Žodžius ji beria lyg žirnius — neužsikirsdama net po subtiliausių klausimų. Jai skauda dėl vaikų, kurie patiria fizinį ir psichologinį smurtą, dėl tų, iš kurių tyčiojasi bendraamžiai, tų, kurie gyvena palikti globos namuose ir galbūt niekada neturės tikros šeimos.
Prieš porą metų, jau dirbdama organizacijoje „Gelbėkit vaikus“, ji praėjo pro gatvėje motinos mušamą vaiką, nes neišdrįso įsikišti. „Dabar sustočiau“, — tikina liekna, jaunatviška ir jautri moteris, šių metų pabaigoje švęsianti 40-ąją sukaktį.
Jei netikėtų tuo, ką pasakoja „Gelbėkit vaikus“ rengiamose programose, šios organizacijos generalinė sekretorė
R.Dičpetrienė negalėtų dirbti tokio darbo. Nei vaikystėje, nei vėliau ji nėra patyrusi jokio fizinio smurto ir yra prieš jį.
R.Dičpetrienė tvirtina iki karsto lentos prisiminsianti, kaip prieš du dešimtmečius, dar būdama visai jaunutė, pliaukštelėjo vyresniajam sūnui Lukui, nes jis pusseserei į akis pripylė smėlio. Tai buvo vienintelis kartas, kai Rasa sudavė savo vaikui.
Auklėdama sūnus R.Dičpetrienė pasirinko netradicinį kelią. „Aš nesakau, kad jis — teisingas. Tiesiog tai buvo mano kelias“, — šypteli moteris, vadovaujanti organizacijai, kuri Lietuvoje ne tik stengiasi apsaugoti vaikus, bet ir rodyti humaniškos tėvystės būdus.
— Su vyru Linu auginate 3 metų ir 4 mėnesių Antaną bei 20-metį Luką iš savo pirmosios santuokos. Ar su vyru diskutuojate tėvystės klausimais? — klausiu R.Dičpetrienės.
— Žinoma, kad apie tai kalbame, bet daugiau mokomės iš tam tikrų situacijų. Mano ir vyro požiūris skiriasi. Aš turiu daugiau kantrybės, o Linas būti tėvu mokosi drauge su savo vaiku — kaip augti, kaip mums gyventi, kai namie atsiranda mažas žmogus, kaip suderinti mūsų bendrą gyvenimą ir atrasti aukso vidurį.
— Ar pritariate posakiui, kad vaikai užauga patys, bet drauge su jais užauga ir tėvai?
— Ne tik pritariu, bet ir antrinu: auksinė pedagogikos taisyklė, kad vaikus auklėji savo pavyzdžiu. Vaikui gali sakyti kiek nori, kad būk toks, toks, toks. Bet jei pats taip nesielgi — viską pamiršk.
Ši taisyklė ypač svarbi auklėjant mažus vaikus. Antanui dar tik treji, o jis jau kopijuoja kiekvieną mūsų žingsnį. Būna, ką nors pasakei, o po mėnesio tai grįžta bumerangu ir griebiesi už galvos: Dieve, kaip jis tai atsimena?!
Paprastas pavyzdys — dantų valymas. Kaip priversti trimetį vaiką juos valytis? Tik savo pavyzdžiu. Tai ir aiškini: tėtis dantis valosi, mama valosi, brolis irgi valosi. Pamatęs, kad taip yra iš tiesų, Antanas irgi valosi dantukus.
Arba šiukšlinimas. Mano trimetis sūnus žino, kad negalima šiukšlinti nei miške, nei gatvėje, o namie šiukšles reikia mesti į šiukšlių dėžę. O kiek kartų matėte pro automobilio, kuriame sėdi vaikas, langą skrendančias šiukšles? Tas vaikas 100 procentų irgi šiukšlins, o tada rengsime tokias akcijas kaip „Darom“ ir visas Vilnius bus apstatytas šiukšlių maišais.
Sutinku, kad labai sunku veiksmais neprieštarauti savo žodžiams, nes teoriškai žinai, kad turi būti mandagus, pasisveikinti, padėkoti. Bet aš pati ne kartą įsiklausiau, kaip kalbuosi su savo vaiku. Kiek kartų jam padėkojau, kai jis man ką nors atnešė ir kiek kartų pasakiau „prašau“?
Tai — maži dalykai, bet vaikui augant jie išvirsta į daug didesnius.
— Jūsų vyresnėliam Lukui — 20 metų. Paauglystėje jam leidote pačiam rinktis, ką ir kaip norėtų daryti.
Ar nebuvo sunku pasukti netradiciniu keliu, nes mūsų visuomenei įprasta, kad tėvai iki vaiko pilnametystės kontroliuoja jo gyvenimą?
— Su vyresniuoju sūnumi visuomet labai gerbėme vienas kitą, visada stengdavausi jam išaiškinti, kodėl vienas dalykas blogas, kitas — geras, o šalia tų pokalbių buvo ir mano pavyzdys: kaip aš elgiuosi, kokia esu.
