Neseniai Japonijos sostinėje Tokijuje per Europos mados dizaino mugę jau ketvirtą kartą buvo pristatyta Lietuvos kūrėjų Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės drabužių kolekcija.
Ši dizainerių pora kartu dirba jau šešiolika metų, o anksčiau kartu ir gyveno.
Kai po trylikos bendro gyvenimo metų Aleksandras išėjo pas kitą moterį, kūrėjai ir toliau liko kartu dirbti mados pasaulyje.
Tačiau šiemet mugėje Vidos nebuvo. 43 metų Aleksandrą į Tekančios Saulės šalį lydėjo naujoji jo gyvenimo draugė Salomėja Marcinkevičiūtė.
- Vida, turbūt kai kartu dirba įsimylėję žmonės, jie nepastebi vienas kito trūkumų. Ar dabar, kai Aleksandras – tik jūsų verslo partneris, nekliūva kokios nors jo charakterio savybės?
- Kliūva. Bet Aleksandrą matau daug rečiau, todėl mane jis mažiau nervina (juokiasi). Jei kartu gyventume, pyktumės.
Su bet kuo gyvenant reikia kantrybės. O jeigu dar charakteriai skiriasi, kuris nors turi labiau taikytis. Antraip visą laiką riesiesi.
- Kai išsiskyrėte kaip gyvenimo partneriai, ar nekilo minčių pasukti skirtingais keliais ir kuriant madą?
- Negali imti ir viską nutraukti. Aišku, jei buvęs mylimasis nesipainiotų po kojomis, greičiau jį pamirštum. Man nepavyko greitai pamiršti.
Išlaikyti profesinius ryšius, kai nutrūksta asmeniniai santykiai, nėra sunku.
Taip dirbti net paprasčiau. Jausmai nebedaro jokios įtakos. Galvoji tik apie bendrą veiklą.
Bet Aleksandras vis tiek yra mano draugas ir net truputį giminė (nusijuokia). Pusbrolis. Po tiek bendravimo metų kitaip nebeišeina. Aišku, su juo aš nesikalbu taip, kaip su savo nuostabiomis draugėmis.
Mes niekada su juo ir neišsipasakodavome. Aleksandras ne iš tų žmonių, kurie sėdi ir giliai kapsto.
- Esate puikus pavyzdys moterims, kurioms sunkiai pavyksta atsikratyti nuoskaudų. Jūs ne tik neminite bloguoju buvusio gyvenimo draugo, bet ir toliau su juo sėkmingai dirbate.
- Tiek laiko dar laikyti nuoskaudas? Dėl to, kad po manęs jis turėjo draugių? Aš nepavydžiu.
Su Aleksandro drauge Salomėja sveikinamės, kartais pasikalbame.
Jau seniai į tai žiūriu ramiai. Gal net nuo pirmųjų mūsų susitikimų. Mačiau jo charakterį.
Turėjau suprasti, kad nieko nepakeisiu. Jis toks žmogus, kuris visą laiką kažkur dalyvauja. Jo visur pilna, jis karštakošis, nelaikantis liežuvio už dantų.
Ar reikėjo prašyti, kad niekur neitų? Pačiai kartu visur iš paskos lakstyti? Mano būdas – ne toks.
Tad mūsų išsiskyrimas vyko natūraliai. Bet skyrybas sunkiai išgyvenau. Miriau ir prisikėliau.
Esu jautri. Man niekuomet nebuvo paprasta skirtis, staigiai susirasti kitą. Bet supratau, kad kai labai blogai, padeda darbas.
Iš pradžių nesinori nieko daryti, bet prisiverti ir, žiūrėk, kad ir kaip blogai jaustumeisi, padarai. Juk prie klientės neliūdėsi ir nesigrauši.
Kiti žmonės, kai būna sunku, vyksta į keliones.
Man to nereikia. Mėgstu būti gamtoje, prie jūros ar kaime. Kai sunku, noriu ramybės. Kiti eina į naktinius klubus ir prisigeria.
