Atvykti į Islandiją grupei skirtingose šalyse gyvenančių lietuvių pasiūlė imigrantų integravimo į visuomenę per meną programos „Grundtvig“ vadovai.
Į kultūrų susiliejimo šventę buvo pakviesti savo galerijas Lietuvoje, Latvijoje ir Norvegijoje įkūrę lietuviai, o juos globojo Islandijos lietuvių bendruomenė.
Osle galeriją turintis vilnietis Virgilijus Matula, jo žmona Jūratė ir dar pora pakeleivių į Šiaurės Atlante esančią salą gegužės viduryje skrido iš Norvegijos sostinės.
Dar būdami Osle lietuviai manė, kad kelionės teks atsisakyti - išvakarėse dėl suaktyvėjusio ugnikalnio buvo atšaukti visi skrydžiai.
Tačiau skrydžio dieną atsirado prošvaistė - vėjas pelenus ėmė nešti į kitą pusę.
Garsųjį ugnikalnį keleiviai išvydo, kai lėktuvas priartėjo prie Islandijos - iš toli jis pasirodė visai taikus, tarsi dievų kurstomas aukuras.
Visai kitokia jėga Ejafjadlajokudlis atsiskleidė, kai lietuviai prie jo priartėjo per keletą kilometrų.
Islandams ugnikalniai - ne naujiena. Šalyje ir dabar lava spjaudosi bent keletas jų.
„Tačiau šitas yra šalia niekad neištirpstančio ledyno. Kai ledyną ima kaitinti išmetama lava, susidaro dulkių ir pelenų debesys, kurie pakyla labai aukštai - todėl šis ugnikalnis ir sujaukė daugybės europiečių gyvenimą“, - pasakojo V.Matula.
Šiuo gamtos reiškiniu islandai puikiai pasinaudojo - krizės ir nedarbo purtomoje šalyje staiga padaugėjo turistų, ypač amerikiečių ir norvegų.
Parduotuvėse maždaug už 40 litų pardavinėjami maži suvenyriniai pelenų buteliukai, rengiamos turistinės kelionės iki garsiojo ugnikalnio, nuo sostinės Reikjaviko nutolusio daugiau nei per 100 kilometrų.
Vieni vyksta autobusais, kiti, norintys privažiuoti arčiau, - visureigiais, treti iš aplinkinių ūkininkų nuomojasi arklius.
Pigiausia vienos dienos ekskursija kainuoja mažiausiai 600 litų. O už 2 tūkstančius litų galima pažvelgti į ugnikalnį iš sraigtasparnio.
Lietuviai, kurių grupę sudarė keliolika žmonių, išsinuomojo autobusiuką ir savarankiškai išvyko apžiūrėti apylinkių, kurias ugnikalnis išgarsino visoje Europoje.
Nurodymų ar ženklų, kiek galima priartėti prie grėsmingo gamtos reiškinio, lietuviai nepastebėjo.
Tik grupines išvykas rengiančiose agentūrose pabrėžiama: ekskursijų vadovai pasilieka teisę atšaukti kelionę, pakeisti maršrutą, atsižvelgdami į saugumo tarnybų nurodymus.
Išsiruošusiems prie ugnikalnio lietuviams padėtis sparčiai keitėsi: vieną dieną pelenų šleifą vėjas nešdavo į vieną pusę, kitą - jau kita kryptimi.
Vieną dieną ugnikalnis būdavo palyginti taikus, kitą - spjaudydavosi didžiuliais akmenimis.
„Būdami netoli, girdėjome garsą - tarsi patrankos šūvį, tarsi griaustinį. Po kurio laiko dulkių ir pelenų stulpas padidėjo gal du ar tris kartus - supratome, kad ugnikalnis spjovė.
O vėliau sužinojome, kad tądien į kelių kilometrų aukštį lėkė trijų tonų akmenys“, - pasakojo lietuviai.
Iki soties pasigrožėję ugnikalnio vaizdais iš toli, lietuviai nutarė patraukti arčiau besileidžiančio pelenų šleifo. Asfaltuotas kelias vedė tiesiai į pelenų debesį.
„Buvo saulėta ir karšta diena. O kai įvažiavome į debesį, patekome į naktį, tamsesnę nei pati tamsiausia naktis. Ore skrajojantys pelenai autobuso šviesas praleido vos keletą metrų“, - pasakojo V.Matula.
Iš pradžių smalsiai stebėjusi, kas darosi, po kurio laiko bičiulių draugija ėmė nerimauti.
