Manto Kalniečio tėvas praėjusio sekmadienio naktį pakėlė šampano taurę. Vėžiu sergantis 50-metis vyras to jau seniai nedarė. Po to jis visą naktį negalėjo sudėti bluosto. Iš laimės!
„Kiekviena sūnaus iškovota pergalė man buvo lyg dozė stiprių vaistų”, – prisipažino Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės įžaidėjo M.Kalniečio tėvas Virginijus.
Su sunkia liga kovojantis statybininkas, įkvėptas virtinės sūnaus laimėjimų, dabar vis dažniau pakyla iš patalo.
Po mažojo finalo su Serbijos komanda, kai lietuviai pasipuošė bronza, vyras išbėgo į daugiabučio namo laiptinę ir garsiai skandavo: „Lie-tu-va!”
Nė vienerių rungtynių transliacijos nepraleidęs V.Kalnietis neslėpė, kad per visą pasaulio vyrų krepšinio čempionatą labai daug jaudinosi.
Jis nusiramindavo tik tuomet, kai lietuvių persvara rungtynių metu būdavo daugiau nei 20 taškų. Jei ji sumažėdavo, vyras sunerimdavo. Dėl to jam net prireikė vaistų.
Nors V.Kalnietis nestokoja pastabų ar patarimų Mantui apie jo žaidimą, lietuviams Turkijoje laimėjus bronzą, telefonu iš jaudulio virpančiu balsu teištarė: „Sūnau, trūksta žodžių, ką jūs padarėte.”
Manto motina Jolanta Kalnietienė, televizoriaus ekrane stebėdama, kaip jos 24 metų sūnui kabinamas bronzos medalis, sunkiai galėjo patikėti, kad jaunai lietuvių rinktinei pavyko nuversti kalnus.
„Visą čempionatą galvoje kirbėjo mintis, kad mūsų vaikai, kaip aš juos vadinu, yra tokie jauni ir paprasti, o jų priešininkų gretose – visas krepšinio žvaigždynas.
Atrodė, net baisu su jais pradėti kovoti. O štai kaip viskas pasisuko”, – džiūgavo vienoje Kauno mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbanti 47 metų J.Kalnietienė.
Dėl brolio sėkmės laime spindėjo ir devynmetė sesutė Sabina, kuri, praėjusį sekmadienį iki išnaktų žiūrėjusi apdovanojimų ceremoniją, pirmadienį nenuėjo į mokyklą.
Tas pat nutiko ir antradienį, nes prieš tai vakare ji su mama važiavo į Vilnių, kur Rotušės aikštėje vyko iškilmingas Lietuvos rinktinės sutikimas.
V.Kalnietis sūnaus grįžimą į Lietuvą stebėjo televizijos ekrane, o kitą dieną jo sulaukė namuose.
Manto žaidimą Turkijoje tėvai ir net Sabina stengėsi žiūrėti atskiruose kambariuose.
Trijų kambarių bute gyvenanti šeima tikino, kad tada kiekvienas gali susikaupti, įsijausti į žaidimą ir negirdėti pašalinių komentarų.
Tačiau pasilikti vienumoje su televizoriumi Kalniečiams pavykdavo retai. Kol nebuvo prasidėję mokslai, čempionatą Kaune stebėjo ir Glazgo universitete (Škotija) studijuojantis 21-erių Manto brolis Julius.
Jis ne tik aistringas krepšinio sirgalius, bet ir pats žaidžia universiteto krepšinio komandoje.
Pas anytą ir šešurą krepšinį ne kartą žiūrėjo ir pirmagimio besilaukianti Manto žmona Mingailė, užsukdavo netoliese gyvenantys krepšininko seneliai.
Kalniečiai nė kartą nesusiviliojo galimybe rungtynes stebėti miesto aikštėje ar bare. Triukšmas ir laidomos replikos jiems ne prie širdies.
Įžaidėjo šeima mano, kad didžiausias stebuklas įvyko, kai lietuviai nugalėjo ispanus, o vėliau – ir argentiniečius bei serbus.
„Julius kovą su Argentina jau stebėjo Škotijoje. Per varžybas jis man parašė žinutę ir paklausė, ar jo televizorius nesugedo, nes rodo, kad lietuviai triuškina krepšinio garsenybes.
Patikėti, jog didžiuliu skirtumu bus įveikta tokia stipri komanda, visiems buvo sunku”, – emocingai pasakojo J.Kalnietienė.
Čempionato metu krepšininko tėvai keletą kartų per dieną sulaukdavo už tūkstančių kilometrų esančio sūnaus skambučio.
