Antram gyvenimui prisikėlęs septyniasdešimtmetis M.Novikas dar suspėjo įšokti ir į gastrolių, vykusių įvairiuose šalies miestuose, traukinį.
Tris paras ligoninėje praleidęs maestro nedelsdamas išskubėjo paskui savo kūrinių atlikėjus į Kauną, Varėną, Kaišiadoris, Ukmergę, Uteną, Vilkaviškį, Ignaliną - rūpėjo, kaip jo kūrinius priima publika.
„Klinikinė mirtis man padarė didžiulę reklamą: kur tik nuvažiuodavau, žmonės ateidavo pažiūrėti, ar iš tikrųjų dar esu gyvas“, - šmaikštavo M.Novikas.
Antrasis kompozitoriaus gimtadienis - šių metų kovo 13-oji, prieš pat vidurnaktį.
Populiarių dainų autoriaus sveikata sušlubavo restorane „San Marco“. O prieš tai šalia esančioje Nacionalinėje filharmonijoje įvyko M.Noviko septyniasdešimtmečio jubiliejui skirtas koncertas.
„Nesuprantu, kodėl taip atsitiko. Didelio jaudulio nejutau, nebuvau pervargęs ar ko nors padauginęs, - lyg atsukdamas laiką atgal lemtingą vakarą prisiminė M.Novikas. - Tiesa, nebuvau pavalgęs - neturėjau kada.
Staiga pajutau, kad man sukasi galva. Atsisėdau. Mane apsupo žmonės. O kas buvo po to - neprisimenu. Apie tai, kaip buvau gaivinamas, man jau greitosios pagalbos automobilyje pasakojo žmona“.
Metais už kompozitorių jaunesnė žmona chorvedė Irena Novikienė pirmoji puolė gaivinti vyrą.
Ji pirštais maigė kompozitoriui kaklą, rankomis daužė per veidą, bet šis nebereagavo.
Maestro marti Jurga, žinomo džiazo pedagogo Artūro Noviko žmona, išbėgo ieškoti pagalbos į gatvę.
Tuo metu pro šalį ėjo netoliese gyvenantis V.Andriukaitis. „Gal jūs galite padėti? Gal jūs gydytojas?“ - paklausė J.Novikienė.
Sulaukusi teigiamo atsakymo, buvusį gydytoją, o dabar - politiką moteris palydėjo į restoraną, kuriame be gyvybės ženklų gulėjo uošvis.
V.Andriukaitis iškart įvertino: pulsas dingęs, kvėpavimo nėra, vyzdžiai - sustingę. Maestro jau buvo ištikusi klinikinė mirtis.
Bet Seimo narys nenuleido rankų - kompozitorių mikliai paguldė ant grindų ir kojas užkėlė ant kėdės.
V.Andriukaitis puolė daryti dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą - po keliolikos judesių M.Novikas pravėrė akis.
„Atsibundu ir matau: mane bučiuoja Andriukaitis. Išrėžiau jam rusišką keiksmažodį - „tvoju mat!“
Dar to betrūko, kad mane vyras bučiuotų!“ - juokdamasis savo sugrįžimo į gyvenimą akimirką prisiminė M.Novikas.
Ką jis jautė iki tol?
„Nemačiau nei tunelio, nei šviesos, nei tamsos. Tai - skylė mano biografijoje“, - linksmai tikino muzikas.
Atsigavęs kompozitorius jautėsi stebėtinai gerai: „Nereikėjo man tos ligoninės, nes jokio blogumo nejutau“.
Tačiau I.Novikienė neabejoja, kad jos vyrą ant kojų pastatė ligoninės medikai.
„Jis keletą dienų atrodė lyg apsvaigęs. Tik lašelinės padėjo atgauti jėgas ir susigrąžinti žvalumą“, - tvirtino kompozitoriaus žmona. Ligoninėje atlikta kardiograma parodė, kad buvo sutrikęs maestro širdies ritmas.
