Skeptikai Jungtinėje Karalystėje neieško žodžio kišenėje ir elgiasi įžūliai. Jie nevengia eksperimentuoti su savo organizmu, kaip ir XVIII amžiuje gyvenęs homeopatijos tėvas vokietis Samuelis Hahnemannas.
Iš pradžių grupė skeptiškai nusiteikusių žmonių prisiperka homeopatinių vaistų. Pavyzdžiui, visi įsigyja po buteliuką Arsenicum album – šiuo preparatu, kaip tikinama, gydomi patiriantys nerimą ir apsinuodiję maistu asmenys.
Grupė demonstrantų susirenka prie kokios nors vaistinės, atkemša buteliukus ir susižeria baltus žirnelius į burną.
„Aš aukojuosi mokslui”, – šūkteli vyras ir nuryja žirnelius. Ne vieną, ne du, ne tris, o visą saują. „Skanu”, – apsilaižo ir ima juoktis.
Nieko baisaus neatsitinka – nei nerimo, nei pykinimo jis nejaučia. Jam negresia ir perdozavimas.
Tokias akcijas rengia homeopatijos skeptikai. Viską nufilmavę, medžiagą jie išplatina internete.
Skeptikams neretai vadovauja britų žurnalistas Simonas Singhas, su kitais autoriais parašęs knygą „Sveikas be piliulių. Ką gali alternatyvioji medicina?”
Protesto akcijomis siekiama įrodyti, kad homeopatiniuose žirneliuose nėra nieko, išskyrus cukrų. Todėl jų neįmanoma perdozuoti.
Bet ar tai reiškia, kad šie vaistai neveiksmingi?
Homeopatijos šalininkai ir priešininkai laužo ietis ginčydamiesi dėl dviejų dalykų.
Pirmieji remiasi tokia idėja: nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.
Pavyzdžiui, arseno žirneliai, kuriuos akcijos dalyviai ryja saujomis, sveikam žmogui turėtų sukelti nerimą ir pykinimą.
Būtent tokių negalavimų kamuojamiems ligoniams homeopatai ir skiria šį preparatą.
Jei ligonis karščiuoja, ieškoma tokios veikliosios medžiagos, dėl kurios sveikam žmogui pakyla temperatūra, jei skauda galvą – gydoma tuo, kas sukelia dieglius.
Kitas svarbus homeopatijos principas tvirtina: kuo labiau atskiesta veiklioji medžiaga, tuo didesnis gydymo efektyvumas.
Būna, kad skiedžiant ir maišant homeopatinį vaistą, jame nebelieka nė vienos veikliosios medžiagos molekulės. Mokslo požiūriu, tai veikia ne daugiau nei placebas – farmakologinės vertės neturintis vaistų pakaitalas. Jis neturi realaus poveikio, bet ir nekenkia organizmui.
Tokie pakaitalai pacientui duodami kaip psichologinė priemonė arba naudojami tiriant naujų vaistų veiksmingumą.
Tačiau homeopatai nepasiduoda. Jie sako, kad skiesti naudojamas vanduo turi atmintį – jame išlieka veikliosios medžiagos pėdsakų. Esą tai net geriau, nes tada priemonė neturi šalutinio poveikio.
Homeopatijos pramonė Jungtinėje Karalystėje skaičiuoja milijardus svarų sterlingų, nors valstybinė medicinos sistema vos suduria galą su galu.
Šiemet gegužę britų gydytojų sąjunga, kuriai priklauso daugiau nei 140 tūkstančių medikų, ryžtingai pasisakė prieš tai, kad homeopatinį gydymą kompensuotų valstybė. Bent laikinai, kol jos veiksmingumas bus pagrįstas moksliškai.
Toks uždavinys – kietas riešutėlis. Atlikta šimtai klinikinių studijų, o aiškios išvados nėra.
2005 metais medicinos žurnale „Lancet” Berno (Šveicarija) universiteto mokslininkai teigė, kad klinikinis homeopatijos veiksmingumas – tik placebo efektas.
Tačiau tokios mokslininkų išvados nepadarė didelio įspūdžio ligoniams. Jie ir toliau plūsta pas homeopatus ir ryja šių paskirtus žirnelius.
Žmonių nepasitenkinimas sveikatos apsaugos sistema sukuria puikią dirvą homeopatijai klestėti.
Netgi vėžiu sergantys ligoniai tiki, kad nuo mirties gali išgelbėti alternatyvioji medicina, kuriai priklauso ir homeopatija.
Ši viltis nepalieka žmonių, kuriuos vargina įvairios lėtinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, širdies bei kraujagyslių ligos.
Migrena, išsėtinė sklerozė, lėtiniai nugaros skausmai, neurodermitas – tai ligos, kurias gydyti imasi homeopatai. Jie tikina, jog blogiau nebus, nes jų gydymas neturi šalutinio poveikio.
Nemažai homeopatijos šalininkų yra ir Lietuvoje.
– Kodėl žmonės, kenčiantys nuo lėtinių ligų – cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, netgi sergantys išsėtine skleroze, nusivilia tradicine medicina ir kreipiasi į jus? – paklausiau Kaune esančio Natūralaus gydymo centro gydytojos homeopatės Aivos Vaivarienės.
– Homeopatas sugeba įsiklausyti į ligonio skundus. Mes skiriame žmogui daug laiko ir dėmesio.
Manęs žmonės dažnai teiraujasi, kokias ligas gydau.
Iš tikrųjų gydoma ne liga – gydomas žmogus.
Pavyzdžiui, žmonėms, kuriuos kamuoja tas pats negalavimas, gali būti skiriami skirtingi augaliniai preparatai.
