Rasa Juškevičienė
Septynerius metus papuošalus kurianti dizainerė R.Juškevičienė puikiai žinoma moterims, mėgstančioms ir norinčioms puoštis. Nors ji savo darbų neneša į meno galerijas ir juvelyrikos salonus, klientai kūrėją patys susiranda — Rasa juos priima savo kūrybinėse dirbtuvėse.
„Kūriniai man — kaip vaikai. Jeigu jau sprendžiama, kur tiems darbams būti, geriau čia, mano dirbtuvėse. Be to, jei darbai gulėtų kitur, nežinočiau, koks žmogus juos nupirko. O man svarbu tolesnis mano darbų likimas. Kai matau, į kokias rankas iškeliauja mano papuošalai, būna baigiamasis kūrybinio proceso etapas, paskutinė pakopa.
Be to, išlaikydama su klientėmis ryšį, prisiklausau įdomiausių istorijų apie papuošalo sukeltą poveikį tiek moteriai, tiek aplinkiniams. Argi gaučiau tiek emocijų atidavusi savo darbus galerijoms?“ — savo sprendimą aiškino Rasa.
Kauno dailės institute tekstilės specialybę baigusi moteris ne iš karto pasidavė papuošalų magijai.
„Savo idėjas pradėjau įgyvendinti kurdama netradicines užuolaidas. Visada norėjau kurti išskirtinius daiktus, kuriuos galiu apibūdinti vienu žodžiu — kitokie.
Tačiau po aštuonerių metų interjerinis kūrybos etapas baigėsi. Supratau, kad mano idėjoms, vizijoms reikia erdvės — didelių pastatų, aukštų lubų. Po milžiniškų darbų pajutau, kad noriu kai ko kita — veiklos su mažomis ir mielomis medžiagomis.
Ir idėją kurti papuošalus man mestelėjo... televizorius. Stebėdavau pramogų verslo žmones — televizijos laidų vedėjus, dainininkus, aktorius — ir mąstydavau: kodėl tie žmonės, kuriais taip visi žavisi, nesirūpina savo išvaizda? Jie matomi, į juos lygiuojasi šimtai žmonių. Jie turėtų jausti atsakomybę už tai, kokie pasirodo viešumoje. O kai pamatai vieną televizijos laidų vedėją su gėle atlape, paskui antrą, trečią...
Trūko kantrybė. Užsibrėžiau moteriai pasiūlyti ką nors kitokio — kas jai suteiktų savitumo, individualumo. Taip pradėjau kurti papuošalus, kurie sugriautų tradicinės segės, vėrinio ar žiedo sampratą. Kadangi esu baigusi tekstilę, papuošalus ėmiau kurti iš audinių, karoliukų. Norėjau padaryti tai, kas būtų nematyta, originalu“, — moteris pasakojo apie savo — papuošalų kūrėjos — kelio pradžią.
Dabar Rasa dirba jau su tauresnėmis medžiagomis: pusbrangiais akmenimis, kristalais, sidabru, auksu. Atranda įdomių derinių, pavyzdžiui, kalnų krištolo ir medžio.
Tačiau kad ir kaip tobulėtų, kūrėja jau turi savo braižą. Jos dirbiniai — spalvingi, prašmatnūs, netikėti. Tarkime, šalia akmens įsitaisiusi padykusi beždžionėlė ar naivi avytė, o kitur papuošalo akcentu tampa ažūrinis skėtis. Galbūt žaismės darbams įpučia Rasos ir Dariaus Juškevičių šeimoje augantys trys vaikai — Gruodis, Pėteris Joris ir mažoji Elzė?
Dizainerė papuošalus kuria iš to, kas jai gražu. Užeina į „Jūratės akmenėlius“, į sendaikčių turgų. Pamato įdomų daiktą, nusiperka, išardo, pritaiko. Daug gėrybių ir grožybių guli jos dirbtuvės stalčiukuose ir laukia savo laimės valandos. Ir dar nėra taip buvę, kad koks nors Rasos papuošalas užsigulėtų.
„Esu tikra, kad papuošalui tereikia rasti savo šeimininką. Būna, ateina klientė, užsisako vienokį vėrinį, padarau, o ji dar pamato kitą, kuris būna visai „ne jos skonio“. Ir įsimyli!
Moterys neturėtų savęs varžyti, sprausti į rėmus. Kuo daugiau mėgins, tuo daugiau sužinos apie save. Viena mano, kad ji yra imbieras šokolade ir jai tinka tik toks papuošalas, tokia pakuotė. O kai pamėgina, pažiūri, įsitikina, kad ji — griliažas! Būtent šitą moters virsmą stebėti man maloniausia. Kai ji pati nustemba, tarsi iš šono pamato kitokią savo asmenybę.