Pirmiausia Mantas pasiteiraudavo apie tėvo sveikatą ir tik po to imdavo pasakoti, kaip sekasi jam.
Po kiekvienų sėkmingų rungtynių vieni kitiems su sveikinimais skambino ir rinktinės žaidėjų tėvai.
Kalniečiai ypač bendrauja su kauniečių sportininkų gimdytojais.
Dabartiniai pasaulio vyrų krepšinio čempionato trečiosios vietos laimėtojai užaugo jų akyse, o Jonas Mačiulis ir Paulius Jankūnas kartu su Mantu mokėsi Kauno „Rasos” gimnazijoje, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete.
J.Kalnietienės pažintis su P.Jankūno motina Regina prasidėjo dar anksčiau, kai jos abi jaunystėje Marijampolėje ruošėsi tapti pedagogėmis.
Mantas tėvams iš kiekvienos kelionės parveža suvenyrų. Šie puošia visus namus.
Kaip visada atskiras dovanų krepšelis laukia trečiaklasės Sabinos. Taip buvo ir šįkart. Brolis iš Turkijos sesutei parvežė ir žaislų, ir saldumynų.
„Bronzos medalis, aišku, bus skirtas pirmajam mūsų vaikaičiui, kuris pasaulį turėtų išvysti šį gruodį. Kitaip Mantas nepasielgtų”, – įsitikinę sportininko tėvai.
Kai rodydavo krepšinio rungtynes, jis, dar penkiametis, atsisėsdavo prie televizoriaus ir prašydavo tėvų kalbėti tyliau.
J.Kalnietienė labai norėjo, kad ūgtelėjęs sūnus pradėtų lankyti tautinių šokių būrelį, tačiau šis nė minties neturėjo apie šokius.
Vaiko galvoje buvo tik krepšinis. Motinos svajonę įgyvendino duktė, kuri antrus metus šoka sportinius šokius ir jau yra laimėjusi aukso medalį.
J.Kalnietienė su šypsena pamena, kaip jau po pirmosios krepšinio treniruotės vos septynerių Mantas priėjo prie trenerio Rolando Radvilavičiaus ir paklausė, kada galės važiuoti žaisti krepšinio į JAV. Treneris tada garsiai kvatojosi.
Šių metų rugsėjo 13-osios vakarą po pergalės prieš serbus būtent jam J.Kalnietienė nusiuntė žinutę: „Ačiū už sūnų.”
Pirmus metus į treniruotes būsimąjį šalies rinktinės įžaidėją vedžiodavo tėvas.
Juodu dažnai aptardavo, kaip Mantui sekėsi aikštėje.
Jei nepasisekdavo ar nuo trenerio gaudavo pylos, V.Kalnietis sūnų guosdavo ir drąsindavo.
„Paaugęs Mantas turėjo labai daug ryžto ir tikėjimo. Jo jam nestinga ligi šiol. Kartą jis prasitarė, kad žais su vyresniųjų komanda ir net laimės prieš ją.
Tuo patikėti buvo neįmanoma, todėl mes pirmąkart susilažinome. Dar tą patį vakarą turėjau atiduoti Mantui jo laimėtus 100 litų”, – prisiminimais dalijosi V.Kalnietis.
Krepšininkas ligi šiol su tėvu aptaria kiekvienas svarbias varžybas. Profesionaliu sportininku tapusiam sūnui tėvas pamokymų žeria jau gerokai mažiau nei vaikystėje.
Išėjusi į parkelį prie Santuokų rūmų ji migdė aštuonių mėnesių anūkę Elzę, dukters Aistės atžalą.
R.Jasaitienei tai buvo ypatinga diena. Tą rytą ją apglėbė laimingas, išvargęs ir po krepšininkų sutiktuvių kiek persišaldęs sūnus.
„Tikiuosi, kad neįsisirgs. Apie traumas ir ligas Simas man nepasakoja – saugo mano pačios sveikatą. Tik iš kitų girdėjau, kad Turkijoje jam buvo plyšęs raumuo”, – prisipažino onkologine liga serganti moteris.
Pirmadienį R.Jasaitienė su dukterimi Aiste bei mažąja Elzyte ketino nuo kalno nusileisti į Senamiestį pasitikti nugalėtojų, bet suprato, kad nepavyks.
„Su vežimėliu nukeliavome kelis šimtus metrų Rotušės link, bet pamatėme, kad per džiūgaujančią minią neprasibrausime. Simą sutiko Aistė”, – jaudindamasi kalbėjo laiminga krepšininko motina.
Legendinę Lietuvos krepšininkų pergalių seriją per televiziją R.Jasaitienė stengėsi žiūrėti be liudininkų.
