Aktorius su žmona J.Sakalaite anksčiau kartu dirbo Klaipėdos dramos teatre.
„Kai teatrų padėtis buvo tragiška, aktoriai griebdavosi ir šiaudo.
Žmona laimėjo žaliąją kortą ir užsidegė ieškoti laimės svetur.
Tada ją atkalbėjau. Tačiau po metų šioje loterijoje ją vėl lydėjo sėkmė.
Matyt, tai buvo likimo ženklas. Nuvykusi į Čikagą Julija susirado prasmingos veiklos, o aš irgi nepražuvau”, – pasakojo V.Paukštė.
Tris vaikus užauginusios poros santykiai – kuo puikiausi, tik bendrauti jiems tenka internetu arba telefonu.
Julija dažnai aplanko vyrą.
Prieš metus V.Paukštė buvo ne juokais sunerimęs dėl sveikatos – jo galvoje aptiktas kažkoks darinys.
Tačiau viskas baigėsi gerai – neurochirurgai sėkmingai pašalino auglį. Laimei, jis nebuvo piktybinis. Atsigavęs po sudėtingos operacijos aktorius grįžo į teatrą.
Paklaustas, ar gyvanašlio dalia neapkarsta, V.Paukštė tik nusišypsojo: „Visi manęs to klausia. Nesu baltarankis, viską moku – ir valgį pasigaminu, ir butą susitvarkau.
Kai teatre dirbau kartu su žmona, po repeticijų vienas arba kitas lėkdavome į namus – pavaduodami vienas kitą užauginome dvi dukras ir sūnų.”
Žmonos ne kartą kviestas apsilankyti anapus Atlanto aktorius ir dabar numoja ranka: „Jei kas nors prieš ketvirtį amžiaus būtų pakvietęs, būčiau keliais nušliaužęs.
Dabar manęs nevilioja Čikagos dangoraižiai. Gal todėl, kad uždraustas vaisius visada saldesnis. Juk dabar kone kiekvienas gali nusibelsti į JAV.”
Garsus aktorius per ilgą laiką tarsi susiliejo su uostamiesčio, kuriame jau daug metų ne tik dirba, bet ir gyvena, peizažu.
Išvydę jį Teatro aikštėje, prie „Taravos Anikės” paminklo, visiškai nepažįstami žmonės puola sveikintis, netgi mėgina užmegzti pokalbį su šia Lietuvos kino ir teatro legenda.
Daugelis jų – vyresnio amžiaus žiūrovai, negalintys pamiršti įspūdingiausių V.Paukštės vaidmenų.
Šią vasarą V.Paukštė kelioms dienos buvo išvykęs į Vilnių filmuotis populiaraus serialo „Giminės” tęsinyje.
Serialas „Giminės po 20 metų”, kurio premjera turėtų įvykti šių metų pabaigoje, vėl subūrė išsibarsčiusius vyresniuosius aktorius.
Nemažai laiko kino studijų aikštelėse praleidusio aktoriaus nuomone, „Giminės” – vienintelis prie gerų vaidybinių filmų priartėjęs lietuviškas serialas, nekopijuojantis lyg du vandens lašai panašių amerikietiška maniera sukamų melodramų.
Studijuodamas Lietuvos konservatorijoje V.Paukštė pradėjo dirbti Marijampolės dramos teatre.
Teatrą uždarius, aktoriai su režisieriumi Povilu Gaidžiu priešakyje persikėlė į Klaipėdą.
Tada V.Paukštė pirmą kartą iš arti pamatė jūrą. Po repeticijų, keltu persikėlęs į Smiltynę, jis vaikštinėdavo pajūriu – semdavosi stiprybės ir įkvėpimo.
„Bandydavau perrėkti bangų mūšą. Pamatę rėksnį, žmonės tikriausiai pagalvodavo – šūkalioja kažkoks pamišėlis. O kaip kitaip elgtis, jeigu jūra atgaivina, siela veržiasi iš krūtinės?