Kurdama papuošalus pastebėjau, kokie jie mums svarbūs. Jie ne tik puošia moterį, bet ir atlieka kur kas prasmingesnę funkciją. Jie yra mūsų pasaulėjautos, mūsų gyvenimo būdo ir filosofijos atspindys. Negalima nešioti bet ko. Papuošalas užbaigia harmoningą asmenybę. Ta savo išore pasakome, kas esame, apie ką mąstome, kaip jaučiamės“, — įžvalgomis dalijosi Rasa.
Laura Dailidėnienė
Dizainerę Laurą Dailidėnienę papuošalai domino nuo pat vaikystės, tačiau rimtesnis požiūris į juos atsiskleidė Laurai į stojus į Vilniaus dailės akademiją.
Dabar Lauros vizitinė kortelė —
iš stiklo sukurti papuošalai:
sąsagos, auskarai, vėriniai su juose „įšaldytais“ natūraliais augalais.
„Papuošalus kuriu jau dešimt metų. O stiklu susižavėjau stebėdama savo vyro Viktoro, vitražo meistro, darbus.
Prieš trejus metus pristačiau papuošalų kolekciją „Pėdsakai lede“, kuri buvo labai puikiai įvertinta ir sėkmingai parduota. Mane užliejo nauja įkvėpimo banga toliau dirbti su stiklu, ieškoti naujų idėjų.
Tik vieną dalyką pastebėjau: atradusi savo braižą, nebesistengiu ieškoti kitų kelių. Vienintelis noras — tik tobulinti kūrybos iš stiklo galimybes. Man smalsu ir įdomu, ką dar galima sukurti kitaip“, —
pasakojo Laura.
Laurą stiklas sužavėjo ne vien dėl galimybių. Moteris pripažino, kad stiklas yra dar neatskleista medžiaga kuriant papuošalus. Jo žavesį nulemia skaidrumas, lengvumas ir paslaptingumas.
Todėl į jį deda viską, ką sugalvoja. Kartais — savo pieštus abstrakčius eskizus, kartais — veidus. Naujausioje dizainerės kolekcijoje įklampinti įdomesni objektai: samanos, augalų šaknys, sėklos, džiovintos uogos, vabzdžiai.
„Norėjau perteikti žmogaus ir gamtos vienovę, parodyti, kokio natūralaus grožio kartais neįvertiname“, — sakė dizainerė.
Dviejų sūnų — Igno ir Vėjo — motina sako, kad papuošalų kūrimas jos labai nepakeitė, gal tik dar labiau priartino prie gamtos, paskatino atkreipti dėmesį į spalvas, faktūras.
„Gamtoje tiek daug harmonijos, kurios nepastebime. O ieškojimas, ta kūrybinio proceso dalis, atveria akis plačiau. Pamatai, pajunti ir nustembi, nori parodyti ir pasidalyti su kitais tais maloniais netikėtais atradimais, sąsajomis“, — mintimis dalijosi Laura.
Beje, pradėjusi kurti papuošalus ir norėdama pajusti jų tinkamą ilgį, svorį bei patogumą, dizainerė persivėrė ausis. Dabar pati mielai puošiasi savo kūriniais!
Paulina Jūrė
Vilnietė Paulina Jūrė, panorusi keisti kitų moterų gyvenimą, iš pradžių turėjo pakeisti savąjį. Vadybininko profesija ir darbas biure nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro Paulinai neteikė džiaugsmo. Tačiau tai jos nesugniuždė, atvirkščiai, paskatino imtis naujos veiklos — papuošalų kūrybos.
Puošmenas 26 metų moteris kūrė pusmetį, kol ryžosi jas parodyti viešai. Šįmet viename prabangiame Vilniaus viešbutyje ji pristatė pirmąją savo kurtų papuošalų kolekciją „Lengvai“.
Raudonuoju kilimu žengė dvidešimt modelių, pasidabinusių P.Jūrės iš spalvingų vielučių megztais, nertais ir pintais auskarais, riešinėmis, vėriniais. Scenoje ažūrinius papuošalus demonstruojančios manekenės buvo palydimos audringais plojimais.
Paulina Jūrė — tai ne kylančios dizainerės slapyvardis, o jos bendraamžio sutuoktinio, vestuvių fotografo Mato Jūro duota pavardė. Kai po kolekcijos pristatymo dizainerė sulaukė naujų užsakymų, įsitikino einanti teisingu keliu.
Kūrėja papuošalams daugiausia naudojo vario vielutes, dengtas spalvotais dažais, stiklo karoliukus arba sidabro gijas. Šias medžiagas P.Jūrė užsisakė internetu — puošmenų dalys atkeliavo iš užsienio.
Pradedančioji papuošalų dizainerė savo darbus vertina nuo keliasdešimties iki kelių šimtų litų: „Kaina priklauso nuo to, kiek darbo įdėjau, kokias medžiagas naudojau.“
Spalvingoje kūrėjos kolekcijoje vyrauja gamtos motyvai — rasos lašo, koralų, varpelių, gėlių formų papuošalai.
