Prieš ketverius metus palaidojusi savo vyrą – lietuvių džiazo ir estradinės muzikos pradininką Juozą Tiškų, Nijolė taip ir nesugebėjo prisijaukinti vienatvės.
Jai baisu namie girdėti tik savo žingsnių aidą. Vienintelė paguoda – katinas Motiejus, į kurio kailį lyg į pagalvę vienišumo akimirkomis verkia moteris.
Ašaros – ne silpnumo požymis. Vienatvė grūdina našlę.
N.Ščiukaitė po vyro mirties neužsisklendė namuose.
Praeityje garsi atlikėja turi mokinių, tad kasdien apie vidurdienį kulniuoja į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą.
Nors estrados primadona galėtų mėgautis užtarnautu poilsiu, ji nori dirbti, kad nesijaustų vieniša.
„Ech, jei mano anūkai dar būtų maži ir krykštautų namuose. O dabar... Aš pasiilgstu vaikų šurmulio”, – patikino vaikus estradinio dainavimo mokanti vilnietė.
Duktė Daina, gyvenanti Šiauliuose, padovanojo du anūkus, kurie jau suaugę: Vytautas – Šiaulių universiteto studentas, o Donatas emigravo į Londoną ir dirba statybose.
Į darbą N.Ščiukaitė skuba ne tik dėl to, kad nesijaustų vieniša, bet ir dėl buities rūpesčių naštą palengvinančio uždarbio.
„Mano gražiausi gyvenimo metai prabėgo sovietmečiu. Didelių turtų iš dainavimo nesusikroviau.
Kai anuomet pradėjau dirbti filharmonijoje, gaudavau šešis rublius už koncertą.
Gerokai vėliau atlygis už vakarą scenoje išaugo iki trylikos rublių”, – į tolimus prisiminimus leidosi ilgametė scenos žvaigždė.
Daugiau nei keturis dešimtmečius profesionalioje scenoje praleidusi dainininkė N.Ščiukaitė to laikotarpio į nieką nemainytų. Atlikėjai šis laikas – aukso amžius.
„Šis laikotarpis man dovanojo daug pažinčių, kelionių, koncertų. Susitikimai su naujais žmonėmis, kompozitoriais, poetais, režisieriais, dirigentais – nuostabus laikas.
Kiekviena diena būdavo kupina įspūdžių, nes keliaudami po įvairias šalis ir miestus sutikdavome vis kitus žmones.
Juk tai ir praturtina žmogų”, – sakė N.Ščiukaitė, scenoje sutikusi ir savo didžiąją meilę – Lietuvos estradinio orkestro, vėliau – ansamblio „Estradinės melodijos” vadovą J.Tiškų.
Nijolė iki šiol puikiai prisimena dešimtmečiu vyresnio J.Tiškaus meilės prisipažinimą. Tuomet ji dirbo jo orkestre.
Juozas atsiklaupė ant kelių ir pasakė: „Aš tave labai myliu ir noriu, kad būtum su manimi.”
* * *
Dainininkei buvo juokinga, kad maestro klūpi prieš ją ant kelių. Ji paragino J.Tiškų neklūpoti ir stotis. O jis neatlyžo.
„Aš tau prisipažįstu meilę. Nejuokauk”, – šių žodžių N.Ščiukaitė iki šiol nepamiršta.
Po kelerius metus trukusios draugystės jiedu susituokė. Abiem ši santuoka buvo antroji.
Sutuoktiniai bendrų vaikų neturėjo – J.Tiškus dievinamai žmonai buvo pareiškęs, kad ji turi kopti karjeros laiptais.
Vyras nenorėjo, kad Nijolė sėdėtų namuose ir augintų vaikus. Juolab kad jie iš pirmųjų santuokų turėjo atžalų: Nijolė – vieną, Juozas – dvi dukteris.
Sutuoktinis žmonai sukūrė daugybę dainų. Visi jo kūriniai atlikėją pakylėdavo. Klausytojai jusdavo, kad dainininkė jas dainuoja ne vien balsu – ir širdimi.
„Neturėjau vienos mėgstamiausios dainos. Visos buvo mėgstamos, juk rinkdavausi tik tai, kas labai patiko”, – kalbėjo N.Ščiukaitė.
35 metus jųdviejų su vyru gyvenimas tekėjo viena vaga – juodu kartu vykdavo į koncertus, gastroles.
„Kelionės vargino, bet buvome įpratę prie tokio gyvenimo tempo.
Tik susėdę autobuse po dešimties minučių visi užsnūsdavome – ir prieš koncertą, ir po jo.
Prieš koncertą – repeticija, po jo – vėlyva vakarienė. Ne kiekvienas kolega tiek ilgai, kiek aš, tvėrė gyvenimą ant ratų.
