Lenktynėse su laiku — brandžių moterų triumfas

Išbandyti save — toks buvo S.Bukšienės tikslas, kai moteris užsiregistravo dalyvauti Nidos ultramaratone. Jo dalyviams reikėjo kepinant saulei įveikti 40 ratų po 2,5 kilometro. Praeityje buvusi garsi ėjikė nušluostė nosį net dviem trečdaliams vyrų ir finišavo devinta.

„Neturėjau tikslo pasiekti kuo aukštesnio rezultato. Norėjau išbandyti save ir įveikti visą nuotolį be sustojimo. Ramiai ir ilgai bėgti man yra didžiausias malonumas, todėl įveikti 100 kilometrų nebuvo labai sunku“, — šypsosi moteris.

Bėgimo entuziastės pažįstami visai nenustebo sužinoję apie moters ryžtą dalyvauti daug ištvermės reikalingose varžybose. Sada anksčiau jau du kartus buvo įveikusi 100 kilometrų ribą.

„Tai buvo mano trečiasis 100 kilometrų bėgimas, skirtumas tik toks, kad pirmuosius du kartus ilsėdavomės, o dabar turėjome visą nuotolį įveikti be pertraukų“, — paaiškina ji.

Bėgimui moteris rengėsi ne tik palaikydama fizinę formą, bet ir skirdama laiko psichologiniam nusiteikimui. Ir per varžybas sunkiausiomis akimirkomis ji nepaliovė sau kartoti: „Turiu įveikti distanciją. Negaliu dabar pasitraukti.“

Moteris džiaugiasi, kad bėgdama nejautė fizinio skausmo ar kitokių nepatogumų. Ji taip pat išvengė dažnai ilgų nuotolių bėgikams išsikeliančių nuospaudų ant kojų, raumenų spazmų, pykinimo ar galvos svaigulio.

„Labai ilgai nesiregistravau dalyvauti bėgime, nes pirmiausia reikėjo tam labai gerai nusiteikti psichologiškai. Per varžybas niekur neskubėjau, gerai paskirsčiau jėgas, todėl įveikti atstumą nebuvo labai sunku. Aišku, buvo užpuolusios mintys, kad jau tris valandas bėgu, o dar liko nežinia kiek, bet nuvijau jas šalin ir judėjau toliau“, — pasakoja moteris.

Jau kitą dieną po varžybų ištvermingoji Sada dalyvavo trumpųjų distancijų varžybose ant smėlio. Vienoje rungčių ji užėmė pirmąją vietą.

„Po varžybų jaučiausi labai gerai. Kitą dieną galėjau atsistoti ir vėl bėgti. Žinoma, nuovargį pajutau. Praėjus savaitei po šio bėgimo su bendraminčiais dalyvavome dar vienose varžybose, bėgome 10 kilometrų, tada pajutau, kad sunku išlaikyti tempą“, — prisimena bėgikė.

Bėgimo aistra S.Bukšienė užsikrėtė baigusi profesionalios ėjikės karjerą. Ji kiek daugiau nei dešimt metų bėgioja savo malonumui, tačiau nepraleidžia progos dalyvauti ir varžybose, kuriose gali pasitikrinti jėgas, susitikti su kitais bėgimo entuziastais ir gerai praleisti laiką.

„Viską darau savo malonumui. Jeigu nenoriu sportuoti, nėra nuotaikos, tai ir neprievartauju savęs. Kartais pagalvoju, o kas būtų, jeigu užsispirčiau ir griežtai laikyčiausi susidaryto plano, siekčiau gero rezultato veteranų varžybose, bet vis neprisiruošiu“, — nusijuokia S.Bukšienė.

Kauno „Santaros“ gimnazijos moksleiviai, kurie lanko Sados vedamas kūno kultūros pamokas, jau žino, kad neišsisuks nuo bėgimo ir mankštos. Moteris stengiasi užkrėsti auklėtinius bėgimo virusu, nes iš patirties žino, kad bendraamžius prikalbinti pajudėti nėra taip paprasta.

„Daugelis mano amžiaus moterų ir vyrų nori būti gražūs, sveiki, tačiau pastebėjau, kad nelabai mėgsta bėgimo, labiau lankosi sporto klubuose ar susiranda kitokių būdų fizinei formai palaikyti. Todėl labai stengiuosi, kad jauni žmonės pamėgtų bėgimą, suprastų, kad jis reikalingas ne tik mokykloje. Esu pastebėjusi, kad judėti jauniems žmonėms, ypač merginoms, nėra labai malonu“, — apgailestauja ji.