Dizainerė mėgsta keliauti po gamtą, nardyti šiltose jūrose. Todėl kūrybai sparnus suteikia kelionių įspūdžiai.
Prieš megzdama ar pindama papuošalą P.Jūrė nusibraižo modelį, tik tada imasi virbalų ar vąšelio. Tačiau iki rezultato ir atlygio — ilgas kelias.
Pagaminti papuošalą moteris paprastai užtrunka kelias dienas, o kol jį kas nors nuperka, tenka laukti ir kelias savaites ar kelis mėnesius.
Dirbdama vadybininke advokatų biure ir įmonėje, prekiaujančioje ekologiškomis statybinėmis medžiagomis, Paulina maždaug vienodą algą gaudavo kiekvieno mėnesio nustatytą dieną.
Dabar kūrėja nežino, nei kada užsidirbs pinigų, nei kiek. Vadybininkės uždarbis būdavo ir didesnis negu papuošalų kūrėjos.
„Tenka daug dirbti, kad žmonėms būtų įdomūs mano darbai ir jie už juos mokėtų pinigus. Bet prabėgus metams, kai kuriu papuošalus, galiu džiaugtis, kad dabar iš to pragyvenu. Pirmieji pirkėjai buvo giminaičiai, draugai. Vėliau jie mano darbus rekomendavo savo draugams. O dabar jau ateina ir daug nepažįstamų žmonių, kuriuos pasiekė iš lūpų į lūpas perduodama žinia apie mano papuošalus“, — pasakojo pašaukimą suradusi P.Jūrė.
Vadybos ir ekonomikos universitetą ISM Vilniuje baigusi P.Jūrė nutarė padirbėti pagal specialybę, kad įsitikintų, ar ne veltui ketverius metus krimto verslo vadybos mokslus.
Tačiau pradėjusi dirbti vadybininke ji pajuto sėdinti ne savo rogėse. „Darbas buvo per daug tikslus ir nuobodus. Nors jis man sekėsi, neteikė džiaugsmo. Tai mane žudė. Kankinausi dvejus metus, kol nebeiškentusi nutariau ieškoti, ką iš tikrųjų norėčiau veikti“, — prisipažino P.Jūrė.
Paulina su vyru, irgi buvusiu vadybininku M.Jūru, abu metę darbus Lietuvoje, trims mėnesiams išvyko į Pietryčių Azijos šalis — Tailandą, Laosą ir Kambodžą.
Tiek laiko prireikė, kad pasisėmę naujų įspūdžių ir pajutę vietinių budistų skleidžiamą gyvenimo džiaugsmą lietuviai ryžtųsi savo gyvenimo pokyčiams.
Grįžę į Lietuvą sutuoktiniai nebeieškojo vadybininko darbo ir užsiėmė širdžiai miela veikla — žmona ėmė kurti papuošalus, vyras — fotografuoti vestuves.
„Dabar man reikia ne diplomo, o žinių. Jų semiuosi iš knygų bei juvelyrikos, sidabro apdirbimo kursų. Nors esu savamokslė papuošalų kūrėja, gal kada nors išvyksiu stažuotis į užsienį“, — svajojo profesiją pakeitusi P.Jūrė.
Margarita Petrauskienė
Lietuvė papuošalų kūrėja 53 metų Margarita Petrauskienė mažai žinoma Lietuvoje. Tačiau jos dirbiniais Amerikoje puošiasi net ir Masačusetso valstijos senatoriaus Johno Kerry antroji žmona Teresa Heinz Kerry, garsiosios kečupo imperijos „Heinz“ paveldėtoja.
Filantropė 71 metų T.Heinz Kerry, Amerikos padangę raižanti nuosavu pomidorų padažo raudonumo lėktuvu, penkis lietuvės kurtus papuošalų komplektus — vėrinius su auskarais ar apyrankėmis — įsigijo Bostono galerijoje „The Designers“.
„Šioje galerijoje yra daugiausia mano darbų — maždaug apie pusšimtį“, — pasakojo M.Petrauskienė, kurios papuošalų galima rasti dar penkiose Masačusetso valstijos galerijose.
Tačiau Bostono senajame Bikon Hilo rajone įsikūrusios galerijos „The Designers“ duris dažniausiai praveria pasiturintys, skonį išsiugdę žmonės.
Šioje galerijoje lietuvės papuošalų kainos prasideda nuo 400 JAV dolerių (apie 1120 litų). Bet pardavus tokį dirbinį M.Petrauskienė į rankas gauna tik 200 dolerių (apie 560 litų), nes galerija užsideda nemenką antkainį.