Emocijos, kurias žmogus slopina, prie jūros trykšta savaime”, – tikino V.Paukštė, kuriam pasivaikščiojimas Smiltynės paplūdimiu ir dabar yra lyg savotiškas ritualas.
Pusšimtį vaidmenų kino filmuose sukūręs V.Paukštė iki šiol nepamiršta Krymo: „Maskvos režisierių pakviesti aktoriai gyvendavo viešbučiuose prie pat Juodosios jūros.
Švelnus klimatas, nuostabūs vaizdai, įdomūs žmonės – ko daugiau reikia. Ten pamačiau užšalusią jūrą – lygią tarsi veidrodis, žvilgsniu neaprėpiamą ledo plynę.”
Marinistinių pjesių statytojai žvelgdavo į V.Paukštės barzdą ir jo garsiąją pypkę, kurią aktorius papsėdavo ir užkopęs ant scenos.
Vienoje garsioje Eugene’o O’Neillo pjesėje persikūnijęs į seną kapitoną, V.Paukštė ištarė vos vieną frazę – „tas senas velnias – jūra” ir iškart tapo savas profesionaliems jūrininkams.
Patyrę jūros vilkai šiame V.Paukštės personaže atpažino save.
Žiūrovų ir kritikų liaupsių aktorius nesureikšmina: „Pypkę padėjau į šalį – apkarto dūmas. Nieko gera, kai aktoriai vertinami tik pagal išvaizdą.
Vytautas Žalakevičius kažkada pažymėjo, jog žiūrovų žiovulį greičiausiai nuslopina ne pigūs triukai, o patraukli kūrinio forma.
Tada aktorius juos gali vesti, kur tik nori, atskleisti tai, kas jam atrodo svarbu. Tai prisimindamas stengiausi nebūti nuobodus.”
Praeityje beveik visą Sovietų Sąjungą išmaišiusiam, per gastroles ne vienoje Europos šalyje apsilankiusiam V.Paukštei dabar įdomesni atrodo ne triukšmingi didmiesčiai, o nuošalesni, turistų dar nenutrypti kraštai: „Man labiau knieti pamatyti budistų šventoves džiunglėse, pajusti Afrikos savanų dvelksmą nei kiurksoti kokiam nors kurorte.”
Viduržemio jūros kurortai V.Paukštei – atgrasūs: „Man ten būtų neįdomu, nežinočiau, ką veikti.
Viską, ko man reikia, pamatau per televiziją. Kokio velnio svetimuose kraštuose ieškoti šilumos, kai už kelių žingsnių banguoja Baltijos jūra, driekiasi puikiausi paplūdimiai.
Per vasaros karščius žmonės iš visos Lietuvos plūsta į pajūrį.”
Galimybė pamatyti pasaulį V.Paukštei buvo atsivėrusi dar sovietmečiu – garsus Rusijos kino studijos „Mosfilm” režisierius Sava Kulišas jam pasiūlė vaidmenį filme, kurio veiksmas turėjo rutuliotis už buvusios Sovietų Sąjungos ribų.
Scenarijuje buvo numatyta kai kuriuos epizodus filmuoti Afrikos valstybėse – Tanzanijoje arba Konge.
„Tuomet „geležinė uždanga” pakildavo ne visiems.
Padėkojęs režisieriui už vaidmenį, prisipažinau, kad mano biografija nėra krištolinė – tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir už tai buvo ištremtas į Sibirą.
Maskviečiai ramino – S.Kulišas yra įtakingas žmogus, viską sutvarkys”, – praeitį prisimena V.Paukštė.
Kino studijai atsiųsta charakteristika buvo neigiama.
KGB prilipdyta „liaudies priešo sūnaus” etiketė V.Paukštei užkirto kelią filmuotis kitose pasaulio šalyse.
Jaunas aktorius, tai išgyvenęs kaip skaudžią neteisybę, pasijuto, tarsi būtų atsidūręs grotuotame narve.