„Abu vaikai labai jaudinasi dėl mano sveikatos. Vos Simą parodo ekrane, duktė Aistė ima žiūrėti ne į televizorių, o į mane.
Bijo, kad nepakiltų kraujospūdis. Perspėja: „Mama, nesijaudink, tolygiai kvėpuok!” – nusijuokė moteris.
O kaip ji iš tikrųjų jausdavosi, kai ekrane išvysdavo sūnų po krepšiu?
„Dar iki šiol kaistu nuo emocijų, nors esu santūrus žmogus. Kai Simui pavykdavo įmesti, jo veidas imdavo švytėti, o alkūne jis padarydavo staigų energingą judesį!
Taip džiaugdavausi jo sėkme, kad tiesiai iš jo į mane tą pačią akimirką imdavo plūsti galinga šiluma! Vaikų sėkmė yra pats geriausias vaistas nuo visų ligų! Jos akimirksniu nustoja gniuždyti!” – tvirtino 28 metų krepšininko motina.
Nors moteriai nuo jaudinimosi per rungtynes iš tikrųjų kiek pakilo kraujospūdis, ji nė kiek nesigaili, kad reagavo iš visų jėgų.
„Kai mano vaikas mesdavo, įkvėpdavau oro ir net nepajusdavau, kad jį suspaudusi laikau viduje. Visai nustodavau kvėpuoti.
Jeigu kamuolys įkrisdavo, iškvėpdavau tik orą, bet laimės ir sėkmės pojūtis pasilikdavo.
Kamuolys pro šalį – pasijusdavau tarsi prarijusi kažką sunkaus”, – pasakojo Simo motina.
Masažuotoja Vilniaus centro poliklinikos Lukiškių filiale dirbusi R.Jasaitienė dėl sveikatos buvo priversta atsisakyti mėgstamos profesijos.
„Labai gaila. Aš mėgau savo darbą, o pacientai mėgo mane. Simas seniai sakė, kad turėčiau mažinti krūvį, bet sustabdė ne sūnus, o liga”, – atsiduso R.Jasaitienė.
Krepšininko motina dėkinga sūnui už perkamus brangius vaistus ir organizmą stiprinančias priemones: „Sveikatos niekas nenupirks, bet galimybę gydytis taip, kaip reikia, sūnus man iš tikrųjų garantuoja.”
Krepšininko tėvas Pranas Jasaitis nuo širdies ligos mirė 2006-aisiais, sulaukęs vos 50-ties. Jam buvo įstatytas širdies stimuliatorius, o nuo kiek didesnio fizinio krūvio retėdavo pulsas.
Nei sveikas gyvenimo būdas, nei pomėgis žaisti krepšinį vyrui neišsaugojo gyvybės.
„Jei tėvas būtų galėjęs išvysti Simo ir jo draugų triumfą, jis būtų didžiavęsis, kad sūnus įkūnijo jo paties svajonę.
Mano vyras pats jaunystėje kurį laiką žaidė „Statybos” dublerių komandoje. Tėvas – ir pirmasis sūnaus krepšinio mokytojas”, – susigraudino moteris.
Ji norėtų, kad sūnus saugotų sveikatą. „Neramu, ar jis nebus paveldėjęs iš manęs ir tėvo polinkį į ligas”, – kalbėjo R.Jasaitienė.
Po pergalingų paskutinių rungtynių motina nusiuntė Simui žinutę: „Džiaugiuosi iki ašarų!”
***
Jokių džiaugsmo ašarų. Tik skardus juokas ir plojimai. Taip Lino Kleizos artimieji reagavo po praėjusį sekmadienį Lietuvos krepšinio rinktinės prieš Serbijos komandą iškovotos bronzinės pergalės.
„Seniai patyrėme tiek daug laimės”, – neslėpė rinktinės lyderio 25 metų L.Kleizos močiutė Marcelė.
Lietuvos krepšininkų kovas Turkijoje ji stebėjo savo namuose Kaune prie televizoriaus ekrano kartu su vyru Lino seneliu Juozu, iš Jungtinių Amerikos Valstijų atskridusia Lino motina Kristina ir jo trejais metais vyresniu broliu Žilvinu.
L.Kleizos tėvas Egidijus sūnaus kovas krepšinio aikštėje stebėjo savo namuose Niujorko priemiestyje (JAV).
Kiekvieną dieną Linas iš Turkijos skambindavo motinai ir dalindavosi įspūdžiais po praėjusių rungtynių. Naujienų iš anūko su nekantrumu laukdavo ir Lino seneliai.