T.Heinz Kerry, kurios vyras J.Kerry 2004 metais kandidatavo į JAV prezidento kėdę, bet pralaimėjo rinkimus savo konkurentui George‘ui W.Bushui, tuomet buvo patekusi į turtingiausių amerikiečių sąrašą. „Heinz“ padažų verslas jai krauna pelną ir dabar, todėl įsigyti lietuvės papuošalų jai — juokas.
„Kad mano dirbinių komplektus atsidėjo, o vėliau ir nusipirko T.Heinz Kerry, man pranešė galerijos savininkė.
Jos pačios, besimatuojančios mano papuošalus, nemačiau, juk tokios klientės kaip valstijos senatoriaus žmona viešai nėra dažnai matomos“, — sakė pastaruosius penkerius metus tarp Bostono ir Vilniaus keliaujanti M.Petrauskienė.
Kas buvusią miesto statybų inžinierę, pasinėrusią į dailę ir papuošalų kūrimą, nuviliojo į Bostoną? Tikrai ne meilė.
M.Petrauskienė jaučiasi laiminga su sutuoktiniu Leopoldu Petrausku, Prezidentūros bendrųjų reikalų vedėju. O už Atlanto moterį nuviliojo didesnės galimybės išreikšti save. Sutuoktinis liko Vilniuje.
Bostone M.Petrauskienė kaskart apsistoja dukters, lietuvių ir anglų kalbų dėstytojos Eglės Šležienės, namuose.
Duktė — ir motinos darbų prodiuserė, padedanti surasti vietos Masačusetso galerijose, mugėse, parodose. O norint Amerikoje įkelti koją į papuošalų rinką, pirmiausia tenka įveikti konkursus.
M.Petrauskienė iš pradžių nė pati nesitikėjo, jog Bostone jai pavyks parduoti savo kūrinius. Į JAV ji pirmąkart 2004-aisiais vyko manydama, kad prižiūrės pasiligojusius senukus.
„Nuvykusi pas dukterį į Bostoną norėjau save išlaikyti. Susiradau tarpininkę, į kurią kreipiasi slaugos pageidaujantys senukai. Bet ji neskubėjo man ieškoti darbo.
Iš tos nevilties ėmiau tapyti. Tarpininkė, išvydusi mano paveikslus, prasitarė, kad apie tokius visada svajojo. Naujoji bičiulė prieš Kalėdas iš manęs nupirko keturis kūrinius už šešis tūkstančius dolerių (apie 16 800 litų)“, — kvatodama prisiminė buvusi dailininko Algio Skačkausko, kuris mirė pernai rudenį, mokinė.
M.Petrauskienė meno paslapčių sėmėsi ne tik A.Skačkausko pamokose, bet ir kaip laisvoji klausytoja lankė tapybos, filosofijos, meno istorijos paskaitas Vilniaus dailės akademijoje. Tad jos meno gyslelė laiku atsivėrė JAV.
Pirmasis uždarbis Amerikoje M.Petrauskienę pakylėjo kone iki dangaus. Jai dingo noras slaugyti senukus: „Pamąsčiau, tegul jie be manęs gyvena, o aš užsiimsiu širdžiai mielu darbu.“
Vėliau M.Petrauskienė ne kartą vyko į Bostoną, į JAV sostinę Vašingtoną, į Niujorką. Ten ją viliojo meno muziejai.
Būtent muziejų ekspozicijos — iš tapybos darbų žvelgiančių moterų drabužiai, papuošalai — M.Petrauskienę įkvėpė kurti vintažinio stiliaus papuošalus. Lietuvė iš šilko, organzos, stiklo karoliukų ir tiulio kuria galvos puošmenas ir vėrinius, kuriuose vyrauja gėlių motyvai.
Naujausia jos kolekcija „Atgal į ateitį“ žydi ryškiai raudonomis, kreminėmis, mėlynomis, rudomis gėlėmis.
Tarp dirbinių galima išvysti ir iš sidabrinių gijų nertus, stiklo ir pusbrangių akmenų karoliukais padabintus vėrinius, seges, apyrankes.
Miestų statybos specialistė ilgą laiką dirbo buvusioje Transporto ministerijoje, paskui — Muitinės departamente.
Iki savo 44-ojo gimtadienio M.Petrauskienė laikė užgniaužusi polinkį į meną.
„Projektavau muitinės postus — derinau stogo spalvas, architektūrinius sprendinius. Dabar džiaugiuosi, kad tame kelyje sutikau vadovus, kurie anuomet patikėjo kūrybinį darbą — man buvo pavesta kurti nepriklausomos Lietuvos muitininkų uniformas, rankines, aprangos skiriamuosius ženklus.
Nors jutau didelį malonumą, vis labiau traukė ne komandinis, o individualus darbas“, — apie karjeros posūkį pasakojo laisvąja kūrėja tapusi vilnietė.