„Neiškentęs vieno žinomo kompartijos šulo paklausiau, kodėl negaliu išvykti į užsienį. Ir kuo čia dėtas lageryje miręs tėvas – juk ne jį, o mane kviečia filmuotis?
Jeigu esu kuo nors nusidėjęs, sodinkite už grotų.
O šis atkirto, jog turėčiau džiaugtis, kad man išvis leidžiama dirbti teatre”, – patirtos nuoskaudos iki šiol nepamiršta V.Paukštė.
Vėliau tie veikėjai muistėsi stebėdami Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas” pastatymą Klaipėdos dramos teatre.
Kai pagrindinio vaidmens atlikėjas V.Paukštė finalinėje scenoje imdavo lėtai skiemenuoti vardą „Lie-tu-va”, pašokę nuo kėdžių žiūrovai kartu su juo kartodavo šį žodį, daugelio akyse pasirodydavo ašaros.
Net gūdžiu sovietmečiu P.Gaidžio vadovaujamas teatras jau buvo atsikratęs pančių – iš jo sklido tiesa.
V.Paukštei atrodo, kad tuomet įvyko stebuklas: „Ilgai tylėję žmonės garsiai ištarė žodį „Lietuva” viešoje erdvėje, suvokdami jo tikrąją prasmę.
Man, kaip aktoriui, tai buvo pačios nuostabiausios akimirkos – teatro magija staiga virto gyvenimo realybe. Tuos pačius jausmus išgyvenome ir statydami J.Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas”.
Gavęs Mindaugo vaidmenį V.Paukštė iš pradžių džiaugėsi, o vėliau jį apniko abejonės.
Atvirai kalbėti apie praeitį tais laikais dar buvo neįprasta ir netgi pavojinga, istorinės medžiagos nėra, viską reikėjo sunkti iš savęs.
„Kai man reikėdavo vaidinti Mindaugą, pasislėpdavau nuo žmonių. Prieš spektaklį negalėdavau užmigti, o kai scenos uždanga nusileisdavo, jausdavausi išsikvėpęs kaip bėgikas po maratono.
Kita vertus, šis vaidmuo man suteikė unikalią progą išsakyti, išvaitoti, tiesiog išrėkti viską, kas manyje buvo susikaupę”, – tvirtino V.Paukštė.
Kaune gimusio aktoriaus vaikystė prabėgo Alantoje, kur tėvas turėjo šiek tiek žemės.
Neįkliuvęs bolševikams per pirmąją okupaciją, jis buvo sučiuptas ir išvežtas į Vorkutą vėliau.
Kaip ir kiti lietuviai tremtiniai, tvankiose anglių kasyklose gerdavo vandenį iš apledėjusių statinių. Po dvejų metų susirgo pleuritu ir mirė.
Motina tris vaikus išslapstė, kur tik galėjo.
Ginučių kaime karves ganęs Vytautas vėliau buvo išvežtas į Vilnių ir mokėsi vienuolyne prie Šv. Kazimiero bažnyčios įkurtoje berniukų, o dabar – Jėzuitų gimnazijoje.
Tenykščio dramos būrelio vadovė Ona Juodytė-Chadaravičienė, ko gero, pirmoji pastebėjusi vaikino talentą, paskatino studijuoti aktorystę.
„Prieš pat Josifo Stalino mirtį į ausį įsisegiau prie gimnazijos gatvėje rastą auskarą.
Merginos mane varstydavo žvilgsniais, o pedagogai bardavo, kad nesu toks, kaip kiti”, – vaikystės išdaigas prisimena ir vėliau nuolankiu būdu niekada nepasižymėjęs V.Paukštė.
Šeimos tragedija buvo paslaptis, apie kurią nebuvo galima prasitarti.
„Gyvenau susigūžęs, kažko bijodamas, nors niekas nagų jau neplėšė. Asmeninė patirtis, kad ir kokia skaudi būtų, pravertė teatre.