Kai L.Kleizos tėvai Kristina ir Egidijus išvažiavo gyventi į JAV, Marcelė ir Juozas Kleizos šešerius metus augino būsimąjį pasaulio čempionato prizininką.
„Kai Linas augo pas mus, buvo smagu. Liūdna tapo, kai jis išvažiavo į Ameriką ir likome vieni.
O laimės šiuose namuose niekuomet netrūko. Netrūksta ir dabar”, – tikino Lino močiutė.
Moteriai kiekvienos rinktinės rungtynės kainavo daug nervų, bet kartu suteikė ir daug džiaugsmo.
78 metų M.Kleizienė tikėjo, kad Lietuvos rinktinei su jos anūku priešakyje pasiseks užlipti ant prizininkų pakylos.
Su pergale pasveikinti Liną ji galėjo praėjusį antradienį, kai jis atskubėjo pas močiutę prieš priėmimą Kauno miesto rotušėje.
Ji anūką palepino vištienos troškiniu ir pačios augintais pomidorais.
„Linas dievina natūralius patiekalus. Jis nemėgsta išsidirbinėjimų. Todėl kažko ypatingo neruošiau”, – pasakojo M.Kleizienė.
***
Praėjusio pirmadienio rytą Kauno Petrašiūnų rajone ant daugiabučio namo, kuriame gyvena Regina ir Alminas Jankūnai, suplevėsavo trispalvė.
Ją rinktinės puolėjo Pauliaus Jankūno garbei iškėlė kaimynai.
„O mes dar iš laimės nenusileidome ant žemės”, – prisipažino 26 metų kauniečio krepšininko P.Jankūno tėvai.
Tos dienos popietę jie ruošėsi vykti į krepšininkų sutiktuves sostinėje.
Vaikų lopšelyje-darželyje auklėtoja dirbanti 47 metų Regina ir 49 metų statybininkas Alminas visas rungtynes žiūrėjo drauge – namų svetainėje jaukiai įsitaisę ant sofos.
Beveik viso čempionato rungtynių nepraleido ir P.Jankūno sesuo Laura. 23 metų mergina studijuoja Kauno medicinos universitete ir dirba vienoje farmacijos įmonėje Vilniuje.
Su seneliais į televizorių buvo įnikęs ir metų bei dešimties mėnesių krepšininko sūnus Matas.
Išvydęs aikštėje bėgiojantį tėtį, mažylis kaskart plodavo rankomis ir garsiai sušukdavo: „Bum bum.”
R.Jankūnienė su Pauliaus žmona Ieva Lietuvai svarbų savaitgalį krepšininką palaikė Stambule.
Laime spinduliuojantys Pauliaus tėvai tikino, kad net neprisimena, kada anksčiau buvo patyrę tiek emocijų. Ypač jaudinančios buvo lietuvių rungtynės su Ispanijos rinktine.
„Jų metu mums net rankos drebėjo. Atrodė, jog aikštėje žaidžiame mes patys”, – prisipažino A.Jankūnas.
Apie tokį lietuvių triumfą pasaulio vyrų krepšinio čempionate krepšininko tėvai nesvajojo, nors širdyje nebuvo visiškai nurašę jaunos ir veržlios komandos.
„Labai pasitikėjau Pauliumi ir visa komanda, nes pažįstu juos nuo mažų dienų. Tačiau apie medalius net nedrįsau galvoti.
Maniau, gerai bus, jei jiems pavyks pasiekti penktą vietą”, – nuostabos neslėpė A.Jankūnas.
Krepšininko tėvai kiekvieną lietuvių pergalę laistė šampanu.
Vakarą, kai lietuvių iškovotais medaliais džiaugėsi visa Lietuva, jie sulaukė daugybės draugų, pažįstamų ir giminių skambučių.
Pasidžiaugti laimėjimu pas Jankūnus sugužėjo būrys kaimynų. O netrukus tėvai sulaukė ir džiaugsmu trykštančio sūnaus skambučio.
Jankūnai vis peržiūri visus sūnaus laimėtus medalius ir taures, nes Paulius, nors ir sukūręs savo šeimą, sporto trofėjus vis dar laiko keturių kambarių tėvų bute.
***
Išlydėtuvėms – cepelinai su varške, sutiktuvėms – burokėlių sriuba. „Stiprus lietuviškas bulvių patiekalas sūnui Turkijoje suteikė stiprybės, o atsigauti po čempionato padėjo gaivi sriuba”, – šmaikštavo rinktinės puolėjo Jono Mačiulio motina Marytė Mačiulienė.
„Caritas” organizacijoje dirbanti moteris išdavė, kad dar būdamas Turkijoje sūnus telefonu paprašė pasitikti jį su jo mėgstamais barščiais, kurių iš karto sukirto ne vieną lėkštę.
