Santūrus mažakalbis Kauno medicinos universiteto Biologijos instituto mokslininkas ir aitvarų kūrėjas T.Surkys nemėgsta daugžodžiauti ir gyvenimo draugės Skaidros neliaupsina sentimentaliomis frazėmis.
Tačiau, jei galėtų, dėl mylimosios iš dangaus nuleistų Mėnulį. Neįtikėtini žygdarbiai Tadui – ne naujiena.
Dažnai į dangaus žydrynę jis paleidžia skristi savo sukurtus aitvarus su meilės žodžiais išrinktajai arba sukonstruoja tokio dydžio aitvarą, kad šis lyg plunksną Skaidrą pakelia kelis metrus į orą ir sūpuoja vėjyje.
S.Jančaitė savo širdies draugą lepina grodama fortepijonu ir dainuodama romantiškas melodijas.
Ji gali nuo ryto iki vakaro pasakoti jam įvairias istorijas, pokštauti, koketuoti, vaikščioti apsitaisiusi keisčiausiais apdarais, gaminti vegetarinius valgius.
Skaidrai – 43-eji, Tadas – vienuolika metų jaunesnis. Pora tikina, kad nemažas amžiaus skirtumas jiems netrukdo kurti darnių santykių.
Šie skirtingo temperamento, bet meniškos sielos žmonės dvejus metus gyvena Kaune, smetoniškame mediniame name su sodu.
Seną pastatą išsinuomojo dėl geros energetikos.
XX amžiaus pradžioje šį namą pastatė karininkas, laisvalaikiu mėgęs tapyti paveikslus.
Skaidra ir Tadas rado kelias pageltusias buvusių šeimininkų fotografijas – pakabino koridoriuje ant sienos. Praėjusio laiko liudininkai saugo namus ir šildo sielą.
Kad liūdnas ir apleistas namas įgautų žaismingumo ir naujų spalvų, įsimylėjėliai sienas išpuošė reklaminėmis afišomis bei nuotraukomis.
„Laisvalaikį mėgstame leisti ant stogo. Eime. Ten ir pakalbėsime apie gyvenimą”, – pasiūlė dainininkė.
Visi vorele, nešini kavos puodeliais ir taurėmis su ledais, apibertais mėlynėmis, užlipome stačiais laiptais į tamsią palėpę.
Atsivėrus žemoms durims, vedančioms ant stogo, nuo staigaus saulės blykstelėjimo visi prisimerkėme.
Ant stogo ankštoka – jei neapdairiai pastatytum koją, akimirksniu nugarmėtum žemyn. Mudu su fotografu susėdome ant mažų kėdžių, o šeimininkai įsitaisė ant stogo atbrailos.
Romantiškoji pora gyvena šia diena – laikinumo jausmas jų neslegia. Net jei medinis namas vieną dieną būtų parduotas, Skaidra ir Tadas nepanikuodami kraustytųsi kitur.
„Kauno pakrašty esame nusižiūrėję gražią pievą. Gal vieną dieną ten pasistatysime namą”, – svajingai žvilgtelėjusi į gyvenimo draugą nusišypsojo S.Jančaitė.
Trejus metus artimai bendraujantys žmonės negalvoja apie santuoką.
„Vieną kartą jau buvau ištekėjusi, bet nieko gero neišėjo.
Tadas irgi turi nesmagios vedybų patirties.
Nelengva įsipareigoti, kai esi nusivylęs. Bet mūsų jausmai įsiplieskė spontaniškai, lyg žaibas.
Troškome būti kartu. Net be antspaudo pase jaučiuosi ištekėjusi už Tado”, – pasakojo klasikos dainininkė.
Antrus metus iš eilės pora triukšmingai atšventė rugsėjo 1-ąją. Su koncertais ir linksmybėmis paminėjo savo pažinties dieną.
Kaip ir praėjusiais metais, Tadas ir Skaidra ragino visus švente susidomėjusius žmones mylėti.
Šiemet Nemuno ir Neries santakoje S.Jančaitė atliko savo kūrybos dainas aitvaro iškelta į dviejų metrų aukštį. Aitvarą, žinoma, sukonstravo T.Surkys.
Meilės šventės idėja kilo po to, kai vieną dieną Tadas pareiškė: „Skaidra, reikia atšvęsti vestuves. Jau dveji metai esame kartu.”