Aš kadaise esu irgi tą išbandžiusi. Bet supratau, kad pasilinksminimai nepadeda prasiblaškyti.
Tuomet tik dar labiau nusivili. Geriau tyliai, ramiai išsilaižyti žaizdas.
Jau kurį laiką nustojau save graužti ir nebepykstu ant tų, kurie suteikė skausmo.
Viskas praeina – ir tai, kas gražu, ir tai, kas blogai.
Bet iš to, kas gražu, atsiranda naujų dalykų. Pavyzdžiui, sutinki kitą mielą žmogų.
- Jums kaip tik taip ir nutiko? Žavi, įdomi moteris negali ilgai būti viena.
- Yra daug žavių ir įdomių moterų. Kai kurios turi antrąsias puses, kai kurios – ne.
Žavesnės dažniau neturi. Bet aš – ne viena. Jau kelerius metus.
Nežinau, ar skraidau iš meilės padebesiais, bet man labai gera. Esu mylima. Kai myli žmogų, savo darbą, negali būti blogai.
Būtų idealu, jei žmogui būtų gerai nepaisant to, ar yra kas nors šalia, ar ne. Tikiuosi, kad laikui bėgant įgysiu išminties ir mano laimė nebepriklausys nuo to, kas yra šalia manęs.
Kiekvieną kartą man atrodo, kad jau sugebu būti laiminga ir viena, bet paskui paaiškėja, jog ne.
- Jūsų buvę širdies draugai – Juozas Statkevičius, Aleksandras Pogrebnojus – mados pasaulio žmonės. Ar ir dabartinis draugas – menininkas?
- Ne. Jausmus veikia ne profesija. Svarbu, kad būtų gera kartu šnekėtis, būti kasdien.
O ne tada, kai keliauji ar linksminiesi. Mudu esame labai panašūs. Mums gera būti dviese. Nebūtina niekur eiti.
Jis – gilus, įdomus, meniškos prigimties. Su juo susipažinau vienoje centrinių Vilniaus gatvių. Jis mane užkalbino. Aš pati prie vyrų dar nesikabinėju (juokiasi).
- Jūs ir su Aleksandru susipažinote gatvėje.
- Taip. Jis mane užkalbino, kai vedžiojau šunį.
Aš su dauguma savo gyvenimo vyrų susipažinau gatvėje. Galima pamanyti, kad esu gatvinė (juokiasi).
- Tuo metu, kai susipažinote su Aleksandru, jau kūrėte drabužių kolekcijas. A.Pogrebnojų atvedėte į mados pasaulį. Nepikta, kad dabar Aleksandro vardas dažniau linksniuojamas nei jūsų?
- Manęs visiškai nejaudina niekieno garsumas. Niekam nieko nepavydžiu. Aš tik noriu, kad mano darbas duotų naudos bei pelno ir man, ir tiems, su kuriais dirbu.
Nuo šlovės, kad ir kokia ji būtų, laimingesnis netapsi.
Puikus to pavyzdys – britų dizaineris Alexanderis McQueenas. Daug pasiekęs, pelnęs pasaulinę šlovę, jis vis tiek buvo nelaimingas ir savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Labiau nei šlovės, pripažinimo norėčiau išminties, tikrumo, žinojimo, ramybės, gerų draugų.
Būna periodų, kai man to trūksta. Ypač ramybės.
- Tarp didžiųjų vertybių nepaminėjote šeimos.
- Šeima – didelė vertybė. Bet aš – ne vyras, negaliu pasipiršti ir vesti.
- Kodėl gi ne? Šiais laikais, rodos, moterys gali viską.
- Aš negaliu. Tai – ne mano charakteriui.
- Laukiate, kol draugas paprašys jūsų rankos?
- Nelaukiu. Jis už mane gerokai jaunesnis. Aš visą laiką įsimyliu jaunesnius už save vyrus.
Tad geriau tegul tų piršlybų nebūna. Dabartiniam mano gyvenimo draugui dar daug ką reikia nuveikti.