Kauno rajone gyvenančius tėvus 25 metų krepšininkas aplankė jau kitą dieną grįžęs iš Stambulo.
Iki šiol iš laimės atsigauti negalinti 54 metų M.Mačiulienė neslėpė, kad sūnaus kovos pasaulio krepšinio čempionate pareikalavo iš jos sveikatos.
Žiūrėdama rungtynes ji taip įsijaučia, kad net sėdėdama prieš televizorių pradeda barti sūnų už aikštėje padarytas klaidas.
Todėl Mačiuliai, kaip ir Kalniečiai, svarbias rungtynes iš Turkijos žiūrėjo atskirai: motina – miegamajame, tėvas – valgomajame.
„Net ir skirtinguose kambariuose girdėjome vienas kito šūksnius.
Nežinau, kuris rėkėme garsiau, nes įtampa buvo labai didelė. Žmona keletą kartų net prašė jai į kambarį atnešti valerijono”, – neslėpė krepšininko tėvas Jonas Mačiulis.
Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkijoje dirbantis 51 metų vyras darbo dėl varžybų neapleido, bet grybavimą ir medžioklę buvo atidėjęs.
Tėvų namuose daugelį varžybų stebėjo ir J.Mačiulio 27 metų sesuo Jūratė. Ji būdavo šalia tėčio.
Per visas rungtynes Jūratė mūvėdavo specialiai iš geltonų, žalių ir raudonų siūlų numegztomis kojinėmis, kurios, merginos įsitikinimu, nešė sėkmę brolio komandai.
Stebėti rungtynių su JAV rinktine ir mažojo finalo J.Mačiulio sesuo jau skrido į Stambulą. Tėvai tokiai kelionei nesiryžo.
„Sekmadienį neramu buvo nuo pat ryto. Vakare susirinko draugai ir kaimynai, todėl nuo pat pirmųjų žaidimo akimirkų iki vidurnakčio namai skambėjo nuo triukšmo”, – pasakojo J.Mačiulis.
Praėjus vos 20 minučių po bronzinės pergalės tėvams paskambino laimingas Jonas, jau gavęs iš jų trumpąją žinutę, kuri prasidėjo žodžiais: „Tiesiog fantastiška!”
***
Tomo Delininkaičio tėvas bendravardis Tomas dar neprasidėjus čempionatui neabejojo, kad Lietuvos rinktinė pateks tarp penkių geriausių planetos komandų.
Todėl sūnaus ir jo komandos draugų iškovoti bronzos medaliai 53 metų vyro nė kiek nenustebino.
Po lemiamos pergalės prieš Serbijos rinktinę krepšininko tėvas pabučiavo savo vienmetę žmoną Dalią ir jie dviese ramiai pasidžiaugė sūnaus laimėjimu.
„Tų laimėjimų per gyvenimėlį buvo nemažai. Laimėti LKL, BBL čempionatai, ULEB taurė. Pasaulio čempionato bronza – gražu. Bet nereikia šio laimėjimo sureikšminti.
Nereikia manyti, kad mes – dievai. Reikia nesustoti ir galbūt sulauksime laiko, kai tapsime pasaulio čempionais”, – sūnaus pergirti nebuvo linkęs T.Delininkaitis.
28 metų sūnaus pasirodymą pasaulio čempionate dešimtbale sistema jis įvertintų septynetu.
Čempionato metu tėvai stengėsi netrukdyti šalies garbę ginančiam sūnui – nepuldavo skambinti ar siųsti palaikančių trumpųjų žinučių.
„Jei Tomas rasdavo laiko, parašydavo žinutę.
Jei ne, suprasdavome, kad nereikia sūnaus trukdyti”, – pasakojo T.Delininkaitis.
Klaipėdoje gyvenantys Delininkaičiai Tomo su bronzos medaliu namuose sulaukė trečiadienio pavakare. Mama paruošė šventinę vakarienę.
„Bet per galvą nesivertėme. Pasėdėjome su šeima”, – pasakojo krepšininko tėvas.
***
Vieno rinktinės debiutantų 24 metų Martyno Pociaus žaidimą per visą pasaulio čempionatą Turkijoje stebėjo motina Jūratė.
Praeityje žinomas krepšininkas Gintaras Pocius dėl darbo negalėjo iš žiūrovų tribūnos palaikyti sūnaus.
Vilnietis su sostinės „Akademijos” ekipa rengiasi artėjančiam sezonui, be to, treniruoja vaikus Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje.