Kelią nuklojo kelių centimetrų pelenų sluoksnis, tad vairuotojui pasidarė sunku orientuotis, kur kelkraštis. Autobusas galėjo lengvai nuslysti nuo kelio.
Jeigu jis būtų nuslydęs, būtų buvę sunku išvažiuoti, nes kelkraštis baigėsi nemenku nuolydžiu. „Niekas nebūtų ryžęsis lipti iš autobuso - lauke buvo galima ištverti tiktai su dujokauke“, - pasakojo V.Matula.
Lietuviai ėmė nerimauti ir kad neužsikimštų automobilio oro filtras - tuomet kompanija būtų ilgam užstrigusi pragarą primenančioje vietoje.
Tarp keleivių kilo ginčų - vieni ragino apsisukti ir grįžti. Tuo labiau kad aklinai uždarytame autobuse ėmė stigti oro.
O kitiems norėjosi daugiau adrenalino.
Aklinoje tamsoje per pelenų košę ant žemės ir ore autobusas įveikė gal dešimt kilometrų, kol priešpriešiais sutiko vieną automobilį su signalinėmis šviesomis - tuomet suktis atgal suskato ir didžiausi drąsuoliai. Kelionė po ugnikalnio pelenų šleifu baimės įvarė visiems.
Kai įvažiavus į švarią zoną vairuotojas atidarė ventiliacijos angas, keliautojus pakrikštijo didžiulis pelenų gūsis.
Ugnikalnio apylinkių žemė buvo visa nusėta pelenais. Kadangi sukinėjosi ir vėjas, jų buvo kliuvę daug kur.
Žengiant žingsnį nuo žemės pakildavo pilki dulkių debesys.
Apylinkėse įsikūrę baltų namų kaimai gyvena pagal gamtos stichijos valią. Kai vėjas atsisuka į jų pusę, stoja pelenų naktis. Tačiau žmonės kenčia, niekur nebėga ir laukia, kol vėjas jų pasigailės.
„Ne tik ugnikalnio apylinkių gyventojai, bet ir visi islandai verti medalio - kaip galima gyventi žemėje, kurioje neauga medžiai?“ - salos peizažu stebėjosi lietuviai.
Kenčia gyvūnai, ypač paukščiai. Dėl pelenų jiems susimaišo diena ir naktis, tačiau ir jie niekur nesitraukia.
Koks neprognozuojamas ugnikalnis, lietuviai suprato kitą dieną.
Išsivadavę iš tamsos karalystės, jie nuvažiavo Reikjaviko link gal 30 kilometrų ir apsistojo viename miestelyje. O jau kitą dieną, pasikeitus vėjo krypčiai, jį buvo užklojęs pelenų debesis.
Tik po šio įvykio susirūpino ir Reikjaviko gyventojai - iki tol grėsmė jiems atrodė tolima.
„Reikjavike daugiau kalbama ne apie Ejafjadlajokudlį, o apie tai, kad gali atgyti šalia jo esantis daug didesnis ugnikalnis - islandai tai jau yra patyrę.
Sako, jis būsiąs net keliasdešimčia kartų stipresnis.
Prognozuojama, kad jis išsiverš rudenį. Nors ką gali žinoti - gal jis prabus rytoj?“ - svarstė V.Matula.
Gamtos išdaigos kol kas džiugina islandus - tai jiems padeda pritraukti pinigų.
„Krizės ištiktoje šalyje daug žmonių neteko darbo. Važiavau taksi, kurį vairavo buvęs banko tarnautojas, kaip supratau, neeilinis. Vyras džiūgavo, kad padaugėjo turistų“, - pasakojo V.Matula.
Norvegijoje jau keletą metų gyvenantiems ir prie didelių kainų pripratusiems lietuviams Islandijoje viskas pasirodė labai pigu - panašiai kaip Lietuvoje, o kai kas - ir pigiau.
Pavyzdžiui, nakvynė gerame viešbutyje kainavo 45 eurus.
Patys islandai jiems pasirodė ne kaip šiauriečiai, o labiau pietietiški - šilti, atviri, aktyviai reaguojantys.
Itin gerai lietuvius nuteikė šeimų šventė ir eitynės, vykusios jų viešnagės metu.
Jose skirtingų tautų atstovai per Reikjaviką žygiavo apsivilkę tautiniais kostiumais, mojuodami savo šalies vėliava.
Lietuvių bendruomenės Islandijoje gretas papildė ir tautiečiai iš gimtinės, Latvijos bei Norvegijos.