Žavios aktorės rankos jau kurį laiką nebepuošia baltojo aukso sužadėtuvių žiedas su briliantu. Neseniai ji išsiskyrė su metais jaunesniu sužadėtiniu Tomu Knizeliu.
Tačiau Žemynos veide – jokio liūdesio ar nusivylimo. Jai nestinga optimizmo ir pasitikėjimo savimi. Ypač dabar, kai išmoko gyventi viena.
– Žemyna, prieš metus kalbėjote, kad vestuvės įvyks artimiausiu metu. Tačiau praėjus dvejiems metams po sužadėtuvių su Tomu pasukote skirtingais keliais.
– Čia dar tiek daug klaustukų. Kada tarp dviejų žmonių padedamas taškas? Aš visų tiltų nesudeginu. Leidžiu žmonėms klysti ir taisytis.
Niekas nežino, kaip viskas susiklostys ateityje. Gal po mėnesio imsiu ir ištekėsiu. Esu spontaniška. Tik reikia vyro, kuris pasiduotų tam. Paimtų ir nebepaleistų.
Po sužadėtuvių nereikia ilgai atidėlioti vestuvių. Bet aš nenorėjau skubėti. Tuo metu buvo daug visokių reikalų – darbai, kelionės. Maniau, kad vestuvės gali palaukti.
Mano prioritetai visuomet buvo kitokie. Kartais pagalvoju, gal reikėtų ką nors daryti, kad tie prioritetai pasikeistų.
– Esate iš tų moterų, kurioms gražios šventės ir baltos nuotakos suknelės nereikia?
– Anksčiau jaučiau vestuvių fobiją. Kai su pirmąja meile planavome tuoktuves, net vestuvių žiedai buvo pagaminti. Bet vis dėlto pasakiau „ne”.
Su tuo žmogumi gyvenau beveik 10 metų. Galiu sakyti, kad jau patyriau šeiminį gyvenimą. Tikrai nėra taip, kad laukiu vestuvių ir nežinau, kas bus po jų.
Žinau, kas yra gyvenimas dviese. Taip pat žinau, kad gyvenime būna visko. Antspaudas pase tikrai nesuteikia garantijų, kad bus saugu.
Yra moterų, kurios nori kuo greičiau ištekėti. Po to – vaikai, puodai. Aš augau daugiavaikėje šeimoje. Buvome trys seserys. Mačiau nelengvą moters dalią.
Troškau studijuoti aktorystę. Konservatorijoje niekas neskatino tuoktis. Atvirkščiai, ragino palaukti, neskubėti. Norėjau pakeliauti po pasaulį, subręsti, surasti, pažinti save.
– Jus galima vadinti pabėgusia nuotaka.
– Esu bėganti (nusijuokė). Paprastai po to, kai vyras pasiperša, moteris organizuoja šventę. Šios dalies aš niekuomet neatlikau.
Esu sulaukusi ne vieno pasiūlymo tekėti. Net iš vos pažįstamų vyrų. Užsieniečių. Jie drąsesni, moka su moterimis kalbėti, flirtuoti.
Nuo pat vaikystės maniau, kad tekėsiu tik už lietuvio. Atrodė, kad lietuvis geriausiai mane supras.
Juk mus sieja ta pati kultūra. Bet dabar manau, kad ir užsieniečiai yra neblogi vyrai.
Jie ir dėmesį moka parodyti, ir nuoširdesni. Santūriems lietuviams to trūksta. Jausmų nerodymas atšaldo moteris. O man labai svarbu, kad vyras būtų atviras, nuoširdus, mokėtų parodyti savo jausmus.
– Nebijote likti viena?
– Aš?! Tikrai ne. Kažkada viena draugė man pasakė: „Žemyna net būdama 60-ties susiras vyrą.”
Nenoriu būti su bet kuo. Gal aš per daug atsakingai žiūriu į ėjimą prie altoriaus? Matau, kiek daug porų sulaužo meilės pažadus, ištikimybės priesaikas, ir man dėl to liūdna.
Kai tau dvidešimt, atrodo, jog nesutiksi jokio kito, kad meilė tęsis amžinai. Tuomet santuoka atrodo svarbi ir prasminga.
Bet kai matai, kaip viskas yra realiame gyvenime, santuoka praranda prasmę.