„Buvo nemažai graužaties, kad negalėjau iš arti stebėti rinktinės triumfo, bet pats dirbu treneriu, todėl negaliu palikti komandos”, – kalbėjo treneris, visas čempionato kovas stebėjęs per televizorių.
G.Pocius neslėpė, jog išlydėdamas komandą į turnyrą giliai širdyje laukė to, ką dabar visi vadina stebuklu, – iškovotos vietos ant pasaulio čempionato nugalėtojų pakylos.
„Kai rinktinė laimėjo grupės varžybas, pamaniau, jog būtina žengti dar vieną žingsnį.
Po to – dar vieną, nes apetitas ir norai augo su kiekviena pergale”, – šypsojosi krepšinio treneris.
Tačiau pergalingas Lietuvos rinktinės žaidimas G.Pociui kėlė ne vien džiaugsmą.
Treneriui ne kartą suspaudė širdį pamačius, kaip aukštai pašokęs sūnus virsta per varžovą ir nugara trenkiasi ant parketo.
Vienas tokių epizodų buvo, kai M.Pocius baudos aikštelėje vos neperskrido per JAV rinktinės žvaigždę Keviną Durantą ir skaudžiai krito ant grindų.
„Buvo skaudu žiūrėti, širdis nusirito į kulnus, nes tie keli kritimai buvo baisūs”, – atsiduso M.Pocius.
Vilniečiui nepadėjo ir žinojimas, kad JAV rinktinės treneris Mike’as Krzyzewskis Duke’o universitete visus auklėtinius, tarp jų – ir Martyną, išmokė, kaip kristi nesusižeidžiant, kūnu stabdyti gerokai sunkesnį vidurio puolėją.
G.Pocius su žmona apgailestavo tik dėl vieno – kad po čempionato negalėjo ilgiau pabendrauti su namo grįžusiu sūnumi.
Po sutiktuvių šventės Vilniaus Rotušės aikštėje visa komanda nuvažiavo nakvoti į viešbutį, po to prasidėjo priėmimų maratonas.
Ketvirtadienio rytą Martynas jau išskrido į Prancūziją, kur su „Žalgiriu” žais ikisezoniniame turnyre.
„Tačiau mes irgi sulauksime savo eilės, kai galėsime su žmona pasikviesti Martyną vakarienės.
Manau, valgiaraštyje bus sriuba ir cepelinai, nes lietuviškus patiekalus mėgsta ir sūnus, ir jo draugė Tara”, – šypsojosi krepšininko tėvas.
***
Laimai Seibutienei pasisekė labiau, nes po sveikinimų maratono su 25 metų sūnumi Renaldu galėjo trumpam grįžti į namus Šventojoje.
„Šventiniams pietums bus cepelinai su mėsa, nes Renaldas labai mėgsta tradicinį lietuvišką maistą”, – šypsojosi trečiadienį šeimą prie šventinio stalo pakvietusi moteris.
Buvusi krepšininkė L.Seibutienė prieš čempionatą tikėjo, kad iš jaunosios kartos žaidėjų sudaryta komanda gali nueiti toli: „Mes visi šeimoje esame optimistai – ir aš, ir vyras Vytautas, ir Renaldas.”
Seibučių šeima sūnaus debiutą nacionalinėje vyrų rinktinėje stebėjo namuose. Prie televizoriaus sutuoktiniai netramdė aistrų.
„Vytautas daug emocingesnis, aš jį ramindavau”, – juokėsi L.Seibutienė.
Buvusi krepšininkė profesionaliai įvertino ir trenerių sprendimus sodinti Renaldą ant suolo.
„Tam ir yra treneris. Mes, aišku, norime, kad sūnus rungtyniautų kuo ilgiau, bet komandos strategiją kuriantys žmonės geriau viską išmano”, – kalbėjo L.Seibutienė.
Visą čempionatą namuose praleidę sutuoktiniai važiavo į sostinę pasitikti grįžusio sūnaus.
Po sveikinimų maratono trumpam pasaulio bronzos medalininką į namus parsivežusi L.Seibutienė pripažino, jog susitikimo akimirkos su sūnumi – labai retos.
„Taip jau yra, kad nebe pirmi metai esame priversti Renaldą dalintis su visais. Grįžęs jis visada lekia aplankyti ir buvusių mokytojų, ir trenerių, ir draugų.
O mes stengiamės jį palepinti. Kuo? Pagaminu viską, ko sūnus nori. Labiausiai jis pasiilgsta naminio lietuviško maisto, todėl verdu cepelinus, sriubas, kepu plokštainį”, – šypsojosi moteris.
Išsiilgusi motina žino, kad sūnus negrįš be dovanų – krepšininkas visada parveža gėlių puokštę.
