Ko čia nirštu dėl to bankomato? Labai tikėtina, kad šis žodis yra slaviškos kilmės — „bank“ ir „mat“. Kur motina, ten ir pinigai. Pagal visą šią teoriją, motinos yra turtingiausi padarai pasaulyje. Gal dėl to ir motinystės pašalpos buvo apkarpytos?
O jei būtų atvirkščiai: ten kur pinigai, ten ir motinos? Tai sutvarkytume pasaulį! Juk mes įpratusios būti viskuo, kuo tik įmanoma: ramentais (palaikome silpnesnius), glaistu (užglaistome nesutarimus), klijais (sulipdome vaikus ir vyrą), cementu (sutvirtiname šeimos narių ryšį), dažais (kuriame jaukią namų atmosferą). Mes aprėpiame visą „Senukų“ pasaulį ir dar kelis „Ermitažo“ aukštus.
Bet kur ten sutvarkysi pasaulį, kai negali savo namuose tvarkos įvesti. Dar daugiau vaikų? Gal ne, užteks dviejų. Nenoriu gyventi gimdykloje. Ten per daug sterilu. Lietuvės organizmas nepratęs prie tokių gerų sąlygų. Manau, kad tik dėl to namie atlaikau karo padėtį.
O kaipgi vykdyčiau motinos misiją, jei vaikai augtų dėmesingi ir paslaugūs — it iš reklamų? Kaip ugdyčiau kantrybę be aliejaus butelio, netyčia išsiliejusio ant parketo? Kaip plėsčiau savo tolerancijos ribas be auskaro sūnaus nosyje? Kaip vertinčiau kūrybą be sijono, kurį duktė sukarpė savo lėlėms?
Kai manęs paklausdavo, kokius savo vaikus regiu ateityje, atsakydavau: dorus ir gerus žmones. Dabar vienam keturiolika, kitai — penkeri, o mano atsakymas modifikuotas: kad niekada savo vaikų nuotraukų neregėčiau kriminaliniuose puslapiuose. Kad jie neatiduotų manęs į senukų prieglaudą. Kad jie nepamirštų mano gimtadienio. Ir Motinos dienos, žinoma.
Nusibodo! Šįmet Motinos diena bus ideali. Adomas išvirs barščių iš stiklainio, o kaip antrąjį patiekalą paruoš savo firminių žuvies pirštelių orkaitėje. O Andrėja padovanos atviruką su gėlytėmis, ant kurio bus flomasteriu išraityta „Mamai“.
Deserto nebus — vaikai įteiks puokštę narcizų. Būtinai — geltonų. Geltoni narcizai man primena tą dieną, kai Adomas su kitais vaikais darželyje rodė programą mamytėms.
Mano bamblys buvo mažiausias grupėje ir jau vien šis faktas drėkino man akis dar net neprasidėjus koncertui. Antrasis faktas, pagreitinęs jaudulio gumulo kilimą mano gerkle, — tai suvokimas, kad kažkokia motina išgrūdo vaiką į lopšelį, vos tas išmoko sėdėti ant puodo ir vaikščioti. Ta motina — tai aš.
Koncertas buvo trumpas, bet jausmingas. Matau, kaip mano viščiukas geltonu megztu kombinezonu pėdina manęs link, tiesdamas nugeibusį geltoną narcizą. Adomėlis dar nelabai supranta, kodėl jį stipriai apkabinu ir žliumbiu, lyg jis būtų atleidęs man už visas padarytas ir būsimas nuodėmes.
Dabar tas bamblys — su ūsais ir barzda (aną savaitę ėjome rinkti peiliukų ir vis tiek po pusvalandžio į krepšį įsimetėm tai, ko „vyrai geriau nesuras“). Jis — jau didelis. Trumpikes perka vyrų skyriuje, avi 42-ojo dydžio batus. Ir nebevaikšto kartu su manimi. Susitinkame tik prie kasos, kaip kokie žvalgai. Konspiraciniais sumetimais. Aplinkiniams neišsiduodame, kad mus sieja kraujo ryšys. Gėda — o jeigu kas pamatys?
Didžiausias siaubas — jo klasės draugai. Tokia akimirka Adomui būtų blogesnė nei būti sučiuptam parduotuvės darbuotojų su vogtais traškučiais ar guminukų pakeliu. Ir man būtų nesmagu. Anąsyk tie beveik dvimetriniai bernai visai nežiūrėjo į mane kaip į Adomo mamą. Jie net mėgino flirtuoti! O gal užsiauginti vyrą? Gerokai jaunesni dabar madingi.
O Sodoma, Gomora! Aš kliedžiu. Turbūt sūnaus brendimas paveikė man smegenis. Visai įmanomas reiškinys: juk, kai laukiasi žmona, vyras irgi jaučia visus nėštumo simptomus — maudžia strėnas, pykina ir jis pri-auga svorio. Reikės ta tema pakalbėti su Adomu. Su Andrėja — vėliau.
Mano mažylė jau miega. Ji sapnuos saldžiai — darželyje ją įsimylėjo Paulius.
Užeinu į sūnaus kambarį. Jis dar kankina kompiuterį. Pataikiau į vakaro kulminaciją: Adomas nudobė kažkokį baisuoklį ir perėjo į 78-ąjį lygį. Valio!
Sūnus paprašo pinigų — norįs už juos nupirkti man dovaną. Jėga, mane vis dėlto prisiminė! Nesvarbu, kad bus pjaustymo lentelė arba puodelis su Zodiako ženklu. Pilve plazdena ne tik drugeliai, bet ir jonvabaliai, žiogai bei šikšnosparniai.
Esu tobula mama. Prieš guldama į lovą paspiriu po ja lagaminą, kurį pradėjau krauti kelionei į prieglaudą. Man jo kol kas neprireiks.
Esu laiminga. Saldžių.
Liucija