Daugelį vargino dažni išsiskyrimai su šeima. Man buvo lengviau, nes visuomet šalia būdavo vyras”, – prisipažino šiuo metu vienatvę išgyvenanti N.Ščiukaitė.
Dainininkė į sceną kopdavo pasitikėdama savimi lyg karalienė – N.Ščiukaitė daug dėmesio skyrė savo aprangai, šukuosenai.
* * *
Kasdienybėje ji mėgo rengtis patogiai ir sportiškai. Tačiau eidama į sceną visuomet pasikliaudavo profesionalais.
Jai sceninius rūbus siuvo Vilniaus modelių namuose dirbusi modeliuoja Irena Norvaišienė-Vabalienė, vėliau dainininkę puošė dizainerės Gražina Rameikaitė ir Livija Daugirdaitė.
O neseniai estrados primadona pakliuvo į mados kūrėjo Egidijaus Sidaro rankas.
Jaunasis dizaineris estrados primadonai sukūrė du rūbų ansamblius jos septyniasdešimtmečio vakarui, rugsėjo 15 dieną vykusiam viename seniausių sostinės restoranų „Neringoje”.
„Eidama į sceną norėjau atrodyti nepriekaištingai. Tam skyriau nemažai pinigų, nes norėjau patikti sau ir klausytojui”, – tvirtino N.Ščiukaitė, kuri visą dainavimo karjerą mėgo bendrauti su dizaineriais.
Dėl įvaizdžio garsi atlikėja scenoje ne kartą buvo patekusi į keblią situaciją. Ji nebesuskaičiuoja, kiek sykių jai buvo nulūžęs bato kulniukas.
Vėliau N.Ščiukaitė pasimokė – kaskart prieš koncertą apžiūrėdavo scenos grindis, kad įsitikintų, kurioje vietoje yra plyšių.
Bet ir žvalgytuvės ne visada padėdavo – dainuojant pajusdavo, jog kulnas įsmigo į grindis.
Tačiau atlikėja nesutrikdavo: šokdama judindavo koją ir bandydavo ištraukti batą.
O jei neištraukdavo, nusiaudavo jį ir ranka išraudavo.
„Pasakydavau publikai: „Labai atsiprašau, įstrigau. Ačiū Dievui, kad nenuplėšiau kulniuko, nereikės rytoj eiti į batų taisyklą.”
Kartu su klausytojais pasijuokdavau ir tęsdavau koncertą”, – su šypsena prisimena N.Ščiukaitė.
Įstrigęs bato kulniukas – dažnas nuotykis daugeliui atlikėjų. Daugelis moka suvaidinti, kad nieko baisaus neatsitiko. Bet N.Ščiukaitė sykį nesutriko net ir pametusi šinjoną.
Surišusi trumpus plaukus į kuodelį, dainininkė prie jo šukomis prisegdavo natūralių plaukų šinjoną, parsivežtą iš JAV.
„Mano plaukų spalvos šinjonas man labai tiko. Bet sykį persirengdama per pertrauką nepritvirtinau to šinjono, nes mane kažkas užkalbino.
Matyt, persirengdama pajudinau plaukus, todėl dainuodama pajutau, kaip šinjonas pradėjo pamažu slinkti ir nukrito po kojomis.
Įsivaizduokite mano siaubą – buvau su gražia šukuosena, o staiga likau su menku plaukų mazgeliu.
Publika juokėsi. Ką man beliko daryti?
Pasilenkiau, paėmiau šinjoną ir papasakojau, kur jį gavau, kodėl norėjau pasipuošti. Ir prisipažinau, kad Dievas už norą atrodyti gražiai mane nubaudė.
Nuėjau į užkulisius, susišukavau ir vėl grįžau į sceną. Per šią priverstinę pauzę padainavo kitas atlikėjas. Grįžusi į sceną publikos paklausiau, ar patinku jiems be šinjono. Jie plojo”, – iš smagių istorijų juokėsi atlikėja.
Po koncerto viena aktorė pagyrė estrados primadoną: „Tu – tikra artistė, iš scenos išėjai nugalėtoja.”
Dabar N.Ščiukaitė savo spintoje turi vos kelias koncertines sukneles, nes jos per daugelį metų susidėvėjo.
Keletą jų atlikėja padovanojo savo muziejui, esančiame Veisiejuose, Lazdijų rajone.
Jį prieš ketverius metus įkūrė dainininkės gerbėjas kalbininkas Vidas Kavaliauskas. Jam atlikėja perdavė brangias relikvijas – plokštelių, afišų šūsnį.
Muziejuje N.Ščiukaitė lankėsi vos porą kartų. Nors jame yra net dainininkės lova, jos čia netraukia – juk su Veisiejais jos niekas daugiau nesieja.
