Pažinti ir suprasti Ameriką. Pagaliau pailsėti po daugybės darbų, rašymo, filmo kūrimo, televizijos projektų. Tokių tikslų vedamas M.Ivaškevičius pusei metų ryžosi palikti darbus ir šeimą. Tokią galimybę jis turėjo laimėjęs dvi rašytojams skirtas stipendijas.
„Nugyventi gyvenimą nepamačius Jungtinių Amerikos Valstijų – gėda. Ši šalis – reiškinys. Pasaulio centras“, – taip Marius sakė nepaisydamas išgyventų ne itin malonių akimirkų.
Lietuvis negalėjo nepasinaudoti JAV ambasados siūlymu dalyvauti rašytojus iš viso pasaulio sutraukiančioje programoje nedideliame tarp kukurūzų laukų įsiterpusiame studentų ir barų perpildytame Ajova Sityje.
Ten – viena pagrindinių Amerikos rašytojų kalvių. Kaip juokėsi Marius, kone kas antras gyventojas ten yra rašytojas.
Iš 36 rašytojų, dalyvavusių Ajovos programoje, vykti į Pitsbergą, plieno miestą Pensilvanijos valstijoje, buvo pasiūlyta didžiausią įspūdį savo kūryba palikusiems kūrėjams – lietuviui ir iš Pietų Afrikos Respublikos kilusiai rašytojai.
Pitsberge jau kelerius metus priglaudžiami rašytojai, dėl kūrybos persekiojami savo šalyse. „Ne, aš neprašiau politinio prieglobsčio. Ilgai svarsčiau, ar vykti į Pitsbergą.
Bet būtent ten ir išvydau kitokią, turistams nepažįstamą Ameriką“, – pasakojo M.Ivaškevičius.
Jis – pirmasis europietis, patekęs į Pitsbergo „Prieglobsčio miesto“ rašytojų rezidenciją.
„Tokia jau ta mano profesija. Aš – kaip jūreivis. Kartais man reikia išplaukti“, – šypsojosi M.Ivaškevičius, paklaustas, kaip žmona Gražina reagavo į jo norą pusmečiui dingti iš Lietuvos. Juk šeimoje auga ir penkiametė duktė Maja.
Pirmą kartą JAV viešėjęs Marius per pusmetį įsitikino, kad dauguma stereotipų apie šią šalį ir jos gyventojus – ne tiesa. Iki šios kelionės M.Ivaškevičiui, kaip ir nemažai daliai lietuvių, Jungtinės Amerikos Valstijos buvo galios ir drąsos simbolis.
Tačiau, artimiau pažinęs vietinius gyventojus, lietuvis susidarė įspūdį, kad paprasti amerikiečiai neatitinka šio įvaizdžio. Gerovė, komfortas ir patogumai žmogų išlepina. Tad susidūrę net su mažiausiais nepatogumais amerikiečiai ima panikuoti.
Kai Pitsberge gerokai prisnigo, parai dingo elektra ir šiluma, mieste kilo chaosas. Viešbutyje, į kurį kartu su kolegomis buvo evakuotas ir Marius, pradėjo stigti maisto.
Pasirodo, per pusnis ne visi viešbučio darbuotojai sugebėjo atvykti į darbą. Tad, iš pradžių juokęsi iš tų, kurie pūgai rengėsi prisipirkdami maisto atsargų, vėliau rašytojai gailėjosi patys to nepadarę.
Lietuvį stebino ir tai, kad amerikiečiai bijo globalizacijos ne mažiau nei europiečiai. Nors JAV dažniausiai yra kaltinama dėl visų blogų globalizacijos padarinių.
„Nemažai žmonių apie JAV atsiliepia kaip apie viską suniveliuojančią „makdonaldų“ šalį. Neretai manoma, kad visos globalizacijos blogybės kyla iš ten. Pasirodo, amerikiečiai išgyvena, kad globalizacija juos praris. Kad nebeliks tikrosios Amerikos.
Jau dabar amerikiečiai važinėja japoniškais automobiliais, parduotuvės užverstos kiniškomis prekėmis“, – įspūdžiais dalijosi M.Ivaškevičius.
***
Galbūt bijodami būti užgožti amerikiečiai sunkiai priima kitų šalių menininkų kūrybą. Tad įgyti šlovę ir pripažinimą svečioje šalyje Lietuvoje populiarus M.Ivaškevičius ambicijų neturi. Nors ten jo kūryba buvo giriama. Du teatrai ryžosi statyti lietuvio pjeses.
