E.Jackaitė: „Vaikai — mano stiprybė“

Jau kurį laiką aktorė E.Jackaitė gyvena tarp Kauno ir Klaipėdos. Ji kartu su kolega Ramūnu Šimukausku ruošiasi spektaklio „Laisva meilė“ premjerai.

Motinystės atostogos neprailgo, tačiau gavusi pasiūlymą vaidinti E.Jackaitė ilgai nesvarstė. Apsisprendimą lėmė ir tai, kad pjesės tema moteriai labai artima, o kai kurios situacijos — ir pačios išgyventos.

„Daugeliui porų vertėtų pažiūrėti šį spektaklį. Meilė, aistra, santykių pakilimai ir nuosmukiai aplanko dažną iš mūsų. Dabar daugelis sako: „Gyvenkime laisvai“, tačiau pjesėje labai gerai parodoma, kuo baigiasi laisva meilė. Vis dėlto yra amžinos vertybės: meilė, pagarba vienas kitam, atsakomybė, kurių negalima nepaisyti“, — įsitikinusi ji.

Aktorei šis darbas — tikras iššūkis. Kartu su savimi į Kaune vykstančias repeticijas moteris vežasi ir sūnelį Eliją.

„Esame labai prisirišę vienas prie kito, nes jį vis dar maitinu savo pienu. Gal dėl to, ačiū Dievui, sūnelis auga stiprus ir sveikas. Labai džiaugiuosi, kad spektaklį kuria puiki komanda, kuri pasirūpino ne tik viešbučiu, kuriame galiu apsistoti, bet ir vaikelio priežiūra. Kol aš repetuoju, sūneliu rūpinasi vaikų priežiūros centro „Pabiručių pasaulis“ darbuotojos, kuriomis labai pasitikiu“, — pasakoja moteris.

Po repeticijos ji iš karto skuba pas savo mažylį — jam skiria visą savo laisvalaikį. Motinos pareigos šiuo metu Eglei — pačios svarbiausios.

„Jis dar trupinėlis, bet jau laksto, šneka savo kalba. Per tą laiką, kol repetuoju, labai vienas kito pasiilgstame. Iš tiesų nėra labai paprasta: rytą jį reikia ir nuprausti, ir pamaitinti, ir savimi spėti pasirūpinti, bet tuo ir ypatinga motinos meilė, kad ji — besąlygiška. Vaikas tau nusišypso — ir grąžos už viską, ką dėl jo darai, gauni kelis kartus daugiau“, — sako moteris.

Jos vyresnysis sūnus, 14-metis Jokūbas, — moksleivis, tad kol Eglė dirba, juo rūpinasi berniuko tėtis.

„Mes vienas kito labai pasiilgstame. Labai džiaugiuosi, kad Jokūbas myli brolį ir juo rūpinasi. Kai parvažiuojame namo, visuomet atbėga pasiimti Elijaus iš automobilio. Dabar turi motorolerį, tai sako, kad kai brolis paaugs, būtinai jį pavežios“, — šypsosi E.Jackaitė.

Eglė — vieniša mama. Moteris neslepia, kad vienai rūpintis vaikais nėra lengva, tačiau nesiskundžia ir tiki, jog vieną dieną jos gyvenime atsiras mylintis ir rūpestingas žmogus.

„Maivyčiausi, jeigu sakyčiau, kad viskas labai paprasta. Kai yra ir tėtis, ir mama, vaikelį auginti neabejotinai lengviau. Bet aš ir viena dėl savo vaikų padarau viską, ką galiu. Ir tikrai neabejoju, kad vieną dieną šalia manęs bus žmogus, kuris mylės ir mane, ir mano vaikus“, — šypsosi ji.

Rūpintis mažyliu, kai prireikia, jai padeda auklė arba vyresnysis sūnus. Paprašytas jis niekada neatsisako pabūti su broliu.

„Kai kurios moterys gali pagalbos prašyti mamos, o mano situacija truputį kitokia. Nesinori ir vyresnėliui užkrauti tų pareigų, jam dabar pati paauglystė, kiti rūpestėliai galvoje, tačiau džiaugiuosi, kad kai prireikia, labai man padeda. Matau, kaip Jokūbas myli brolį: ir panešioja, ir paskraidina, pažaidžia su juo. Man dėl to labai smagu“, — džiaugiasi moteris.

Nors ne visada būna lengva, slogias mintis moteris veja šalin ir sako, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties.

„Gera, kai du vienas kitą mylintys žmonės viskuo gali dalintis: ir pirma vaikelio šypsena, ir dantuku, ir pirmaisiais žingsneliais, nes tai nepasikartos. Bet yra taip, kaip yra. Aš į viską stengiuosi žiūrėti filosofiškai — viskas, matyt, tik į gera“, — įsitikinusi ji.