M.Novikas jau anksčiau buvo patyręs rimtų sveikatos sutrikimų - praėjusį rugpjūtį jį buvo ištikęs insultas. Po to jis tris kartus buvo patekęs į ligoninę dėl širdies ritmo sutrikimų.
Kompozitorius net keturis dešimtmečius vartoja vaistus nuo aukšto kraujospūdžio. O prieš du mėnesius nutarė mažinti antsvorį - laikytis dietos. Svoris sumažėjo, tačiau kraujospūdis - ne.
„Jau esu ir mėtytas, ir vėtytas. Dabar net Dievulio rankose pabuvau - tai jis man ir atsiuntė angelą sargą“, - kalbėjo susitikimų su medikais neišvengiantis M.Novikas.
Neseniai savo gelbėtojui V.Andriukaičiui paskambinęs ir už suteiktą antrą šansą gyventi padėkojęs kompozitorius pažadėjo įteikti politikui dar ir muzikinę dovaną - sukurti jam kūrinį.
Be to, Seimo narį M.Novikas ketina pakviesti į savo koncertą, balandžio 19-ąją rengiamą Vilniaus rotušėje. Kūrėjas šmaikštavo, esą ten jo gelbėti tikrai nereikės.
O V.Andriukaitis iš mirties nagų išplėštam kūrėjui palinkėjo gyventi šimtą metų.
Dabar M.Noviką į koncertus lydi žmona. „Irena nepaleidžia manęs vieno“, - atsiduso kūrėjas.
Kodėl kompozitorius laksto paskui jo jubiliejui skirto muzikinio turo atlikėjus?
Du pastaruosius dešimtmečius jis nebevažinėjo į koncertus, nes iki tol visą Lietuvą buvo išmaišęs skersai išilgai. Iš viso M.Novikas buvo surengęs 340 autorinių koncertų.
Maestro žinojo, kokios dainos labiausiai virpina klausytojų širdis - su kokiais kūriniais jis įėjo į lietuvių estrados istoriją.
„Pasitarėme šeimoje, kad šiam turui nereikia archajiškų atlikėjų, - tvirtino M.Novikas. - Juk publika nori matyti naujus veidus“.
Todėl šįkart senosios kartos atlikėjus pakeitė jauni - Deividas NorvilasDeivis, televizijos projekte puikiu balsu sužibėjęs žurnalistas Giedrius Leškevičius, verslininkas Mečislovas Subelis, atlikėjai Žilvinas Žvagulis, Irena Starošaitė, Eva.
Šlagerių kūrėjui buvo smalsu, ar žiūrovams patiks, kad senų laikų dainas atlieka jauni atlikėjai.
„Tie susitikimai su žiūrovais - didelis stimulas kurti. Pats matau jų reakciją į kūrinius“, - tikino M.Novikas.
Koncertuose maestro dar kartą įsitikino, kad jo kurtų dainų „Žalioj stotelėje“, „Dzūkija“, „Putinai“, „Mano mama“ ir „Varlytės mano žaliosios“ populiarumas neišblėsęs - jas vis tekdavo pakartoti.
Pastarąsias dainas atliko kompozitoriaus sūnaus Artūro vadovaujamas ansamblis „Jazz Island“.
Kompozitorius neabejoja, kad muzika pakylėja virš kasdienybės, gyvenimui suteikia smagumo.
Todėl Novikų namuose beveik visada vyrauja gera nuotaika - ją sukuria ne tik patys linksmų plaučių šeimininkai, bet ir vaikai, anūkai, repetuoti užsukantys mokiniai.
„Dviese gyventi gal ir būtų nuobodu, bet mūsų namų durys niekada neužsiveria“, - pasakojo I.Novikienė, dainavimo mokiusi atlikėjus Alaną Chošnau, grupės „69 danguje“ nares, televizijos projektų dalyvius M.Subelį ir G.Leškevičių.
