M.Pikūnas — Septintosios dienos adventistų bažnyčios pastorius. Vyras pasakoja, kad daugelis žmonių, nežinodami, kokia tai bažnyčia, prisigalvoja įvairiausių dalykų, tačiau iš tiesų viskas labai paprasta: tai yra protestantų bendruomenė, kuri siekia gyventi paklusdama bibliniam Dievui ir iš jo gauta meile dalytis su aplinkiniais. Jis tiki tuo pačiu Dievu kaip ir visi krikščionys, išpažįsta Jėzų Kristų ir Šventąją Trejybę. Tačiau įvairias religines šventes protestantai mini be daugelio mums įprastų tradicijų, kad pašaliniai dalykai nenukreiptų dėmesio nuo tikėjimo ir jiems svarbių tiesų išpažinimo.
„Vaikystėje man Velykos buvo susijusios su margučiais. Nežinojau, kokia šios šventės prasmė, todėl dabar stengiuosi gilintis į ją. Man svarbu ne pati šventė, o jos prasmė. Krikščionyims tai Kristaus prisikėlimo šventė, vadinasi, Velykos yra kasdien. Todėl vienos dienos šventimas tampa nebe toks aktualus. Velykas su šeima švenčiame kasdien“, — paaiškina M.Pikūnas.
K.Pikūnė paantrina, kad Velykų šventė jiems pirmiausia asocijuojasi su Kristaus prisikėlimo džiaugsmu, kuriuo jie stengiasi dalytis vienas su kitu.
„Su vaikais daug kalbamės apie tai, kad Nukryžiuotasis prisikėlė ir gyvena visų mūsų širdyje. Jis nugalėjo blogį ir turi planą, kaip jį įveikti ateityje. Tai yra viltis ir mūsų pačių prisikėlimui. Vaikams kuo toliau, tuo daugiau kyla įvairių klausimų. Mergaitės klausinėja ir apie mirtį, todėl jeigu ne mūsų tikėjimas, būtų labai baisu apie ją pasakoti, jeigu viskas mirtimi ir baigtųsi“, — dėsto K.Pikūnė.
Velykos — be margučių
Nors ant Pikūnų Velykų stalo margučių ir nebus, Kristina žada paruošti pietus, šeima planuoja švenčių dienomis aplankyti tėvus, gimines, susitikti su draugais.
„Kadangi bus daug laisvų dienų, bus proga susitikti su artimais žmonėmis. Tikiuosi, kad bus gražūs orai, nes turime tradiciją per visus laisvadienius nuvažiuoti į gamtą ar parką. Visi pasidžiaugsime atgimstančia gamta“, — sako moteris.
Margučių Kristina nedažys jau antrus metus. Dukrelės šios tradicijos nepasigenda. Jos žino, kad Velykos — ne kiaušinių šventė.
„Aš suprantu, kad margutis yra gyvybės, naujos pradžios simbolis. Kiekvienas žmogus šventei ar simboliui suteikia prasmę. Aš irgi seniau pražydindavau šakelę ar žolytę sudaigindavau, bet kai atsiranda artimesni santykiai su Dievu, tą simbolinę prasmę atiduodi kitiems dalykams. Mes jau pernai nedažėme margučių, bet svarbiausia, kad mes tą švenčių laiką užpildome kitokiais dalykais. Tikrai nesėdime tuo metu prie televizoriaus, turime ką daryti“, — pasakoja trijų mergaičių motina.
Šeima neslepia, kad ne visi žmonės juos supranta. Daugeliui keista, kad kas nors neriša verbų, nedažo margučių, kasdien prieš valgį meldžiasi, drauge skaito ir aiškinasi Bibliją, o į bažnyčią eina šeštadieniais.