Po pirmojo išsiskyrimo liejau ašaras ir galvojau, kad viskas – niekada nebeturėsiu jokio vyro, niekada nemylėsiu, manęs niekas nemylės. Dabar tai kelia juoką.
Nebebijau būti viena. Žinau, kad viską moku, viską galiu, viską sugebu ir viena tikrai nepražūsiu. Gal tai reiškia, kad pagaliau subrendau.
Mano gyvenimas linksmas. Netrūksta veiklos, darbų.
Man nebe aštuoniolika. Nebesėdžiu viena namie apsikabinusi pagalvę, nebeverkiu ir nežiūriu į to vienintelio nuotrauką. Einu toliau.
Aš dirbu, išlaikau save ir kartais galiu sau leisti daugiau nei būdama su vyru. O vyrai labai bijo savarankiškų moterų. Kažkodėl mano visi draugai labai džiaugiasi, kad aš dar netekėjusi.
Jie sako: „Viską turi, esi savarankiška. Kam tau koks niurgzlys šalia, kuris aiškintų, ką daryti, ko nedaryti, kur eiti, o kur neiti?”
Bet aš ir neieškau niurgzlio. Noriu draugo, su kuriuo galėčiau dalintis džiaugsmu ir laime.
Tikiu meile iki pabaigos. Yra žmonės, tinkami meilei ir jai netinkami.
Jeigu abiejų partnerių charakteriai tinkami kurti šeimą, abu stengiasi, jie sugyvens.
Jei šeima jiems yra vertybė, jie taip greit nepaliks bendro lizdo dėl vienokių ar kitokių konfliktų.
Aš nematau daug jaunų porų, nuo kurių sklistų meilės aura. Bet gražių pavyzdžių yra.
Štai mano teta atšventė 35-ąsias vedybų metines. Jiedu iki šiol vaikšto susikibę už rankų.
Klausiu tetos, kaip išlaikyti gražius santykius. Ji atsako: „Turi beprotiškai mylėti.” Kai žmonės tuokiasi, neturi kilti jokių klausimų. Jei kažkas kirba, tuoktis nereikia.
– Ar teko iš vyrų išgirsti, kad esate įnoringa, nežinote, ko norite, ir daužote jiems širdis?
– Yra buvę. Galbūt mano charakteris netinkamas turėti šeimą? Savybės, padedančios išsaugoti santuoką, – kantrybė, nuolankumas, trumpa atmintis. Aš šių savybių neturiu.
Esu stipraus charakterio, užsispyrusi. Gal laikui bėgant aplaužysiu savo ragučius ir tada viskas bus gerai.
– Augote su dar dviem seserimis. Didelės šeimos pavyzdys neužkrėtė?
– Aš visuomet labai norėjau brolio. Sesių man buvo per daug. Su jomis pykdavomės, pešdavomės. Ko tik nėra buvę. Niekuo nepasidalindavome.
Maniau, kad nėra nieko baisiau už vienuose namuose gyvenančias tris seseris (nusijuokė). Bet dabar jos – brangiausi mano žmonės.
Man buvo 11 metų, kai išsiskyrė tėvai. Skyrybos mane stipriai paveikė. Galbūt dėl to jaučiu tą baimę, kurios privalau atsikratyti. Gyvename tam, kad įveiktume baimes.
Sakoma, kad žmones valdo tik du jausmai – meilė ir baimė. Vadinasi, kai nugali baimę, lieka meilė.
Dabar mano gyvenime daug daugiau meilės. Aš jau drąsi. Ir kuo toliau, tuo tampu drąsesnė.
Nenoriu prisikalbėti. Esu fatalistė. Tikiu, kad visos svajonės išsipildo. Todėl reikia būti labai atsargiems svajojant.
Vaikystėje visą laiką svajojau turėti broliuką. Praėjo daug laiko, bet dabar aš turiu net du brolius iš tėvo antrosios santuokos.
– Ar sulaukiate šeimos spaudimo, kad vis dar esate netekėjusi?
– O taip. Abi seserys – ir vyresnioji Aistė, ir jaunesnioji Gilija – jau ištekėjusios. Draugės vis kartoja: „Tuokiamės kartu. Kartu vaikus auginsime.”