Susiriesti į kamuoliuką ir lieti ašaras — ne Eglės būdui. Moteris nori savo vaikams duoti viską, kas geriausia, todėl neleidžia sau būti silpnai.

„Negaliu sau leisti gailėti savęs. Turiu du vaikus, esu už juos atsakinga ir negaliu palūžti: turiu būti sveika, stipri ir laiminga mama. Ne veltui sakoma, kad geriausia, ką vyras gali padaryti dėl savo vaiko, — mylėti jo mamą ir padėti jai būti laimingai“, — kalba moteris.

„Mama“, — toks dažniausiai mažojo Elijaus tariamas žodis. E.Jackaitė žino, kad vieną dieną sūnelio žodyne atsiras ir kitas žodis — „tėtis“, tačiau šios akimirkos ji nebijo.

„Jis turi tėtį, visada jį turės ir tėtis juo rūpinasi. Žinoma, nėra taip, kaip norėtųsi — rūpinimosi su pasisveikinimu rytą ir palinkėjimo labos nakties vakare, bet kai atvažiuojame į Vilnių, jie susitinka, ir tėtis jį tikrai labai myli. Tiesiog mes nesame šeima, tačiau neabejoju, kad tėvo meilė savo sūnui nepraeis ir jis visada bus jo gyvenime“, — viliasi Eglė.

Moteris žino, kad atstoti tikrųjų tėvų negali niekas, tačiau gražūs santykiai galimi ir tarp žmonių, nebūtinai turinčių tą pačią kraujo grupę.

„Niekas nenori išstumti tėčio paveikslo, ir neabejoju, kad jie tikrai matysis. Tačiau mano didžiausias noras — kad vaikutis augtų pilnoje šeimoje. O gal net sesutės reikėtų, — nusijuokia ji ir čia pat priduria: — Jeigu būčiau vyresnė, gal tokių norų ir nekiltų, o dabar man dar viskas prieš akis. Tačiau, žinoma, nieko neskubinu, viskas turi vykti natūraliai.“

Eglė tiki, kad jos gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Todėl stengiasi neprarasti optimizmo ir geros nuotaikos.

„Šventai tikiu, kad vaikai į šią žemę neateina šiaip sau. Iš pradžių jie pasirenka tėtį, paskui apsigyvena pas mamą. Vaikelis jau iš anksto žino, į kokią šeimą ateina, matyt, būtent tokios patirties jam ir reikia. Mes dažnai manome, kad turime mokyti vaikus, bet iš tiesų jie yra mūsų mokytojai“, — neabejoja aktorė.

Po daugiau nei dešimtmečio sugrįžę motinystės rūpesčiai Eglės neprislėgė. Atvirkščiai, moteris, nors ir neslepia, kad kartais labai pavargsta, stengiasi mėgautis kiekviena su mažyliu praleista akimirka.

„Labai daug laiko praleidžiame kartu, matau kiekvieną jo žingsnelį ir kartais taip norisi pasakyti: „Sustok, akimirka žavinga!“ Sūnelis žiūri į mane, ir tai sušildo, įkvepia, tą pačią akimirką tampu geresnė. Aišku, būna visko: ir miego trūksta, ir poilsio norisi. Bet yra kaip yra, ir tai vadinama motinyste“, — sako aktorė.

Prisimindama pirmojo sūnaus gimimą ir dabartinę patirtį moteris šypsosi: abu kartus kūdikiai buvo labai laukiami, labai sunkiai atėjo į šį pasaulį, tačiau yra didžiausia dovana, kokią kada nors yra gavusi.

„Atsimenu, kai laukiausi pirmojo sūnaus, atrodė, kad tiek daug dalykų nežinau, baiminausi, kaip viskas bus. O kai vaikas gimsta, net ir nežinodamas kaip, išmoksti juo rūpintis. Mano motinystės instinktas labai stiprus, todėl viską spėju, viskas man pavyksta. Kai gimė Jokūbas, buvo gal kiek lengviau, nes juo rūpinomės dviese, bet iš tiesų žmogaus galimybės neribotos. Kai labai nori — viskas yra įmanoma“, — įsitikinusi Eglė.

Aktorės manymu, brandi motinystė suteikia neįkainojamos patirties. Laukdamasi pirmojo sūnaus ji studijavo, todėl netrūko skubėjimo, kitų reikalų. Dabar pro jos akis nepraslysta nė mažiausia smulkmena.

„Per tuos metus įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, subrendau, išmokau labiau viskuo mėgautis, neskubėti. Neatsimenu, kada per pastaruosius pusantrų metų visą naktį išmiegojau, bet man keltis kelis kartus per naktį nėra kančia. Be to, pagalvoju, kad viskas amžinai netruks — vaikai greitai auga“, — šypteli Eglė.

Kiekviena akimirka, praleista su berniukais, moteriai teikia daug gerų emocijų. Ji tiki: kai mama šypsosi, ir vaikai yra laimingi.