Aš už tai, kad jis turėtų normalią šeimą – žmoną, vaikų. Su manimi jis to neturėtų. Kol vaikai užaugtų, kiek man metų būtų?
- Motinystės jausmas jums niekada nebuvo prabudęs?
- Manau, kad turėti vaikų – nepaprastas jausmas. Gal skamba banaliai, bet augindama šunį aš bent kažkiek pajutau, ką reiškia besąlygiškai mylėti. Turiu sūnėną, dukterėčią. Juos myliu. Aišku, tai ne tas pats, kas turėti savo vaiką.
Bet aš savęs negraužiu dėl to, kaip susiklostė gyvenimas. Antraip visą laiką kažko trūktų, kažko norėtum.
Jei ne vaikų, tai daiktų ar šlovės. O ir vaikai, šeima ne visuomet užtikrina laimę.
- Esate sakiusi, kad vyras jums – nepatikima siena. O į ką sunkiais momentais remiatės?
- Kabintis į kitą žmogų, ieškoti sienų – apskritai nepatikima. Mes net savimi negalime visiškai kliautis.
Būtų puiku rasti vyrą, į kurį galėčiau atsiremti. Bet tokį rasti – labai sunku.
Remiuosi į tikėjimą. Man atrodo, skaitantys, mąstantys žmonės anksčiau ar vėliau jį atranda. Neseniai skaičiau pokalbį su vienu italu scenaristu.
90-metis vyras, anksčiau žavėjęsis žmonių kūryba, dabar grožisi Dievo kūryba.
Žiūrėdamas į savo katino akis jis mato, kad Dievas tikrai yra – kas kitas būtų galėjęs sukurti tokį nepaprastą grožį.
Pamenu, kartą mudu panašiai šnekėjome su Aleksandru apie savo šunį. Skaitydama italo interviu pagalvojau: kaip gerai, man nereikėjo sulaukti 90-ties, kad žiūrėdama į savo šuns nosį suvokčiau, jog tokio nepaprasto tobulumo kūrėjas – Dievas.
Tie, kurie turi savo vaikų, žiūrėdami į juos taip pat turėtų patikėti, kad Dievas yra.
- Ar sunku paleisti žmogų, nesilaikyti jo įsitvėrus?
- Nėra lengva. Dabar jau žinau, kad nieko neverta laikyti. Iš to vis tiek nieko gera neišeina.
Imtis kokių nors gudrybių norint sulaikyti mylimą žmogų, pavyzdžiui, nėštumu?
Man atrodo, ir tai neveikia. Jei žmogus nori išeiti, jo niekaip nesulaikysi. Aš Aleksandro lyg ir nebandžiau sulaikyti.
- Ar negaila prabėgusio laiko ir pastangų bendraujant su žmogumi, su kuriuo taip ir nepavyko sukurti šeimos?
- Sutikęs žmogų juk nepuoli vertinti, kokios yra galimybės sukurti su juo šeimą. Nors gal vertėtų greitai viską išsiaiškinti – gaišti laiką ar ne.
Ar reikėjo man anksčiau išsiskirti su Aleksandru, kad laiku sutvarkyčiau savo gyvenimą? Aš nemoku tvarkyti šių reikalų. Esu neracionali.
Bet nors ir nesu buhalterė, kuri viską apskaičiuotų, į praeitį gręžiojuosi.
Ką dariau ne taip? Kas pasikeitė, kaip dabar elgiasi kiti?
Bet, matyt, viskas paaiškės, kai nugyvensime gyvenimą.
- Kaip rūpinatės savo išvaizda? Ar pagalvojate apie plastines operacijas?
- Susimąstau apie savo amžių. Bet nuolat bijodamas senatvės, ligų gali susirgti paranoja.
Saugau savo sveikatą. Jei turi kūną, turi juo rūpintis – nepersivalgyti, negirtauti, nerūkyti.
Anksčiau rūkiau, bet amžius atvedė į protą (juokiasi). Privalai sau nekenkti. O visa kita priklauso ne nuo mūsų.
Būtų nenormalu, jei visi atrodytume kaip dvidešimtmečiai.