Kai Lukui buvo 15-a, pradėjau aktyviai bendradarbiauti su organizacija „Gelbėkit vaikus“. Sūnus vis sakydavo: „Mama, ir vėl tu pas tuos vaikus, nesuprantu, ko tu ten iš viso eini.“ Kai sulaukė 17-os, Lukui nebekildavo tokių klausimų ir jis buvo vienas aktyviausių mūsų organizacijos savanorių.
Kai Lukas buvo dešimtokas, perskaičiau Richardo Bransono knygą, kurioje buvo klausimas: „Kodėl tėvai mano, kad jų vaikai turi gyventi taip, kaip jie gyveno?“ Susimąsčiau, nes visuomet sūnui kaldavau į galvą: jei tu nesimokysi, taip kaip aš mokiausi, jei nesistengsi ir nedirbsi taip, kaip aš visą gyvenimą dirbau, nieko neturėsi, nes reikia daryti taip, kaip aš dariau, tai — teisingiausias kelias. Man reikėjo tos knygos, kad savęs paklausčiau, kodėl aš manau, kad mano gyvenimas laimingas, ir kodėl mano vaikas turi taip gyventi?
Tada sukaupiau visą drąsą ir pasakiau Lukui: nuo šiol netikrinsiu tavo pažymių knygelės, neaiškinsiu tau, į kokius būrelius vaikščioti, nekontroliuosiu, kur būni ir ką veiki, netvirtinsiu, kad tau reikia gerai mokytis, nes tai — tavo gyvenimas.
Jokiais būdais nerekomenduoju taip elgtis ir kitiems tėvams, nes tai — mano kelias ir mano atradimas.
Luko reakcija buvo netikėta. Sūnus išsižiojo ir pasakė: „Mama, dabar tu man užkrovei daug daugiau atsakomybės.“
— Ar sūnus susitvarkė su ta atsakomybe?
— Manau, kad taip. Bet nelengva buvo ne tik jam — ir man. Tuos trejus metus, kol jis mokėsi dešimtoje, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, sukąstais dantimis bandžiau atlaikyti visuomenės spaudimą. Per tą laiką nė karto nepatikrinau jo pažymių knygelės, nors tikrai daugybę kartų norėjau tai padaryti.
Lukas beveik liovėsi vaikščioti į mokyklą. Bet tai nereiškia, kad trynėsi gatvėse. Jis susidomėjo neformaliu ugdymu, susirado kursus, į kuriuos važinėjo, ir dažnai praleisdavo pamokas, nes žinojo, kad iš mokyklos nebus išmestas, jei lankys 60 proc. pamokų.
Sūnus ir balansavo ant tos ribos — trejus metus mokėsi kaip studentas: kai parvažiuodavo iš savo seminarų užsienyje, atsiskaitydavo, truputį palankydavo pamokas ir vėl dingdavo.
Visi jo važinėjimai į užsienį man beveik nekainavo, nes jei ieškai, randi galybę mainų programų. O kai įlendi į tam tikrą terpę, net ieškoti nebereikia. Luką pradėta kviesti savaime: „Gal tu čia gali padalyvauti? Gal — čia? Mes tau viską apmokėsime, tik atvažiuok ir papasakok.“
Vienuose kursuose Olandijoje jis perėjo visus lygius ir, būdamas dar mokinys, pats tapo dėstytoju. Mokydamasis 12-oje klasėje, likus pusmečiui iki valstybinių egzaminų, Lukas porai savaičių išvažiavo į kursus Olandijoje.
Kol jo nebuvo, man paskambino mokyklos socialinė darbuotoja ir paklausė, ar žinau, kur mano sūnus? Atsakiau teigiamai ir sulaukiau smūgio, kad anglų kalbos mokytoja ketina Lukui neleisti laikyti egzamino.
Nors per tuos trejus metus patyriau žiaurų spaudimą iš šeimos ir visuomenės, tada pirmą kartą išsigandau. Galvojau: viskas, prisižaidžiau — Luką išmes iš mokyklos ir ateityje jis dirbs parduotuvėje kroviku.
Tačiau ir socialinei pedagogei paaiškinau, kad tai — Luko pasirinkimas ir nėra normos, kad vaikas būtinai turi įgyti aukštąjį išsilavinimą. Į mane pažiūrėjo kaip į nenormalią. Laimė, mus labai palaikė mokyklos direktorė. Per valstybinius egzaminus Lukas visiems įrodė nevaikščiojęs šunkeliais. Jo egzaminų vidurkis — 9 balai, o išeidamas iš mokyklos jis dar gavo pagyrimą už pilietiškumą.
— Tačiau, baigęs mokyklą, sūnus nepuolė studijuoti aukštojoje, o irgi pasirinko netradicinį sprendimą — metus keliauti ir dirbti užsienyje.
— Tai irgi buvo mano pasiūlymas. Baigęs mokyklą, Lukas pateikė dokumentus keliems universitetams ir, pavyzdžiui, buvo priimtas studijuoti dviejose aukštosiose mokyklose Danijoje.
Tačiau aš jam pasakiau, kad gal neverta po mokyklos vėl pulti į mokslus, o verčiau pakeliauti ir padirbti, kad suprastų, ko jis iš tiesų nori.