Bėgimą propaguojanti Sada gali išvardyti daugybę jo privalumų. Moteris puikiai jaučiasi, gerai atrodo, jos kūnas tvirtas ir nesuglebęs. Ji neabejoja, kad mankšta suteikia ne tik energijos, bet ir laimės hormonų.

„Niekuo nesiskundžiu. Tikrai galiu pasakyti, kad sportas — sveikata. Aišku, bėgti 100 kilometrų yra labai didelis krūvis organizmui ir sveikatai tai tikrai nėra labai naudinga, tačiau niekas neliepia tiek bėgti. Užtenka pajudėti kelis kartus per savaitę, ir pamatysite — tai nepakenks nei savijautai, nei figūrai“, — tikina Sada.

Dabar moters planuose — startas jau tradicija tapusiame Vilniaus maratone, kuris vyks kiek daugiau nei po mėnesio. Moteris bandys įveikti 42,195 kilometro distanciją.

„Kad įveiktum maratoną, reikia pasirengti. Smagu įveikti ne tik save, bet ir jaunesnes varžoves. Yra tikrai stiprių kur kas jaunesnių merginų, bet jos bėgioja trumpesnes distancijas, turi greičio, tačiau ištvermės dar nėra labai išsiugdžiusios. Tada labai praverčia mano branda — praktika, patirtis ir ištvermė“, — šypsosi S.Bukšienė.

Ji nori paskatinti ir kitas moteris išmėginti jėgas bėgimo trasoje. Nebūtina įveikti ilgiausios distancijos. Vilniaus maratone vyks 4,2 km bėgimas, kurį galima įveikti šnekučiuojantis su šalia bėgančiais bendraminčiais ir už tai gauti atminimo medalį.

„Ne laimėjimai — svarbiausia. Daug maloniau įveikti save ir įrodyti sau ir kitiems, kad viskas įmanoma ir nereikia čia mūsų, brandžių moterų, nurašyti“, — šypsosi bėgikė. Žinoma, pergalės visuomet pradžiugina, tačiau Sada tikina bėgiojanti tikrai ne dėl jų. Todėl moteris nesilaiko nei griežto treniruočių grafiko, nei režimo, nei išskirtinių sportininkų dietų.

„Nežiūriu, ką valgau, ir neskaičiuoju kąsnių. Neturiu problemų dėl skrandžio, aš — iš tų žmonių, kurie gali užkirsti lašinių ir bėgti. Jokių dietų nesilaikau, jeigu pastebiu, kad priaugau svorio, man nebepatinka tai, kaip atrodau, truputį daugiau pabėgioju, ir vėl viskas gerai. Svarbiausia — gera nuotaika ir savijauta, nieko daugiau man nereikia“, — sako ji.

Ar galima aplenkti bėgantį laiką? Sada įsitikinusi: kiekviena moteris, jei tik turi noro ir užsispyrimo, nesvarbu, kokio būtų amžiaus, gali nuversti kalnus.

„Amžius tikrai nėra jokia riba. Po 40-ties, kai vaikai paauginti, dideli darbai nuveikti, pats laikas skirti laiko sau, stiprinti sveikatą, gražinti figūrą ir kasdien patirti gyvenimo džiaugsmą“, — įsitikinusi S.Bukšienė.

Veteranių krepšinio komandos „Kamanė“ žaidėjos vis dar gyvena pergalės nuotaikomis. Zagrebe iškovotas Europos veteranių 50+ amžiaus grupės čempionių titulas joms ypač brangus, nes finale moterys atkeršijo savo didžiausioms varžovėms latvėms.

„Su jomis esame žaidusios pasaulio čempionate ir pralaimėjusios vos dviem taškais! Todėl šiemet labai rengėmės atsirevanšuoti, daug treniravomės, kvietėmės jaunas sporto mokyklos mergaites treniruotis kartu. Visas darbas nenuėjo veltui. Tikriausiai tai buvo geriausios mūsų kada nors sužaistos rungtynės“, — pasakoja komandos kapitonė Regina Valiulienė.

Lietuvės taip negailestingai triuškino varžoves, kad latvėms nebeliko nieko kita, kaip tik nuleidus galvą susitaikyti su gėdingu rezultatu: 75:38 „Kamanių“ naudai.

„Matėme, kad antrojoje rungtynių dalyje latvės nuleido rankas. Buvo momentas, kai jautėme, kad net nebeįdomu žaisti. Nors pergalė nebuvo labai sunki, džiaugsmui nebuvo ribų. Tokiomis akimirkomis norisi toliau žaisti. Su baime visos laukiame tos dienos, kai teks atsisveikinti su krepšiniu“, — atsidūsta krepšininkė. Visos „Kamanės“ komandos narės — vyresnės nei 50-ties. R.Valiulienė neslepia: atlaikyti varžybų krūvį — tikras iššūkis, tačiau noras laimėti įveikė nuovargį.