Atlikėja ilgisi tik savo gimtųjų Šiaulių, jos širdis linksta ir į sodybą Utenos rajone netoli Kuktiškių. Atokioje poilsiavietėje N.Ščiukaitė jaučiasi pasislėpusi nuo smalsuolių.
Moteris džiaugiasi, kad gali ramiai vasaroti. Bet kartais užsukusi į vietos parduotuvę neišvengia klausimų: „Ar jūs – ne Ščiukaitė? Jūsų balsas toks panašus į šios dainininkės.”
Nijolė neišsisukinėja: „Matot, kaip bėgantis laikas keičia žmogų. Taip, aš ta pati Ščiukaitė.”
* * *
Buvę gerbėjai vis dar prisimena nemažai N.Ščiukaitės dainų – dainininkės balsas tapatinamas su jos atliktais šlageriais.
Atlikėjos mintyse dar ir dabar dažnokai skamba „Keturiasdešimt kaštonų”, „Mes išliksim jauni”, „Tėvynė”, „Skinsiu raudoną rožę” – dainos iš jos auksinių laikų repertuaro.
N.Ščiukaitės visai neskaudina, kad „Skinsiu raudoną rožę” tapo kone girtuoklių daina ir iki šiol skamba jų lūpose.
„Džiaugiuosi, kad šis hitas virto liaudies kūriniu. Tai autoriams ir atlikėjui – didelis įvertinimas”, – šypsojosi estrados primadona, šalies vardą sovietmečiu garsinusi tarptautiniuose festivaliuose „Sopotas 1974” , „Bratislavos lyra 1976”.
Per ilgus karjeros metus jai teko dainuoti įvairiuose buvusios Sovietų Sąjungos miestuose.
Gastrolių maršrutai driekėsi į Mongoliją, Čekiją, Slovakiją, Bulgariją, Vengriją, Lenkiją, Vokietiją. Atlikėja taip pat dainavo JAV įsikūrusioms lietuvių bendruomenėms.
Po sutuoktinio mirties N.Ščiukaitė pasirodymų scenoje neberengė. 76 metų J.Tiškų infarktas pakirto 2006-ųjų birželio 22-ąją – per N.Ščiukaitės gimtadienį.
Dabar per savo gimtadienį atlikėja nieko nekviečia į svečius. Tądien ji neša gėlių ant vyro kapo sostinės Antakalnio kapinėse.
Praėjus pusmečiui po vyro mirties, dainininkė neteko ir 90 metų motinos Sofijos, kartu gyvenusios Vilniuje.
„Negaliu nusakyti to jausmo, kai atrakinu namų duris ir niekas nepasitinka. Būdavo, vyras prieina, pabučiuoja. Mama išeina iš savo kambario: „Sveika, dukryte, kaip tau sekėsi?”
Susėdame visi prie stalo, vakarieniaujame, kalbamės.
O dabar namuose aidi tik mano pačios žingsniai.
Kas to nepajuto, nesupras, ką jaučiu. Pati sau sakau: kitaip jau nebus, Nijole”, – estrados primadonos veidu nuslinko liūdesio šešėlis.
* * *
Šįmet per septyniasdešimties metų jubiliejų N.Ščiukaitė irgi nelaužė susiklosčiusios tradicijos – aplankė vyro kapą.
Estrados primadona vylėsi tyliai paminėti sukaktį, nes rengti koncerto per savo jubiliejų neturėjo nei polėkio, nei lėšų.
„Nebejaučiu didelio džiaugsmo, neturiu noro linksmintis. Kodėl turėčiau eiti iš proto, kad man sukako septyniasdešimt? Dėkoju Dievui, kad sulaukiau tokio amžiaus, – jaunesni palieka šį pasaulį.
Džiaugiuosi tik tuo, kad esu sveika, dirbu ir esu reikalinga”, – kalbėjo estrados primadona.
Bet jaunesni kolegos panoro įteikti jai dovaną – dainų vakarą.
„Vasarą praleidau sodyboje prie nedidelio ežero – grybavau, uogavau. Tad jubiliejinį vakarą nukėliau į rudenį, kai daugelis kolegų ir draugų grįžo po atostogų.
Pati jubiliejaus tikrai nebūčiau rengusi, bet ta pačia proga norėjau pagerbti ir buvusį mylimą vyrą.
Ką tik pasirodė atsiminimų knyga apie J.Tiškų.
Išleidome mano dainų, įrašytų su kameriniu orkestru, kompaktinį diską. Šis kūrybos lobis įkvėpė mane „Neringoje” vėl susitikti su klausytojais”, – kalbėjo N.Ščiukaitė.