„Manau, kad sunkiausias metas — jau praeitis. Kaip galiu būti nelaiminga, kai šviečia saulė, mane supa tiek daug gerų žmonių ir, žinoma, mano brangiausias turtas — vaikai“, — atsisveikina ji.

* * *

Televizijos laidos „Bėdų turgus“ vedėjos namuose įvairių švenčių metu netrūksta vaikų keliamo šurmulio. Du suaugę vyro sūnūs Domas ir Tadas, Editos studentai Rūta ir Domas bei jaunėlis — 11-metis pagrandukas Mykolas puikiai sutaria ne tik su tėvais, bet ir vienas su kitu.

E.Mildažytė juokiasi, kad geriausia gyventi jaunėliui, nes eidamas gatve jis vos spėja sveikintis su draugais ir pažįstamais.

„Tikriausiai Mykolas iš mūsų visų turi daugiausia pažįstamų. Jis per Vilnių eina kaip per kokį kaimą, nes pažįsta visus mano, tėvo, sesės ir brolių draugus. Jam gyventi — labai gerai“, — šypsosi moteris.

Nors vaikų amžius — skirtingas, Edita nesutinka su posakiu, kad kol vaikai maži, ir vargai maži, o jiems augant didėja ir rūpesčiai.

„Manau, jeigu vaikai užauga gerais žmonėmis, rūpesčių nelieka. Problemų kyla tik tada, kai tėvai nori ir toliau gyventi savo vaikų gyvenimus. Jeigu jie sau iškelia užduotis pabaigti už juos mokslus, nupirkti butą, padaryti už juos karjerą ir dar anūkus užauginti — čia jau jų bėdos“, — įsitikinusi ji.

Moteris į savo vaikų reikalus nesikiša ir jų nekontroliuoja, tačiau jeigu jie prašo pagalbos — neatsisako padėti.

„Vaikai patys turi išmokti tvarkyti savo reikalus. Mes, tėvai, negyvensime amžinai, todėl kuo anksčiau jie išmoksta spręsti savo problemas, tuo jiems patiems geriau. Yra daug dalykų, kuriuos aš darau sistemingai: ir valgyti ruošiu, ir drabužius skalbiu, bet niekada nesikišu ir netikrinu, kaip jie mokosi, koks jų lankomumas. Mokyklų ir universitetų aš už juos nebaigsiu. Žinoma, jeigu pasako, kad reikia papildomų pamokų ar korepetitorių, visuomet padedu“, — pasakoja ji.

Šiuo metu viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie vaikų teises ir auklėjimo būdus. E.Mildažytei nesuprantama, kaip galima prieš savo atžalas naudoti fizinį smurtą.

„Man užtenka pasakyti vieną frazę, kad kas nors nepatinka, ir tai yra šventa. Koks gali būti auklėjimas diržu, kokia čia nesąmonė? Ką tu tuo parodysi? Kad esi stipresnis? Vaikas ir taip tai žino. Aš to nesuprantu. Jeigu man kas nors nepatinka, tiesiai pasakau. Būna, jog vaikai taip susinervina, kad paskui tris dienas kaip katinai vaikšto“, — šypteli moteris.

Nors savęs nelaiko griežta mama, Edita prisipažįsta, kad nėra labai nuolaidi. Yra dalykų, kuriuos vaikai turi padaryti ir negali būti jokių ginčų.

„Niekada neliepiu: „Susitvarkyk savo kambarį.“ Tačiau pasakau, kad būtų gerai, jei per savaitgalį rastų laiko ir tvarkymuisi. Ir tada visiems aišku, kad kambarys turėtų būti tvarkingas“, — sako ji.

Edita nemėgsta vaikams baksnoti pirštu ir nuolat sakyti, ką turėtų daryti. Ji nesikiša ir į vyresnėlių meilės reikalus.

„Jeigu tuo labai domėčiausi, jau tikriausiai pažinočiau pusę Vilniaus merginų, — nusijuokia ji. — Aišku, kai vaikai atsiveda į namus draugių ar draugų, susipažįstu. Kai suprantu, kad santykiai yra rimti, parodau dėmesį, pasikalbame“, — pasakoja ji.

Vaikai veikliai moteriai — labai svarbi gyvenimo dalis, tačiau jai ne mažiau svarbu, kad turėtų ir mėgstamą darbą, netrūktų draugų ir šalia būtų žmogus, kuriuo galėtų pasitikėti.

„Esu iš tų žmonių, kurie sako, kad vaikai užauga ir išeina. Aišku, jie labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, bet nereikia pamiršti ir kitų dalykų. Vaikams mes esame kaip vartai į pasaulį, pro kuriuos jie išeina, o kur — jau jų pačių asmeninis reikalas“, — įsitikinusi ji.