Toks klausimas dingteli visai netikėtai. Niekada nežiūrėjau į save kito žmogaus akimis. Visuomet atrodė, kad esu ta pati mamos mergaitė, tik užaugusi. Net nepamenu, kokių kūno formų buvau, kai pirmą kartą įsimylėjau. Tada man buvo šešiolika. Regis, visą gyvenimą taip ir atrodžiau kaip dabar. Tačiau mano krūtinė...
Pasisuku prieš veidrodį šonu. Ji yra. Nedidelė, pusės greipfruto dydžio, bet yra. Anksčiau labai nervindavausi, kad neturiu kuo didžiuotis, tačiau, linksmai šuoliuodama per gyvenimą, atrandu vis daugiau mažos krūtinės privalumų.
Pirma, galiu labai ramiai miegoti savo mėgstama poza — ant pilvo. Neįsivaizduoju, kaip įstengčiau sapnuoti saldžius sapnus, jei turėčiau, tarkime, Dainos Bilevičiūtės biustą. Gal tada neišvengiamai reikėtų po galva pasidėti dvi pagalves?
Antra, labai puikiai jaučiuosi moterų paplūdimyje gulėdama ant nugaros. Didžiakrūčių kekės nusvyra vos ne į pažastis, o mano kauburiukai primena vėjo supustytas kalveles arba jūros bangų gerokai paplautas smėlio pilis. Nereikia krūtų nei vartyti, nei sukinėti, kad įdegtų tolygiai. Tas pernykštis atradimas mane privertė pasijusti tikra gamtos dalimi — XXI amžiaus nimfa. Natūralia, ne kokia silikonine. Viešpatie, kaip laukiu vasaros!
Trečia, turėdama mažą krūtinę, prisiklausau daugybės komplimentų apie gražias akis. O į ką daugiau vyrams žiūrėti? Net maniškis (todėl jis jau — buvęs) yra kartą nevykusiai pajuokavęs, kad man ne liemenėlės reikia, o briliantinės žalumos tiems spuogams užgydyti...
Bet aš ne apie vyrą — apie krūtis. Gražias krūtis.
Štai kai sėdime su Asta bare, visų vyrų žvilgsniai tiesiog paskęsta jos krūtų tarpeklyje. Aną sykį ji net pavydžiai mestelėjo:
— Tau, Liucija, gerai. Vyrai tau bent į akis žiūri. O nuo mano krūtinės jų akys aukščiau nepakyla...
— Bet pakyla kitkas, drauguže, — šelmiškai nusišypsau. — Neverkšlenk. Manai, bus geriau, jei papus nusipjausi? Aš nors parai norėčiau ne greipfrutų, o tavo arbūzų! Įsivaizduok, kaip gražiai atrodyčiau su ta vyno spalvos suknele, kurią vakar matėm. Dar užsisegčiau sidabrinį medalioną, kuris vylingai panirtų mano krūtų griovelyje, — fantazuoju.
— Kas iš to griovelio? Kai valgau, visi trupiniai ten lieka. O tu, kaip mačiau, tik pakedeni palaidinę, ir viskas.
— Žinoma, kurgi ne! Tarp mano papų — kuo lygiausias, pusės delno pločio, trupinių riedėjimo takas. Ką ten trupiniai — net kaštonai kuo puikiausiai pračiuožtų! Prašom užeiti, kas netingite. Jauskitės kaip dykumoje. O jeigu būsite geri, dar ir vandens įpilsiu, — jau keliu balsą, šnairuodama į Astą.
— Tu vis nesiliauji ironizuoti, Liucija, nors būtent tau atitenka visa romantika. Man joks vyras nepasakys, kad mano akys žalios — kaip laukinės katės, nes jis į jas niekada nepažvelgs. Jei ištekėsiu, mano diedas galės anūkams pasakoti, kad įsimylėjo močiutę, nes paskendo ne jos akyse, o kažkokiame trupiniuotame griovelyje tarp papų, — iškilmingai savo kalbą baigia Asta.
Nepajuntame, kaip abi vienu metu prapliumpame kvatotis. Sutelkusios dėmesį į Astos krūtinę, pradedame kurti įvairiausius piršlybų scenarijus, netgi matome Astos vestuvinės suknelės modelį bei jaunavedžių nuotrauką, kurią ji su vyru pasikabins jųdviejų miegamajame. Veiksmą plėtojame taip intensyviai, kad Asta man patiki vestuvių planuotojos vaidmenį. Valio, turėsiu darbo! Tik mažytė smulkmena: kada akiratyje pasirodys būsimasis Astos vyras?
Jau vakaras, o aš vis dar žvelgiu į veidrodį. Nesu kompleksuota moteris, bet užsimanau pažaisti. Pasidarau įsivaizduojamą plastinę operaciją — prisikišu į liemenėlę vatos ir žiūriu, kaip atrodyčiau, jei būčiau Beyonce. Apklausos rodo, kad ji vyrams yra viena patraukliausių pasaulio moterų.
Vaizdas veidrodyje mane sunervina — atrodau kažkokia neproporcinga sūtrauka, kuriai du styrantys papai rodo kelią.
„Eisiu jų tiesumu“, — pasakau ir lipu laiptais į miegamąjį.
Susmunku nesuspėjusi įveikti net trijų pakopų. Velniop tuos arbūzus! Per juos nematau, kur eiti! Vėl sugrąžinu krūtims greipfruto formą ir laiminga susiraitau lovoje. Džiaugiuosi, kad nesu Beyonce.
Saldžių. Liucija