„Gaunu ir kitokių dovanų, bet jos asmeninės, tik man”, – neatviravo žemaitė.
***
Naminio maisto vyro sutiktuvėms paruošė ir Agnė Klimavičienė – Tadas pats paprašė paruošti lietuviškų patiekalų.
Baltoji mišrainė, barščiai ir karbonadai. Tokiais gardumynais mėgavosi namo trumpam grįžęs 27 metų puolėjas T.Klimavičius ir į svečius atvažiavę artimieji.
Vyru kaunietė galėjo pasidžiaugti vos parą, nes ketvirtadienio rytą T.Klimavičius išskrido į Prancūziją ir prisidėjo prie „Žalgirio” komandos.
„Susirinko didelė kompanija – prie šventinio stalo sėdo ir Tado brolio, ir mano brolio šeima”, – apie namuose vykusią šventę pasakojo dar vieno rinktinės debiutanto žmona.
Agnė kovas stebėjo per televizorių, nes į Turkiją skristi nebuvo galimybės – krepšininkui prieš mėnesį gimė antroji duktė Emilija.
„Mūsų vyresnioji pusketvirtų metų Karina po kiekvienos pergalės garsiai šaukdavo, kad dabar tėtis namo parveš medalį”, – šypsojosi virusias aistras prisiminusi A.Klimavičienė.
Ji nerimavo, kad pirmąkart į rinktinę prasimušęs vyras neperdegtų, per rungtynes nepridarytų klaidų.
Moteris neskaičiavo, kiek minučių aikštėje praleisdavo jos vyras: „Vien patekti į rinktinę yra labai daug.”
***
Valdas ir Rita Gecevičiai iš arti matė visas Lietuvos rinktinės kovas pasaulio čempionate, o grįžę į Vilnių mažai matė 22 metų sūnų.
Dėl sveikinimų maratono Rotušės aikštėje, Prezidentūroje, Seime Gecevičiai pirmosiomis dienomis neturėjo net galimybės ilgiau pasėdėti ir pasišnekučiuoti su rinktinėje debiutavusiu sūnumi.
„Šeimos pietų ar vakarienės Martyną pakviesime į restoraną”, – kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijos reklamos ir paslaugų biurui vadovaujantis V.Gecevičius.
Krepšininko tėvams didelį įspūdį paliko ne tik stulbinantis rinktinės žaidimas, bet ir visą krepšinio pasaulį nustebinęs lietuvių aistruolių fanatiškumas.
„Ritai taip patiko būti sirgale, kad nuo šiol teks visur ją vežtis”, – juokėsi vilnietis.
„Lietuvos ryto” ekipoje blykstelėjusio ir į rinktinę pakviesto snaiperio tėvas profesionalo akimis stebėjo rinktinės žaidimą – jam nesukėlė abejonių trenerių sprendimas per lemiamas kovas laikyti jo sūnų ant atsarginių suolo.
„Per tokio lygio krepšinio rungtynes negali žaisti visi dvylika, treneriai atsirenka 8–9 krepšininkus, o kiti turi laukti savo minutės.
Blankokai per pirmąsias kelerias rungtynes pasirodęs Martynas vėliau žaidė geriau, bet aikštėje buvo tiek laiko, kiek nusipelnė”, – kalbėjo V.Gecevičius.
***
Pirmąsyk rinktinės palaikyti į Turkiją skridusi trisdešimtmečio kapitono Roberto Javtoko motina Alma juokavo dabar žinanti, ką nuo šiol veiks per atostogas.
„Tai buvo pačios geriausios atostogos. Per jas pailsėjau, užmiršau nuovargį ir pasikroviau energijos visiems metams”, – emocingai kalbėjo buvusi krepšininkė A.Javtokienė.
Šiaulių vicemerė tikėjo, kad būtent ši jauna komanda gali padaryti stebuklą: „Vyrus daug kas buvo nurašęs, todėl pykau – juk turi pasisekti, nes šiemet susirinko ypač ambicingi, draugiški ir kovingi krepšininkai.”
Tiesa, R.Javtoko motina iš tribūnos stebėjo tik varžybas Izmyre, po to išskrido į namus Šiauliuose, kur laukė vyras Remigijus. Jam buvo patikėta saugoti namus ir Roberto katiną.
Per atkrintamąsias varžybas prie televizoriaus prisėdusi moteris suprato, jog taip stebėti rungtynes – kur kas mažiau malonu.
„Pasakiau sau, jog nuo šiol važiuosiu į visas Lietuvos rinktinės varžybas, kiek tik joje žais Robertas”, – sakė Šiaulių vicemerė.