„Amerikiečiai, ypač gyvenantys šalies gilumoje, kur kas paprastesni nei lietuviai, bet jie neįsileidžia nieko iš šalies. Jiems atrodo, kad Amerikoje tiek visko daug, jog į kitus žvalgytis neverta.
Tik 3 procentai visoje Amerikoje leidžiamų knygų yra kitų šalių autorių“, – statistiką žėrė M.Ivaškevičius.
Portlande lietuviui tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad jo pjesės nesulauks tokio populiarumo, kokio sulaukia gimtinėje.
Mat amerikiečiai į teatrą eina pramogauti, o ne išgyventi skaudžių emocijų.
Nors amerikiečiai sunkiai priima kitų šalių kultūrą ir meną, svetimtaučiams jie be galo draugiški ir malonūs.
„Vakarų europiečiai visada mandagūs. Bet Europoje vis tiek jautiesi svetimas, o Amerikoje – savas. Amerikiečiai nekreipia dėmesio nei į tavo aprangą, nei į kalbos akcentą.
Gali bet kada apsigyventi bet kuriame JAV miestelyje. Tave vietos gyventojai iš karto priims į savo ratą.
Kažkodėl manome, kad amerikiečiai bendrauja paviršutiniškai, bet iš tiesų jie yra labai atviri ir nuoširdūs“, – pagyrų negailėjo Marius.
Išvengti pasisveikinimų baruose ten neįmanoma. O kai esi rašytojas, tenka išklausyti ir gyvenimo istorijas su prašymu paminėti jas savo knygose.
M.Ivaškevičius savo kailiu ne kartą patyrė, kad Jungtinėse Valstijose rašytojo profesija labai gerbiama.
Kartą, užsukęs į parduotuvę nusipirkti sportinių batelių, sulaukė pasiūlymo įsigyti ir elegantiškus batus. „Čia jums, kad apsiautumėte, kai bus jūsų turas po Ameriką“, – pasiūlė pardavėjas.
***
Būti pastebėtam ir sulaukti neregėto pasaulinio pripažinimo idėjų nestokojantiems menininkams Amerikoje, rodos, kur kas paprasčiau nei pasaulio užmirštame užkampyje.
Vis dėlto, nors JAV – didelių galimybių šalis, M.Ivaškevičius kažin ar galėtų ten nuolat gyventi. Aplankęs 20 Amerikos valstijų ir tuo stebinęs daugelį per visą savo gyvenimą kojos iš savo miesto neiškeliančių amerikiečių, lietuvis vis dėlto nebesiryžtų pradėti visko iš naujo.
„Rimtų minčių tapti amerikiečiu neturėjau, bet bandžiau pasimatuoti Ameriką“, – neslėpė menininkas. Tačiau ne viskas Mariui lipo ir tiko.
„Kaip sakė viena ten sutikta kolegė, aš per daug susijęs su Lietuva“, – šyptelėjo M.Ivaškevičius, per viešnagės pusmetį atidžiai sekęs gimtosios šalies naujienas.
Jei būtų jaunesnis, jį suviliotų tik žavingasis Niujorkas.
„Ten reikia važiuoti jaunam, kupinam ambicijų ir dėl jų daug ką iškęsti. Sulaukus mano amžiaus, kai ambicijos patenkintos ir priblėsusios, sunku pritapti“, – įsitikinęs M.Ivaškevičius, ne ką mažiau nei Niujorku susižavėjęs ir saulėtuoju Los Andželu.
Angelų mieste jis turėjo ypatingą gidą – jau 6 metus JAV gyvenantį rašytoją Saulių Tomą Kondrotą.
Jei ne jis, didžiulis Kalifornijos miestas, kuriame visuomeninis transportas išplėtotas prastai, M.Ivaškevičiui kažin ar būtų palikęs tokį įspūdį.
S.T.Kondrotas buvo vienas nedaugelio tautiečių, kuriuos Marius sutiko per pusmetį.
Nors lietuvių nevengė, specialiai jų ir neieškojo.
Tik Klivlande rašytojas neatsispyrė pagundai pažiūrėti, kaip sekasi žaisti krepšininkui Žydrūnui Ilgauskui. Marius maloniai nustebo pamatęs, kad Didžiuoju Z vadinamą tautietį klivlandiečiai tiesiog dievina.
***
Neišdildomą įspūdį M.Ivaškevičiui paliko JAV gamtos stebuklai. Vienam važiuoti automobiliu per tuščias prerijas, kai kelio ženklai perspėja, kad įvažiuojate į pasaulio užkampį („Middle of no where“), – keistas malonumas, kurio iki tol Marius niekuomet nebuvo patyręs.