„Kartais būna labai sunku su žmonėmis kalbėti, nes jie labai prisirišę prie įvairių tradicijų. Neturiu teisės žmonių teisti ar jiems ko nors aiškinti, galiu tik pasakyti, kaip aš pats suprantu Bibliją. Tiesiog manau, kad daugelis dalykų, kuriais apipintas tikėjimas, tiesiog nukreipia dėmesį nuo to, kas iš tiesų svarbu, o tai, mano manymu, stumia į vergystę“, — sako M.Pikūnas.
Dieną pradeda ir baigia malda
Savo tikėjimo tiesas tėvai stengiasi perteikti ir vaikams.
K.Pikūnė pasakoja, kad dažnai su mergaitėmis ne tik meldžiasi, bet ir bando atsakyti į joms iškilusius klausimus. Moteris įsitikinusi, kad bendra malda ne tik sutvirtina ryšį, bet ir padeda sužinoti problemas, su kuriomis susiduria šeimos nariai.
„Tai yra labai geras būdas sužinoti, kas žmogui tuo metu rūpi, ypač vaikams. Nes prieš maldą pasakome, už ką melsimės“, — sako K.Pikūnė.
Moteris įsitikinusi, kad tikėjimas jiems padeda susidoroti su iššūkiais ir įveikti sunkumus. Žmonai antrina ir sutuoktinis — jis neslepia, kad ateiti į šeimą, kurioje jau auga dvi mergaitės, nebuvo labai lengva (Kristinai tai — antroji santuoka. Gabrielės ir Patricijos tėvas — buvęs TV3 žinių vedėjas Marius Veselis, — aut.)
„Man tai buvo tikrai didelis iššūkis. Kai gimė Lėja, matau, kaip ji auga, jaučiu, kad ir aš augu kaip tėvas. Kai susipažinome su Kristina, Gabrielė ir Patricija jau buvo didelės, todėl viskas mane užklupo labai staiga. O dar paauglystė prasidėjo... Dievas tikrai dirba viršvalandžius“, — nusijuokia M.Pikūnas.
Vyras neslepia, kad yra labai griežtas, niekas neprasprūsta pro jo akis. Tačiau ir pats supranta, kad kur trys vaikai, negali viskas vykti taip, kaip jis suplanavęs. Stiprybės ir kantrybės jis semiasi iš tikėjimo.
„Manau, kad esu per griežtas. Kol nebuvau susidūręs su vaikais, buvau apie save geresnės nuomonės. Maniau, kad būsiu labai geras ir kantrus, bet mano iliuzijos greitai baigėsi. Aš pats kasdien augu.
Manau, kad būtent tikėjimas man ir padeda įveikti iššūkius. Aišku, buvimas kartu, žmonių santykiai padeda spręsti įvairias problemas, bet kai vidus tuščias, tai padaryti daug sunkiau. Kai tiki Dievu, gauni daugiau malonės“, — sako vyras.
Į pokalbį įsiterpia ir Kristina: „Esu tikra, kad iš tikėjimo gaunu jėgų. Kai nemiegotos naktys, jėgos labai greitai išsenka. Kai kurie žmonės geria kavą, lenda po šaltu dušu, o man padeda malda. Kai yra kokių nors problemų, nerimo, prašau Dievo ramybės ir ją gaunu. Aš matau, kaip pati keičiuosi: mane mažiau kas erzina, rečiau supykstu, pozityviau žiūriu į daugelį dalykų, jeigu padarau klaidų, stengiuosi jas ištaisyti. Mano gyvenime atsirado daugiau džiaugsmo“.
Tėvo pareigos — nelengvos
Kol kalbamės su Kristina ir Mindaugu, Gabrielė su Patricija nestygsta vietoje. Mažylė Lėja snaudžia, tačiau netrukus ir ji atmerks dideles akytes. Šeimos galva giliai atsidūsta: gyventi su keturiomis moterimis nėra labai lengva.