„Nelengva sulaukus tokio amžiaus sužaisti 5—6 rungtynes, kai paprastai treniruojamės kartą ar du per savaitę. Per varžybas turi nuo pat pradžių iki galo atiduoti visas jėgas. Yra mojančių ranka: ai, veteranės, bet mūsų širdis tai tokia pat kaip jaunystėje, joje dega ta pati ugnis, todėl negalime žaisti atmestinai“, — sako „Kamanių“ kapitonė.

Lietuvoje „Kamanės“ neturi lygiaverčių varžovių. Moterims dažnai tenka rungtis su jaunesnių moterų komandomis.

„Visko būna: ir pergalių, ir pralaimėjimų. Kartais jau pačios jaučiame, kad reikia atsitraukti ir leisti mesti, — nusijuokia R.Valiulienė. — Galimybės ir jėgos jau vis tiek jau ne tos. Taiklumo, per tiek metų pasiekto įdirbio iš mūsų niekas neatims, bet greičio, staigumo, ištvermės jau šiek tiek trūksta. Nors širdis dega tokiu pat noru ir azartu, metai vis tik daro savo darbą.“

Labiausiai komandos moterims nerimą kelia ne bėgantis laikas, o traumos. R.Valiulienė neslepia: silpnų ir skaudamų vietų turi beveik kiekviena žaidėja, tačiau nuaidėjus varžybų pradžią skelbiančiam švilpukui, visos jos stebuklingai išgyja.

„Mes juokaujame, kad esame nemirtingos. Kartu esame jau 15 metų, dalyvavome net 13-oje pasaulio ir Europos čempionatų, iš jų parsivežėme daug garbingų apdovanojimų. Visos esame paryrusios įvairiausių traumų, tačiau kaip mėgstame sakyti, pasiremontuojame ir vėl grįžtame į aikštelę“, — šypsosi Regina.

Komandos moterys kartu ne tik sportuoja, bet ir mėgsta leisti laisvalaikį, pažįsta viena kitos šeimas. Daugelis jų vaikų yra užaugę krepšinio aikštelėje ir dabar patys siekia profesionalų karjeros.

„Vesdavomės juos į treniruotes, kartu žaisdavome, todėl nenuostabu, kad daugelis mūsų vaikų dievina krepšinį. Daugelis bendraujame šeimomis, rengiame iškylas, susitikimus ne tik aikštelėje. Atmosfera komandoje yra labai svarbu, tada rezultatų siekti ir lengva, ir malonu“, — įsitikinusi moteris.

„Žmonės tiek negyvena“, — juokiasi R.Valiulienė, paklausta kiek metų žaidžia krepšinį. Pirmą kartą oranžinį kamuolį paėmusi į rankas būdama devynerių, moteris viliasi, kad sporto batelius ant vinies kabins dar negreitai.

„Kartais mūsų bendraamžiai nesupranta, kaip atidirbusios visą darbo dieną dar galime bėgti sportuoti. Bet mūsų niekas nepakeis, tokios jau esame. Krepšinis pratęsia gyvenimą, o mūsų komanda yra kaip vienas kumštis“, — džiaugiasi sportininkė.

R.Valiulienė nesupranta moterų, kurios, sulaukusios brandaus amžiaus, tikina, kad jų metas jau praėjo ir sportas nebėra ta veikla, kuriai reikėtų eikvoti jėgas.

„Aš net jaunoms moterims ir merginoms sakau: eikite, sportuokite! Mes, savo vaikus užauginusios, kai kurios jau močiutės, neįsivaizduojame, kaip galima nemylėti savęs ir neskirti sau laiko. Sportas suteikia gyvybės, padeda ne tik išlaikyti gerą nuotaiką, bet ir darną šeimoje. Dabar aplink tiek nelaimingų moterų. Pažiūrėkite į mus: akys žiba, norisi gyventi ir žaisti!“ — užsidegusi kalba krepšininkė.

Dabar moterys puoselėja planus dalyvauti pasaulio čempionate Brazilijoje. „Kamanės“ žino, kad jų laukia ilgas ir nelengvas kelias — reikės ne tik treniruotis, bet ir ieškoti rėmėjų, galimybių išvykti į tolimą šalį. Tačiau užsispyrusios moterys dėl savo aistros gali padaryti labai daug.

„Kai aikštelėje prieš varžybas nuskamba mūsų šūkis: „Kas laimės? „Kamanės“!“, širdyje pasidaro taip gera ir ramu. Tą akimirką žinau, kad viskas bus gerai“, — šypsosi komandos kapitonė.