Tačiau iškovotais bronzos medaliais virtęs čempionato trileris šiaulietei suteikė ne vien gerų emocijų.
Moteris itin sielojosi dėl sūnaus sveikatos – R.Javtokas visą čempionatą kentė sužeistų čiurnų skausmus.
Rinktinės kapitonas ir pagrindinis vidurio puolėjas vieną čiurną susižeidė per draugišką turnyrą, o pačioje čempionato pradžioje pasitempė ir kitos kojos raiščius.
„Tai – tarsi koks prakeiksmas, nes Robertas dešimt metų neturėjo bėdų dėl čiurnų, o dabar susižeidė abi.
Per mažąjį finalą, kai jis vėl susižeidė koją, norėjau griebti telefoną ir pasakyti jam, kad nebeitų daugiau į aikštę – kojos žmogui duotos tik dvi, o visas gyvenimas dar prieš akis.
Tačiau neskambinau, nes žinau, kad neklausys, leisis vaistus ir eis į aikštę – toks jau jo charakteris”, – emocingai kalbėjo po sunkios avarijos į krepšinį sugrįžusio R.Javtoko motina.
Per rungtynes ašarojusios krepšininko motinos akys vėl prisipildė ašarų, kai išvydo į apdovanojimo ceremoniją ateinančius naujuosius didvyrius, pečius apsigaubusius trispalve.
„Ir kur jie spėjo susirasti tiek vėliavų?” – spėliojo rinktinės senbuvio motina.
***
Kaunietė Valentina Andriuškevičienė pasaulio bronzos medalį laimėjusį sūnų pamatys ir apkabinti galės tik šį savaitgalį.
Iš Turkijos parskridęs 24 metų krepšininkas išsyk išskubėjo pas uostamiestyje jo laukiančią žmoną Inesą.
Kai Martynas motiną aplankys prieš išvykdamas į klubą Ispanijoje, ši aukštaūgį pradžiugins jo mėgstamu totorišku pyragu, vadinamu šimtalapiu.
„Šimtalapį visada veždavau Martynui lauktuvių ir į JAV, ir į Ispaniją”, – šypsojosi V.Andriuškevičienė.
Pasveikinti Martyno į Vilnių važiavo tik sesuo Evelina, bet ir ji namo grįžo nuliūdusi – sirgalių spūstyje nepavyko perduoti broliui skirtos namiškių gėlių puokštės.
„Kartais ir namiškiai norėtų sulaukti nors trupučio dėmesio, nes Evelinai gėles teko parsivežti atgal”, – apie nuoskaudą prasitarė kaunietė.
Treneriui K.Kemzūrai ji neturi nė menkiausio priekaišto, nors jos sūnus aikštėje praleido mažiausiai laiko iš visų rinktinės žaidėjų: „Rezultatas rodo, kad trenerio taktika išleisti žemų, bet greitesnių žaidėjų penketą buvo teisinga. Juk „centrai” niekada nebūna sprinteriai.”
Vis dėlto kaunietė pripažino – kartais dėl įtampos net nebežiūrėdavo rungtynių ir prašydavo dukters vėliau pasakyti rezultatą.
Neramiai dvi rugsėjo savaites gyveno ir šią vasarą už M.Andriuškevičiaus ištekėjusi Inesa. Klaipėdietė nespėjo net pasidžiaugti medaus mėnesiu, nes jos vyras buvo pakviestas į rinktinę.
„Nevažiavau į Turkiją, nors ir labai norėjau. Pamačiusi per televizorių sirgalių tribūnoje sėdinčią R.Javtoko žmoną Vilmą, kitų krepšininkų žmonas net apsiašarojau.
Po kiekvienos pergalės klausdavau Martyno, gal ir man atvažiuoti. Medaus mėnuo buvo toks išskirtinis. Bet į kitus čempionatus važiuosiu, ir manęs niekas nebesulaikys”, – sakė I.Andriuškevičienė.
Moteris sielojosi, kad jos vyras retai pakyla nuo atsarginių suolo. Guodė tik tai, kad Martynas pirmąsyk pateko į pagrindinę sudėtį.
Į Vilnių pas vyrą su gėlėmis nuskubėjusi klaipėdietė antradienį praleido kartu važinėdama į priėmimus, po to abu grįžo į namus uostamiestyje.
„Kaip tik šiandien bus mūsų šventinė vakarienė, kuriai kepsime obuolių pyragą. Pagrindinis patiekalas bus baravykai su bulvėmis.
Bus tikra puota, nes Ispanijoje tokių skanių grybų nėra”, – džiūgavo savaitgalį su sutuoktiniu į Ispaniją išskrendanti I.Andriuškevičienė.