Bet juk vien todėl, kad draugės nori kartu vaikus vesti į darželį, nepulsi to daryti.
Nežinau, kodėl Lietuvoje žmonės anksti tuokiasi, susilaukia vaikų. Žiūrėk, 35-erių vyras jau išsiskyręs, palikęs du tris vaikus.
Jaučiu gyvenimo laikinumą, todėl noriu kuo džiaugsmingiau, prasmingiau ir gražiau jį nugyventi.
Nesuprantu, kam ir prieš ką vaidinti, apsimesti esant kitokiai. Gyvename vieną sykį. Negaliu sau meluoti.
Niekaip nesuprantu tų, kurie daug laiko išvaisto negražiems dalykams, intrigoms, melui.
– Ar nutrūkus ilgalaikiams santykiams nesigraužiate, kad paaukojote tiek metų vyrui, kuris nebuvo to vertas?
– Moterys kartais įžūliai pasako: „Išvaisčiau tiek metų būdama su juo.” Bet ką reiškia išvaisčiau? Juk nebuvai su juo per prievartą.
Aišku, jei turėjai tikslą ištekėti, susilaukti vaikų, o tai neįvyko, tada graušiesi.
Aš su vyrais visada buvau iš meilės ir to nesigailiu. Nors dėl gražių santykių teko daug paaukoti. Pirmais studijų metais labai norėjau išvažiuoti gyventi į Ameriką.
Maniau, nuvažiuosiu į Holivudą ir jau ten... Bet įsimylėjau ir likau Lietuvoje. Meilė buvo svarbiau nei karjera. Bet negaliu skųstis.
Gerai ir čia, yra darbų. Filmavausi užsienyje, dirbau televizijoje, dabar vaidinu teatre.
Kartais pagalvoju, kaip viskas klostytųsi, jei būčiau tuomet išvažiavusi į JAV. Vykti ten dabar? Man jau tiek metų, kad plėšytis kaip devyniolikmetė negaliu.
Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau vis tiek nuvyksiu į Niujorką. Šį miestą įsimylėjau dar vaikystėje.
Bet kol kas aš turiu likti Lietuvoje. Bent iki žiemos. Iki to laiko turiu pabaigti rašyti magistro darbą.
– Studijuojate Europos Sąjungos politikos ir administravimo specialybę. Ji ir aktorystė nelabai ką turi bendro.
– Pajutau poreikį išmokti ko nors nauja, ir pasitaikė puiki proga. Aktorystė nėra vienintelė mane dominanti profesija. Save matau darančią daugelį dalykų.
Niekas nežino, kaip viskas pasisuks. Anksčiau planuodavau, bet supratau, kad tai beprasmiška.
Galbūt tas noras viską suplanuoti kyla dėl baimės? Kai jautiesi nesaugus, nepasitiki savimi, pradedi planuoti.
Bet gyvenimo nesuplanuosi. Gal tuo jis ir žavus. Nereikia būti gudresniam už gyvenimą.
Kai žmogus galvoja, kad viską gali, gyvens, kaip norės, Dievulis pasijuokia ir viską supainioja.
Ne kartą įsitikinau, kad nieko įdomesnio už patį gyvenimą nesugalvosi.
– Ar galėtumėte sceną iškeisti į verslą? Nepasigestumėte dėmesio?
– Dėmesys neskaudina (nusijuokė). Nežinau, ar dėmesio troškimas man įgimtas, ar tai – įprotis, kurio galbūt reikėtų atsikratyti.
Malonus dėmesys, gražus žodis, komplimentas man suteikia energijos, pakelia nuotaiką.
Gaila, kad lietuviai neturi tradicijos vienas kitą pagirti. Užsienyje visai kitaip. Kai praėjusią žiemą viešėjau Londone, pirkau batelius. Pardavėja nesustodama gyrė mano skonį.
Gražius žodžius malonu girdėti. Pasaulis smagesnis, kai aplinkui daug šypsenų.
Anksčiau maniau, kad optimistais arba pesimistais gimstama.
Bet dabar manau, kad tai – įgūdžių reikalas.
Kaip save nuteiksi, tą ir turėsi. Jeigu leidi sau būti piktas ir niurzgantis, toks ir bus tavo gyvenimas.