Meilę muzikai Novikai įskiepijo ne tik sūnui Artūrui ir dukteriai Ingridai, bet ir jų vaikams.
Dabar 45-erių A.Noviko džiazo mokykloje dainavimo paslapčių mokosi jo sūnūs Paulius ir Simas bei Ingridos jaunėlis Jonas.
Anūkai per jubiliejinį koncertą filharmonijoje seneliui atliko jo dainas.
Nors Novikų duktė Ingrida vaikystėje mokėsi skambinti pianinu, studijavo muzikologiją, šiuo metu dirba kelionių agentūroje.
„Man skauda širdį, kad ji netapo muzikante. Bet turizmo srityje ji uždirba penkiskart daugiau negu gautų dirbdama dėstytoja. Svarbu, kad Ingrida jaučiasi laiminga“, - įsitikinęs M.Novikas.
Maestro taip pat jaučiasi laimingas dėl to, kad muzika prieš pusę amžiaus suvedė su būsima žmona.
Jiedu susitiko Vilniaus J.TallatKelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar Konservatorijos. - Red.) koridoriuose - Mikalojus studijavo kompoziciją, o Irena - chorvedybą.
Nors mokėsi skirtingų dalykų, sutapdavo, kad vakarais toje pačioje salėje Irena skambindavo pianinu, o Mikalojus įsitaisydavo su natų sąsiuviniais kurti melodijų.
„Jis ateidavo ir į šokius - šokdindavo tik mane. Kviesdavo ir į kiną - anuomet tai buvo labai prestižiška“, - pasakojo Irena.
Mikalojui ši draugystė irgi paliko ryškių prisiminimų, kurių linksmiausias - jųdviejų pirmosios atostogos Kryme, prie Juodosios jūros.
Irena buvo pirmakursė. Savo motinai pasakė, kad atostogų vyks su drauge - kitaip ši būtų neleidusi. Tais laikais niekas negyvendavo susidėję.
Bet baigiantis atostogoms pora susipyko. Irena plykstelėjo, kai Mikalojus pasiūlė jai naktį eiti per kapines.
Sutemus pora turėjo pasiekti geležinkelio stotį.
Trumpindamas kelią M.Novikas, nešinas lagaminais, ėjo per kapines, o Irena - aplinkui.
„Eidamas įgriuvau į iškastą kapo duobę - siaubingai išsigandau.
Tik šiaip ne taip išsikapsčiau“, - apie didžiausią kuriozą pasakojo kompozitorius M.Novikas, anuomet užsitraukęs Irenos pyktį.
Visą kelią iš Krymo į Lietuvą Irena nesikalbėjo - svarstė net apie tai, ar nereikėtų nutraukti draugystės.
Tačiau Mikalojus buvo atkaklus. Vakarais jis vis ateidavo į mokyklos salę pasiklausyti, kaip Irena skambina pianinu.
Susituokti po dvejų draugystės metų juos paragino abiejų tėvai.
„Kokie sunkiausi išbandymai jums teko per 47 santuokos metus?“ - paklausiau Novikų.
„Jį viliojo panelės, o mane - vaikinai“, - prasitarė I.Novikienė.
Kai M.Novikas dirbo J.TallatKelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos direktoriumi, jį itin atakuodavo jaunos darbuotojos.
Apie tai Irenai nekart užsiminė net M.Noviko pavaduotojas, tačiau žmona už durų su kočėlu nestovėjo.
„Šeima jam buvo svarbiau“, - ilgainiui įsitikino I.Novikienė. Jai pritarė ir M.Novikas.
I.Novikienė ir pati pripažino, kad, vadovaudama chorui, taip pat buvo įgijusi atkaklų gerbėją.
Šis ištekėjusiai moteriai dovanodavo paveikslus. Vienas jų iki šiol kabo Novikų namuose.