Taip yra dėl įvairių priežasčių: žmonės individualūs, ligos priežastys – skirtingos, todėl skiriasi ir organizmo reakcija.
Homeopatas negali elgtis taip, kaip tradicinės medicinos atstovas, kai, nustačius diagnozę, būtina laikytis oficialių gydymo schemų.
Mokslu įrodyta medicina dirba pagal algoritmus – jeigu nustatyta diagnozė, nesvarbu, kiek tau metų, kiek sveri, vaistus gausi tuos pačius.
– Kuo dažniausiai skundžiasi pas jus atėję ligoniai?
– Dažniausiai ateina žmonės, kenčiantys nuo šalutinio cheminių vaistų poveikio.
Kai žmogus gydosi ilgai, jo organizmas ima nebetoleruoti cheminio preparato. Todėl žmonės ieško alternatyvių gydymo metodų.
Manau, tai – viena svarbiausių priežasčių, kodėl daugėja lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, ieškančių homeopato pagalbos.
– Skeptikai tikina, kad nėra tokių klinikinių studijų, akivaizdžiai įrodančių homeopatijos veiksmingumą. Ką galėtumėte jiems atsakyti?
– Yra tokių tyrimų. Tai rodo, kad domėjimasis homeopatija visame pasaulyje neslūgsta.
Kitas klausimas, kaip tokie tyrimai atliekami, kokia metodologija jie remiasi.
– Sakoma, kad homeopatinis preparatas tuo veiksmingesnis, kuo mažiau jame veikliosios medžiagos. Kartais jos nebūna nė vienos molekulės. Kaip toks vaistas gali veikti organizmą?
– Mes daug ko negalime paaiškinti. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl iš baimės žmogų ištinka infarktas. Streso metu išsiskyrusi adrenalino dozė irgi yra be galo maža.
Žmogus gali mirti ir nuo minimalių cheminių medžiagų dozių.
Pavyzdžiui, gyvybei pavojinga cianido ar botulino dozė yra tokia maža, kaip ir homeopatijoje naudojamų vaistų dozės.
Jei mes kažko negalime paaiškinti, dar nereiškia, kad tai neveikia.
Kitas svarbus dalykas, kurį dažnai užmirštame, – praktika. Homeopatijos istorija rodo, kad XIX amžiuje Prancūzijoje pavyko sustabdyti choleros, šiltinės, difterijos protrūkius be jokių antibiotikų.
Tada Paryžiuje pradėjo dirbti S.Hahnemannas. Jis su bendraminčiais sustabdė infekcines ligas, nors tuo metu nebuvo šiuolaikinių vaistų.
Praktika rodo, kad alternatyvūs medicinos metodai yra veiksmingi.
Gydosi karališkoji šeima
Diskusija apie mokslo įrodymais pagrįstą mediciną ir alternatyvius gydymo būdus Didžiojoje Britanijoje nėra nauja.
Jau kelios karališkosios šeimos palikuonių kartos tiesiog išpažįsta homeopatiją. Tokiomis priemonėmis gydosi karalienė Elizabeth II ir princas Charlesas (nuotr.).
Karalienės Elizabeth II tėvas karalius Jurgis VI netrukus po Antrojo pasaulinio karo pasirūpino, kad homeopatines priemones kompensuotų šios šalies valstybinė sveikatos apsaugos sistema.
Homeopatija populiari ir kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, vokiečių mados karaliui Karlui Lagerfeldui homeopatiją praktikuojantis gydytojas padėjo atsikratyti antsvorio – beveik 42 kilogramų.
Kai kaunietei aktorei Hanai Šumilaitei (nuotr.) ima peršėti gerklę, prikimsta balsas, prasideda šaltkrėtis, ji stengiasi gydytis natūraliais žoliniais preparatais.
„Ne kartą įsitikinau, kad tie vaistai prikelia mane iš ligos patalo. Jau kitą dieną galiu koncertuoti”, – prisipažino aktorė.
O pavartojusi stipraus poveikio cheminių preparatų kaunietė net ir pasveikusi dar ilgai jaučiasi išsekusi – jai reikia laiko atsigauti.
„Manau, tradicinė medicina yra linkusi gydyti kurį nors vieną organą. Tai nėra gerai”, – įsitikinusi pašnekovė.
Žvyneline serganti moteris yra išbandžiusi ne tik oficialiosios medicinos priemones – jai teko lankytis ir pas homeopatę.
H.Šumilaitė yra išmėginusi ir kitus gydymo metodus – masažą, akupunktūrą.
Tačiau odos liga vis atsinaujindavo. Aktorei žvynelinės nepadėjo įveikti nei homeopatinės priemonės, nei maisto netoleravimo testas, atliktas viename natūraliosios medicinos centre.
Pats geriausias vaistas kaunietei aktorei – saulė.
„Kol kas mums pakanka tradicinės medicinos. Bet jeigu ji nepadėtų, rinkčiausi homeopatinius preparatus”, – teigė disko metiko Virgilijaus Aleknos žmona Kristina (nuotr.).
Ji puikiai žino, kad šie preparatai padeda ne visais atvejais.
Jei ligą sukėlė bakterijos, K.Aleknienė žino, kad be antibiotikų neapsieis.
Akis į akį su rimta liga Aleknų šeimoje dar niekas nesusidūrė.
Sloga, vėjaraupiai ir peršalimas – tik tokiais negalavimais skundėsi garsaus sportininko šeimoje augantys trys vaikai: dešimtmetis Martynas, septynmetis Mykolas ir dvejų Gabrielė.