Ši nustebo: „Kokias dar vestuves? Kad jas švęstum, turi būti vedęs. Ar supranti, kad dabar pasipiršai? Žinai, tekėsiu, nors labai bijau.”
* * *
Tuomet Tadas Skaidrą nuramino, kad jokia santuoka neverta jos.
„Daug negatyvaus susiję su vedybomis, tad mudu su Tadu negalvojame tuoktis oficialiai.
Kadaise nusivilkau vienuolės abitą ir susituokiau bažnyčioje. Maniau, amžiams. Tadas irgi su kita moterimi tuokėsi amžiams.
Tik po to suvokiau, kaip nelengva tesėti pažadą mylėti amžinai, prisiimti atsakomybę už kitą žmogų. Gyvenimas parodė, kad tai – be galo sudėtinga”, – mąsliai kalbėjo S.Jančaitė.
Skaidra save vadina neramia siela, kuri nuolat kažko ieško. Moteriai nesvarbu, kad aplinkiniams jos biografija gali pasirodyti neįtikėtina.
Būdama penkiolikos, Skaidra išėjo iš namų, apsigyveno pas draugę – abi nuoširdžiai slaugė ligotus žmones.
Gailestingumo misija Skaidrą taip pagavo, kad, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasirinko vienuolės kelią. Tuomet jai buvo 24-eri.
„Nuėjau į rekolekcijas benediktinių vienuolyne Kaune. Paklausiau, ar negalėčiau Velykų nakties praleisti bažnyčioje.
Kaip tik viena vienuolė norėjo likti. Pajutau tikrą atgaivą. Po Velykų nakties vienuolė pasiūlė prisiglausti po vienuolyno sparnu.
Dabar manau, kad apsisprendusi tapti vienuole vis dėlto nesuvokiau, kas tai yra. Ko ieškojau? Prisimenu, melsdamasi labiausiai norėjau išmokti tylėti.
Kadangi man tai nebūdinga, pamaniau, kad tai būtų tikras išbandymas”, – prisimena atlikėja.
Tarp vienuolyno sienų jai buvo gera. Ten Skaidra buvo vadinama seserimi Kotryna. Į tikėjimą, nuolankumą, tarnystę S.Jančaitė žvelgė kaip į prasmingus dalykus.
Ji išdidžiai vaikščiojo gatvėmis vilkėdama vienuolės abitą.
Vienuolyne Skaidra praleido pusketvirtų metų, tačiau paliko saugų užutėkį. Amžinųjų įžadų ji nespėjo duoti – buvo likę dveji metai.
Nusivilkti vienuolės drabužius ir uždaryti vienuolyno vartus Skaidrą paakino žemiškoji meilė.
* * *
Buvusi vienuolė ištekėjo už pianisto, šiuo metu Nacionalinės filharmonijos Lietuvos kamerinio orkestro direktoriaus Egidijaus Mikšio.
Šis Skaidrą įsimylėjo dar tuomet, kai ji nė nesiruošė tapti vienuole – E.Mikšys akompanuodavo simpatiškai dainininkei koncertų metu.
Vyrui teko paplušėti, kad išplėštų mylimąją iš vienuolyno ir įtikintų, jog pasauliečio gyvenimas įdomesnis.
Tačiau po dvylikos metų šeima iširo. Santuokoje S.Jančaitė jautėsi labiau nelaiminga nei laiminga.
Po skyrybų Skaidra atsidėjo muzikinei karjerai. Vienatvė moters per daug neslėgė.
Žaviai dainininkei nestigo vyrų dėmesio, meilės prisipažinimų, kvietimų draugauti.
„Buvo net baisu nuo tokio dėmesio. Netroškau stačia galva pulti į naujus santykius. Laukiau tikro jausmo”, – pasakojo atlikėja.
Prieš trejus metus Skaidra nutarė surengti savo keturiasdešimtmečio šventę Vilniaus rotušėje ir pakviesti visus menininkus, su kuriais ją bent kartą buvo suvedusi kūrybos mūza.
Susidarė septynių šimtų žmonių sąrašas. Kai kurie neatvyko pabūgę, kad privalės atlikti kokį nors kūrinį – šokti, dainuoti, deklamuoti eiles ar eksponuoti paveikslus.