„Aš Gabrielės ir Patricijos mažų nemačiau, todėl kai gimė Lėja, neslėpsiu, bijojau. Aišku, labai gerai, kad yra Kristina, kuri viskuo pasirūpina, bet būti tėvu tikrai nelengva. Kartais Kristina sako, kad reikia dar vaikų, bet aš nežinau. Nesu iš tų vyrų, kuriems būtinai reikia sūnaus. Man svarbiausia, kad vaikai būtų geri ir užaugtų geri žmonės“, — sako vyras.
K.Pikūnei taip pat labai svarbu, kad mergaitės gautų ne tik dėmesio, meilės, tėvų šilumos, bet ir dvasiškai augtų, tobulėtų.
„Augindama vaikus noriu atkreipti jų dėmesį į dvasinius dalykus, kaip aš sakau, į dvasinę higieną. Kaip juos rytais ir vakarais prausiame, turime skirti laiko ir maldai, šventėms, ėjimui į bažnyčią. Kalbantis apie Dievą, skaitant psalmes ar Bibliją, nepaprastai įdomu kalbėtis su vaikais.
Tokie pokalbiai nekasdieniškomis temomis suartina ir padeda rasti atsakymus į daugelį svarbių klausimų“, — įsitikinusi ji.
Moteris neslepia: tvirtesnis tikėjimas į jos širdį atėjo kartu su Mindaugu. Išgyvenusi skyrybas moteris prisipažino jau kurį laiką jautusi, kad jai kai ko trūksta. Pilnatvė sugrįžo sukūrus naują šeimą.
„Kai susipažinau su Mindaugu, man pirmiausia į galvą atėjo tokia mintis, kad į mano gyvenimą sugrįš dvasiniai dalykai. Tada man buvo 33 metai.
Yra toks mitas, kad kai žmogui tiek metų, o jis dar neatradęs savo tikrojo kelio, būna užmiršęs dvasinius dalykus, vėl prasideda nauji ieškojimai ir išbandymai. Tai yra tam tikras lūžis, kai žmogus turi pasirinkti savo vertybes. Aš esu dėkinga Dievui, kad jis atsiuntė Mindaugą, tuomet viskas pasidarė paprasčiau“, — šypsosi K.Pikūnė.
Nėra namų be dūmų
„Esu labai laiminga mama, moteris, esu laimingas žmogus“, — nesvarstydama į klausimą, kaip šiuo metu jaučiasi, atsako K.Pikūnė.
Ji nepiešia idealaus šeimos paveikslo. Moteris atvira: kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir jų, būna ir įvairiausių problemų, ir nesusipratimų, tačiau viso to ji nesureikšmina.
„Aišku, yra dalykų, kurie mums nesiseka, susiduriame su sunkumais, turime juos išspręsti. Ir tam tikrų nesusikalbėjimų, kaip ir kiekvienoje šeimoje, neišvengiame.
Bet esu laiminga, nes turiu Mindaugo pažadą: kad ir kas atsitiktų, susėsime kartu, kalbėsimės, galvosime, kaip išspręsti sunkumus. Kol kas mes tai ir darome. Labai gera žinoti, kad viskas nėra tik ant vieno žmogaus pečių“, — šypsosi moteris.
Kartais sprendimus, kai Kristina su Mindaugu neranda rakto (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme), padiktuoja jų vaikai. Sutuoktiniai juokdamiesi prisimena istoriją, kai pametė vienintelį namų raktą.
„Laksčiau laikydamas rankose telefoną ir galvodamas, kam čia paskambinti, kad išlaužtų duris. O Patricija sako: pasimelskime!“. Net man, pastoriui, į galvą nešovė šios minties“, — nusijuokia M.Pikūnas.
Juokas juokais, tačiau išgirdusi Patricijos pasiūlymą Kristina pakėlė akis į dangų ir virš durų pamatė pakabintą raktą. Kažkas, matyt, jį surado prie durų ir pakabino.
Gausi Pikūnų šeima įsitikinusi: jų dar laukia daug mažų ir didelių stebuklų.