Į tokią kelionę jis leidosi norėdamas savo akimis išvysti Bedlendų nacionalinį parką Pietų Dakotoje.
Beje, į šią kelionę programos Ajovoje organizatoriai išleido tik Marių.
Pasirodo, griežtos kūrybinės programos taisyklės draudžia programos dalyviams po šalį keliauti savarankiškai.
Tik matydami, kad lietuvis serga noru pamatyti Mėnulio paviršių primenantį Bedlendų nacionalinį parką, organizatoriai išleido Marių.
800 mylių į vieną pusę sukoręs lietuvis aplankė ir garsųjį Rašmoro Kalno nacionalinį paminklą, ant kurio iškalti keturių JAV prezidentų profiliai. Taip pat didžiausią pasaulyje paminklą indėnų vadui Pašėlusiam Eržilui (Crazy Horse).
Skulptūrą kalne prieš pusšimtį metų pradėjo skaptuoti vienas Amerikos lenkas, kurio darbą dabar tęsia jo vaikai ir anūkai.
M.Ivaškevičius nepraleido progos apžiūrėti ir Juodųjų kalnų – buvusių indėnų žemių.
Aukso karštligės metais baltaodžiai iš ten išvarė indėnus manydami, kad giliai po žeme glūdi didžiuliai aukso telkiniai.
„Manau, kad režisierius Jamesas Cameronas rėmėsi ta istorija, kurdamas garsųjį „Įsikūnijimą“, – neabejojo lietuvių kūrėjas.
***
Pabėgti nuo savo profesijos ir pailsėti nuo rašymo Mariui nepavyko. Kelionės, sutikti žmonės norom nenorom privertė fiksuoti detales, įspūdžius, dėlioti siužetą.
Iki šiol į sąsiuvinius labiau nei kompiuteriu rašyti mėgstantis kūrėjas dar nežino, ar užrašai apie Ameriką išaugs iki dokumentinės knygos.
„Mūsų profesija tokia, kad rašyti galime bet kur. Tik duok kambarį, sąsiuvinį, šratinuką ir cigaretę, jeigu labai reikia. Pitsberge viso to netrūko“, – šmaikštavo M.Ivaškevičius.
Tokių linksmybių ir bohemiškų vakarų su kolegomis prie biliardo ar pokerio stalų kaip Ajova Sityje, šaltame ir ištuštėjusiame Pensilvanijos valstijos mieste, nebebuvo. Programos organizatoriai ragino rašytojus vakarus leisti namuose.
Nuo centro ir pramogų vietų nutolęs Meksikos Karo rajonas – nesaugiausias visame Pitsberge. Jame klesti narkotikų prekyba. Didžioji dalis gyventojų – neturtingi juodaodžiai.
Porą kartų per savaitę lietuvis girdėdavo, kaip vietinių gaujų vyrukai šaudo vieni į kitus iš automatų. Laimė, Marius į nemalonias situacijas nepakliuvo. Ne taip gerai sekėsi jo kolegoms iš kitų šalių.
Iš Birmos atvykusi rašytoja visai netoli savo namų matė, kaip buvo sušaudytas vaikinas. Pastebėję, kad užsienietė tapo žmogžudystės liudytoja, žudikai bandė ją persekioti.
Tik per atsitiktinumą birmietei pavyko pabėgti.
Visą savaitę išsigandusi moteris nedrįso kelti kojos iš namų.
„Iš nesaugios Birmos atvažiavo prieglobsčio į saugią Ameriką ir pabėgusi nuo politinio persekiojimo susidūrė su kriminaliniu“, – kraupius įspūdžius pasakojo M.Ivaškevičius.
Nepaisydami didelio nusikalstamumo ir ištuštėjusių gatvių, patys pitsbergiečiai savo miestu didžiuojasi.
Pasak Mariaus, skirtingai nei lietuviai, amerikiečiai visuomet tvirtina, kad jų miestas ir šalis – geriausia vieta gyventi.
„Vilnius, palyginti su Pitsbergu, – tikras Paryžius. JAV yra vos keli didmiesčiai. O visa kita likusi Amerika – provincija.
Net ir už Vilnių didesni miestai dvasia ten prilygsta mūsų Šiauliams ar Jonavai.
Perkėlus Vilnių į JAV, savo nuotaikomis ir galimybėmis jis tikrai patektų į geriausių miestų dešimtuką.
Vilnius tikrai ne blogiausia vieta pasaulyje“, – sakė prieš mėnesį į gimtinę grįžęs M.Ivaškevičius.