Apie netradicinę šventę sužinojo aitvarų mėgėjai ir pasisiūlė į svečius.
Taip į jubiliejų atvyko būrys nepažįstamų žmonių, pripiešė aitvarų ir paleido juos į dangų.
Aitvarų mėgėjų būryje Skaidra pastebėjo liūdną jaunuolį, bet tuomet jokio širdies virptelėjimo nepajuto.
Po mėnesio aitvarų mėgėjai pakvietė atlikėją padirbėti vaikų stovykloje Nidoje.
S.Jančaitei buvo patikėta septyniolikos vaikų grupė – reikėjo juos prižiūrėti, kurti vaidinimus.
Stovykloje buvo ir T.Surkys, mokęs vaikus kurti aitvarus. Kartą Tadas su vaikais prigamino arkliukų su žaliomis lemputėmis ir paleido į dangų.
Dainininkei S.Jančaitei tas vaizdas pasirodė neapsakomai romantiškas.
„Dirbdama neturėjau laiko dairytis į šalį ir gilintis į jausmus. Bet kai stovykla baigėsi, šalia savęs vėl išvydau nelaimingo ir gražaus riterio akis”, – prisimena Skaidra.
Kitą dieną Tadas sutiko pavėžėti S.Jančaitę į tetos 70-mečio puotą.
„Sėdėdama šalia vairuotojo daug kalbėjau. Maniau, uždavinėju teisingus klausimus ir rodau deramus ženklus, – pasakojo Skaidra. – Bet Tadas – tylenis. Nesupratau – nori jis ar ne toliau bendrauti. O aš jau buvau įsimylėjusi.”
Po dviejų dienų jie vėl susitiko, kai aitvarų kūrėjas iš stovyklos Skaidrai atvežė likusius daiktus.
„Vos išvydome vienas kitą, nepajėgėme atsispirti. Viskas buvo aišku be žodžių”, – kalbėjo atlikėja.
* * *
Metus jie susitikinėdavo savaitgaliais. Vėliau nutarė mėnesį pagyventi kartu.
„Mėnuo pralėkė akimirksniu. Supratome, kad nebegalime nė vienos nakties praleisti atskirai. Ėmėme ieškoti jaukaus būsto, kur galėtume įsikurti su fortepijonu ir aitvarais. Ryžausi iš Vilniaus kraustytis į Kauną”, – pasakojo atlikėja.
Kol apšlifavo charakterių briaunas, patyrė ir nesusikalbėjimo akimirkų.
Troškimas kurti darnius santykius porą nuvedė į tantrinės meilės kursus. Skaidra ir Tadas savaitę mokėsi meditacijos, reikšti savo jausmus, pojūčius, masažo subtilybių.
„Kursuose gavau tai, ko man reikėjo visą laiką, bet ko nesužinojau nei vaikystėje, nei pirmojoje santuokoje. Atsirado daugiau drąsos – nustojau bijoti intymumo, išdrįsau reikšti jausmus.
Su Tadu dabar atvirai kalbamės. Nesipykstame. Kiek galima ieškoti brangaus žmogaus trūkumų.
Tarp mūsų su Tadu dabar toks glaudus ryšys, kad vienas kitą jaučiame per atstumą”, – tikino S.Jančaitė.
Sužavėjęs Skaidrą aitvarais, Tadas ir toliau nepaliauja stebinti mylimosios savo kūriniais.
Kartą pagamino daug aitvarų ir ant kiekvieno užrašė po raidę. Kai aitvarai pakilo į orą, danguje išryškėjo užrašas: „Tu nuostabi.”
T.Surkys svajoja užrašą išplėsti ir paleisti tiek aitvarų, kad išryškėtų žodžiai: „Skaidra, tu nuostabi.”
Netikėtų staigmenų sulaukia ir poros bičiuliai.
Pernai pakvietę į svečius kelis nevedusius vyrus ir kelias netekėjusias moteris, šeimininkai jiems pasiūlė išvalyti nešvarų koridoriaus langą, kad greičiau susipažintų.
Po to vieni kitiems svečiai turėjo plauti kojas ir masažuoti jas kvepiančiais aliejais.
Iš pradžių kai kurie dalyviai atsikalbinėjo, bet nebegalėjo trauktis iš žaidimo.