Man buvo nepaprastai sunku, kai pati atplėšiau laišką iš Kopenhagos, kurioje sūnus buvo priimtas mokytis nemokamai, o jis kitą dieną išskrido į Škotiją dirbti restorane padavėju. Sulaukiau ir šeimos spaudimo: „Gal išprotėjai? Toks pasiūlymas, o Lukas atsisako.“
Lukas Škotijoje arė po 10—12 valandų per parą, ilgėjosi namų, o aš kartais norėdavau jį iš ten ištraukti. Tačiau kai jis grįžo, įkalbinėjau tuo nebaigti. Lukas labai nenorėjo vėl kur nors važiuoti, bet radome studijų ir darbo programą Australijoje ir sausį jis vėl išvyko į Auksinį Krantą — geriausią Australijos kurortą.
Atrodo, ko daugiau reikia: visą laiką šviečia saulė, vandenynas. Bet jis pusantro mėnesio ten nerado darbo ir būdavo dienų, kai vos turėdavo už ką pavalgyti. Jis sakydavo: „Mama, Lietuvoje aš buvau kažkas, o čia visiems tas pat tie mano diplomai.“ Nors pradžia buvo klaiki, jis buvo užsispyręs, išdalijo 100 savo CV ir galiausiai įsidarbino prestižiniame restorane šalia jachtklubo ir golfo laukų, į kurį renkasi turčiai.
Be to, Lukas mokosi Sporto ir poilsio koledže — rengiasi būti banglentininku ir po pusės metų mokslų gavęs diplomą turės teisę Australijoje steigti savo banglenčių mokyklą.
— Ar niekuomet nesigailėjote sprendimo leisti sūnui savarankiškai rinktis kelią, kuriuo norėtų eiti?
— Ne, bet emociškai man tai labai daug kainavo. Nerekomenduoju kitiems to daryti, nes tai nėra norma. Norma — jei vaikas lanko mokyklą, paskui kur nors studijuoja. Aš leidau jam elgtis kitaip ir jis paskui man sakė: „Mama, visko, ko išmokau, išmokau ne mokykloje.“
Truputį bijau, kad Lukas nesusižavėtų gyvenimu užsienyje. Aš esu Lietuvos patriotė ir tikrai neauginau sūnaus, kad jis kur nors išvažiuotų ir negrįžtų. Norėjau užauginti pasaulio pilietį, kuris pasisėmęs patirties ir subrendęs grąžins savo dalį Lietuvai, kad pas mus būtų geriau gyventi. Jei jis to nepadarys, sakysiu, kad suklydau jį auklėdama.
— Ar jaučiate artimą ryšį su savo sūnumis?
— Mes su Luku penkiskart per savaitę po valandą kalbamės per „Skype“. Kai sūnus Australijoje, bendraujame daugiau nei tada, kai jis būdavo Lietuvoje.
Su Antanu ryšys užsimezgė tą sekundę, kai sužinojau, kad jis manyje yra. Vaikščiojau į muzikos pamokėles, su juo kalbėdavausi, klausydavomės muzikos — išmokau groti dūdele, pasidėjusi ant pilvo, grodavau metalofonu, skaitydavau eilėraščius, eidavau į mišką ir jam pasakodavau, ką matau.
Gal net per daug pasidaviau tokiems dalykams, bet nepaprastai tuo tikėjau ir devynis nėštumo mėnesius neprisileidau jokių neigiamų minčių, nes maniau, kad jos persiduos ir mano vaikui.
Kai Antanas buvo trijų mėnesių, pradėjome vaikščioti į muzikos mokyklėlę, baseiną. Ir dabar su juo kalbuosi, seku pasakas, drauge žiūrime filmukus, einame į mišką, rodau paukščiukus, kirmėles, aiškinu, kaip skleidžiasi lapeliai.
Antanas nėra lengvas vaikas, bet man svarbiausia — su juo bendrauti. Šiemet išsikėliau bendravimo su vaiku tikslus. Vienas jų — su Antanu kasdien pakalbėti tikrąja to žodžio prasme. Ne apie tai, ar nusiplovei rankas ir susidėjai žaislus, bet pakalbėti.
Tikrai ne kasdien sugebu tai padaryti. Viskas priklauso nuo to, kokios nuotaikos grįžtu iš darbo: jei esu pavargusi, susinervinusi, atitempusi du didžiulius maišus produktų ir galvoju, ką paruošti valgyti, kaip suspėti viską sutvarkyti, ir vis neišmetu iš galvos minčių apie darbą, sunku dar ir su vaiku bendrauti. O jis nuolat ant manęs kariasi.
Bet tie momentai, kai pasisodinu Antaną ir pakalbame akis į akį, kai ką nors jam pasakoju — apie brolį, apie šunis, yra nepakartojami. Apima toks jausmas, kad kalbuosi su sau lygiu žmogumi, o jis žiūri į mane išplėtęs akis ir laukia, ką dar papasakosiu.
Užsirašiau ir ant veidrodžio pasikabinau didžiausią lapą, kuris man kasdien primena, kad su savo sūnumi turiu pasikalbėti bent 15-a minučių.