Tądien, kai neįgalus vyras paniro į maždaug 16 laipsnių Kauno marių vandenį ir plačiais mostais ėmė jį skrosti, šį reginį susidomėję stebėjo ir netoliese pramogaujantys žmonės, ir vaizdinga pakrante besigėrintys jaunavedžiai su gausia palyda.
Plaukdamas prieš vėją ir bangas V.Grušas maždaug už kilometro esantį kitą marių krantą pasiekė greičiau nei per valandą.
Kojos aukščiau kelio neturintis vyras jokių rekordų nesiekė. Jo tikslas buvo išbandyti savo jėgas ir patikrinti, ar protezas tinka ilgai plaukioti.
Per Kauno marias valtimi jį lydėjo įmonės „Pirmas žingsnis” darbuotojas Aleksandras Lopucha.
Šioje įmonėje buvo pagamintas protezas, kuris neįgaliam vyrui leidžia vandenyje įveikti net ilgus nuotolius.
Ilgą atstumą vyras buvo pasiryžęs įveikti ir be palydos, tačiau taip nesielgti jo prašė žmona Vytė bei dvi dukterys – penkiolikametė Liepa ir dvylikametė Emilija.
Šiandien sunku patikėti, tačiau įvairius plaukimo stilius įvaldęs ir puikiai nardantis V.Grušas pirmuosius metrus nuplaukė vos prieš dvejus metus – jis nuo mažens bijojo vandens.
„Nors užaugau prie jūros, joje kasdien mirkti neįpratau. Be to, būdamas dešimties, vos nepaskendau ežere. Nuo tos dienos mano maudynės atviruose vandens telkiniuose prasidėdavo ir baigdavosi pabraidžiojimu”, – neslėpė vyras.
V.Grušas turbūt iki šiol nebūtų išmokęs plaukti, jei ne mototurizmo pirmenybėse patirta avarija. Tuomet 24 metų klaipėdietis neteko dešinės kojos – ji buvo nutraukta aukščiau kelio.
Tuomečio Kauno politechnikos instituto absolventas du mėnesius gulėjo ligoninėje.
Po to jam ilgai teko mokytis vaikščioti su ramentais, vėliau – pratintis prie kojos protezo.
Tačiau net ir puikiai pritaikyta dirbtinė koja neapsaugojo V.Grušo nuo vėliau užklupusių negalių – išsivystė netaisyklinga laikysena, vyrą ėmė kamuoti nepakeliami nugaros skausmai, net sveikoji koja ėmė dažnai tirpti.
Neįgalus vyras kartą ar du per metus gulėdavo ligoninėje, kurioje jam būdavo taikomi specialūs masažai. Be to, jis mankštindavosi kineziterapijos salėje ir negiliame baseine.
Klaipėdietis juto, kad geriausiai veikia vandens procedūros. Kai prieš kelerius metus medikai prabilo apie tai, kad pratimų vandenyje nebepakanka ir laikas mokytis plaukti, V.Grušas ryžosi patraukti į gilesnį baseiną.
„Man padėjo jaunesnioji duktė, kuri nuo mažens lanko baseiną. Pradėjome ten lankytis abu – ji plaukiodavo pirmyn atgal, o aš laikydavausi už plūdurų”, – pasakojo vyras.
Netrukus V.Grušas išmoko laikytis ant vandens, po to pabandė plaukti. Tačiau tik vieną koją turinčiam žmogui tai daryti buvo sunku.
Apie šią problemą V.Grušas daug kalbėjo su gydytojais ir ortopedinių gaminių meistrais. Prieš dvejus metus jis išgirdo apie realią galimybę turėti plaukti tinkamą kojos protezą.
Šis protezas klaipėdiečiui buvo pagamintas nemokamai.
Baseine išbandęs apie 4 kilogramus sveriantį plaukmenį V.Grušas pajuto, kad vandenyje jis jaučiasi laisvai.
Po to jis vis dažniau ėmė kviesti šeimos narius pasimaudyti ežere ir net jūroje. Mat gaminant protezą buvo panaudotos ypač stiprios ir sūriam vandeniui atsparios medžiagos: stiklo ir anglies audiniai, polimerinė derva.
Sūraus vandens nebijo ir plaukmens tvirtinimo diržai.
Plaukimo nauda nustebino ne tik V.Grušą, bet ir medikus. Vyras jau antrus metus apsieina be ligoninės.
Mankštinantis vandenyje gerėja laikysena, taisyklingesnė tampa eisena – tai įrodė specialus eisenos tyrimas.
Plaukiant juda tie raumenys, kurie daugybę metų beveik visai nedirbo. Tai mažina nugaros skausmą, rečiau tirpsta sveikoji koja.
Kad klaipėdiečio sveikata gerėja, rodo ir tai, jog praėjusią vasarą jis pasidavė aistrai šokti parašiutu iš dviejų kilometrų aukščio.
Plaukioti atviruose vandens telkiniuose V.Grušas ketina iki pirmųjų šalnų, po to trauks į baseiną.
Neįgalus vyras dažnai sulaukia smalsių žvilgsnių ir net girdi aplinkinius šnabždantis, tačiau tai jo netrikdo.
Jo planuose – vienu metu nuplaukti ne mažiau kaip tris kilometrus. O tam reikia treniruotis.