„Ir plovė vieni kitiems kojas. Net buvo patenkinti. Tik gaila, kad po šio ritualo nė viena pora neužmezgė artimesnių santykių”, – kalbėjo atlikėja.
S.Jančaitė norėtų surengti masinę kojų mazgojimo akciją: „Įsivaizduokite: ant kalno susibūrę gal koks tūkstantis žmonių ir vieni kitiems su meile bei geranoriškumu plauna kojas.”
S.Jančaitė nepasiilgsta vienuolyno, nors džiaugiasi ten pabuvusi.
Atlikėja dvasinės stiprybės semiasi medituodama, gyvenimo prasmės ieško filosofijoje. Skaidra ir Tadas du kartus lankėsi Indijoje, džiaugiasi ten patyrę pilnatvę.
Bet gal menininkė, dar neseniai buvusi labai religinga, turi mėgstamą bažnyčią, į kurią užsuka paklausyti mišių ar šiaip sielą atgaivinti?
„Galėčiau kas sekmadienį lankytis bažnyčioje, bet nenoriu. Nepažįstu nė vieno kunigo, kurį laikyčiau stipriu dvasiniu vadovu ir kurio pamokslų lėkčiau klausyti.
Šviesios mintys sklando ir už bažnyčios ribų. Bet kai pakviečia, mielai nueinu į bažnyčią pagiedoti”, – kalbėjo buvusi vienuolė.
S.Jančaitė prasitarė, kad atsitraukimas nuo religinių dogmų įvyko neatsitiktinai. Laikui bėgant, jos Dievas įgavo naujų spalvų.
„Anksčiau mano Dievas buvo liūdnas ir rimtas. Dabar sąmoningai bėgu nuo jo, vedančio pro siaurus kančios vartus. Mano vartai platūs, be rėmų. Už jų – laisvė ir daug džiaugsmo.
Nebetrokštu pasinerti į skausmą ir nesistengiu jo ilgai laikyti širdy. Kažkada mokėjau iš skausmo sustingti”, – kalbėjo Skaidra.
Bet ji neatsižadėjo praeities – retkarčiais susitinka su vienuolyno seserimis.
„Kai gyvenau vienuolyne, mokiausi susikaupti. Dabar mokausi kitokių dalykų. Pavyzdžiui, kaip kontroliuoti savo emocijas, valdyti pyktį, siekti santarvės poroje, nuolat auginti meilę”, – kalbėjo Skaidra.
* * *
Dainininkė ir biologas gyvenimo rutiną skaidrina atlikdami širdžiai mielus ritualus.
Kas rytą, pavalgę pusryčius, jie uždega smilkalų. Į ritualą įeina ir pokalbiai, ir mylėjimasis, ir masažai.
Iki tobulos laimės porai trūksta vaikų. T.Surkys iš pirmosios santuokos turi dukterį. Skaidra su pirmuoju vyru vaikų nesusilaukė.
„Mudu su Tadu labai trokštame turėti vaiką, bet kol kas mums nepavyksta, nors ir stengiamės, – pirmą kartą liūdnai šyptelėjo S.Jančaitė. – Nesu uždariusi durų motinystei ir būčiau neapsakomai laiminga, jei galėčiau sūpuoti kūdikį.”
Gydytojai neranda jokių sveikatos sutrikimų, dėl kurių Skaidra negalėtų pastoti.
„Gal mano brandus amžius jau yra tam tikra kliūtis. Neseniai iki sielos gelmių mane sujaudino Tado mama, pažadėjusi nupirkti brangių vitaminų, kurie gal padės man pastoti.
Bet nesiraunu plaukų ir nemaldauju Dievo: „Duok man vaiką.” Jis duoda kitų dalykų. Nemirsiu, jei suvoksiu, kad nelemta tapti motina. Aš turiu mokinių, krikšto vaikų – labai visus myliu”, – atviravo dainininkė.
Klausydamas šio monologo Tadas tylėdamas per pečius globėjiškai apkabino savo moterį.
Sėdėdama ant medinio namo stogo svarsčiau: vis dėlto ko reikia, kad du žmonės gyventų harmoningai?
„Reikia sugebėti įsileisti į savo pasaulį kitą žmogų be jokių reikalavimų ir nuostatų”, – lyg perskaitęs mano mintis pasakė T.Surkys.