Supratau, kodėl jokių gyvenimiškų problemų nepatyrusiems artistams sunku perteikti kančią.
Juk svetimo skausmo nebūna – žmogus jaučia tik savąjį, o kitų bėdas ir vargus gali tik įsivaizduoti.”
Mindaugo vaidmuo – V.Paukštės kūrybos viršūnė. Poeto žodžiais išliejęs meilę Tėvynei, jis tapo visų mėgstamas ir mylimas.
„Tikra laimė prisiliesti prie Justino Marcinkevičiaus veikalų. Po „Mindaugo” kurį laiką tarsi balansavau beorėje erdvėje – ką svarbesnio dar galėjau suvaidinti?
O po to aš, kaip aktorius, brangesnės likimo dovanos nesulaukiau ir kažin ar sulauksiu”, – prisipažino daugiau kaip šimtą įvairių vaidmenų Lietuvos teatruose sukūręs V.Paukštė.
Pelnęs beveik visus įmanomus titulus ir premijas aktorius žvaigždžių ligą neserga. V.Paukštės teigimu, šlovė apsuka galvą tik neapsiplunksnavusiems artistams.
V.Paukštė savo didžiuosius vaidmenis sukūrė jau sulaukęs brandos. 70-mečio jubiliejų minėjo vaidindamas išsvajotąjį karalių Lyrą.
„Neišpuikau, nes teatre – kaip konvejeryje: šiandien esi išdidus valdovas, o rytoj – nuolankus tarnas.
Šlovė ateina dorai vaidinant bet kokį personažą.
Tačiau apninka kitokios ligos – tampi besotis, norisi vis daugiau naujų vaidmenų”, – kalbėjo V.Paukštė.
Savo sėkmę aktorius sieja su gera režisūra: „P.Gaidys pirmasis manyje įžvelgė tai, ko kiti galbūt nepastebėdavo, patikėjo rimtus darbus.
Be režisieriaus aktorius nieko nepadarys. Absoliuti tiesa, kad būtent P.Gaidys ir nulėmė mano likimą.
Geriausiuose jo spektakliuose viskas taip nugludinta, jog dar ką nors pridėjęs viską tik sugadintum.”
Savo namuose prie Danės krantinės V.Paukštei sunku būdavo atitrūkti nuo minčių apie kūrybą – ją nuolat primindavo pro nuožulnius buto langus atsiveriantis raudonplyčių senamiesčio pastatų apsupto Klaipėdos dramos teatro vaizdas.
Taip būdavo anksčiau, o dabar avarinės būklės teatro pastate krebžda ne aktoriai, o statybininkai.
„Teko sprukti iš griūvančio teatro. Svarstyta, ar ne pigiau statyti naują pastatą, o senąjį, kuriame dirigavo Richardas Wagneris, dainavo Fiodoras Šaliapinas, pritaikyti kitokioms reikmėms.
Gerai, kad tokios kvailystės atsisakyta”, – prasidėjusiais rekonstrukcijos darbais džiaugėsi beveik pusšimtį metų uostamiesčio dramos teatre dirbantis V.Paukštė.
Teatrui persikėlus į kitas patalpas, jo repertuaras smarkiai susitraukė, aktoriai tapo kampininkais.
Spektakliams reikia tinkamų scenų, todėl jie dabar dažniau vaidinami kituose miestuose.
Režisierių pamėgtam V.Paukštei ir kitiems Klaipėdos dramos teatro aktoriams dabar atsiranda daugiau laisvo laiko.
Bet gyvoji Lietuvos teatro ir kino legenda į ateitį žvelgia Sokrato žvilgsniu: „Mano amžiaus žmogui lyg ir neprotinga dar kažko laukti – ką galėjau, jau pasiėmiau.
Nežinau, kas bus toliau. Jeigu norime prajuokinti Dievą, papasakokime jam savo rytdienos planus.”