Trisdešimt metų santuokoje praleidę sutuoktiniai, iškilmingai atšventę perlines vestuves, dabar viešai drabstosi purvu.
65 metų politikė per spaudą ir televiziją kaltina metais vyresnį sutuoktinį neištikimybe ir įsitraukimu į sektų veiklą.
Kaunietis A.Čupkovas tokias kalbas neigia ir siūlo žmonai pasitikrinti psichikos sveikatą.
Prieš kurį laiką D.Teišerskytė pakeitė šeimos buto Kaune spynas.
Neseniai parlamentarė tikino sulaukusi grasinamo laiško ir teisėsaugai nurodė galimą jo autorę – savo vyro draugę, buvusią Kauno bendrovės „Gabija” referentę 32 metų kaunietę Snieguolę J.
Anoniminiame ranka rašytame laiške politikė buvo gąsdinama, liejosi įžeidžiami žodžiai dėl turto.
D.Teišerskytė kreipėsi į teisėsaugą, kad ši surastų anoniminį rašeivą ir nubaustų.
Išgirdęs, kad žmona kalba apie laišką ir dėl jo kaltina Snieguolę J., A.Čupkovas patyrė šoką.
Vyras įsitikinęs, kad žmonos pareiškimai dėl grasinamo laiško – neatsitiktiniai.
„Neseniai pasakiau, kad noriu skirtis ir pasidalinti turtą. Kilo isterija.
Iškart po to prasidėjo tie cirkai. Nemačiau to laiško, nežinau, kas ten parašyta ir kas tuo suinteresuotas, – aš intrigų nekuriu.
Bet esu įsitikinęs, kad Snieguolė, ant kurios pilamos pamazgos, niekuo dėta. Dar anksčiau Dalia man sakė: „Kai pasveiksiu, tai moteriai atkeršysiu.” Ar mano žmona pasveiko, nežinau, bet kad kerštauja, akivaizdu”, – piktai kalbėjo A.Čupkovas.
Verslininkas ir buvęs „Žalgirio” krepšininkas neatmeta, kad įžeidžiamo turinio žinutes jo žmona kartais pati sau siunčia.
„Ji turi du telefonus ir siuntinėja iš vieno į kitą visokias bjaurastis. Po to rodo man ir sako: „Žiūrėk, ką tavo kekšė man atsiuntė.”
Toks gyvenimas – didelė nelaimė. Aš nenoriu, kad visa Lietuva juoktųsi iš mano nelaimės”, – dūsaudamas pasakojo verslininkas.
Bet vienas kitą koneveikiantys sutuoktiniai nepradėjo ištuokos bylos.
„Oficialiai mudu su vyru nesiskiriame, teisme joks procesas nevyksta. Į teismą kreiptis dėl skyrybų nesiruošiu – tegu procesą pradeda Anatolijus, jeigu jis nori vesti kitą moterį”, – viešai kalbėjo D.Teišerskytė.
* * *
Kaunietis A.Čupkovas nesitikėjo, kad senatvėje jo gyvenimas primins meksikiečių muilo operą su dramomis, pykčiais ir intrigomis.
„Noriu skirtis, bet neišmanau, kaip tai padaryti. Šnekėjausi su psichologais, buvau nuėjęs į cerkvę.
Klausiau popo, ką daryti. Sakė: „Kentėk ir susitaikyk su likimu”, – kalbėjo A.Čupkovas.
O gal vis dėlto egzistuoja artimi santykiai tarp verslininko ir buvusios jo referentės?
„Čia – mano asmeniniai dalykai. Žinau viena: šioje kraupioje situacijoje Snieguolė visais atžvilgiais elgiasi padoriai. Mes nesame meilužiai.
Dalia mano, kad išsiskyręs pulsiu jaunai moteriai ant kaklo. Nesąmonė. Nesu tiek iškvėšęs.
Be to, ta moteris gyvena santuokoje, turi nemažai asmeninių problemų”, – tikino A.Čupkovas.
Prieš savo valią skandalingai išgarsėjęs kaunietis verslininkas su ilgesiu prisimena vaikystę, darnius tėvų santykius.
„Mūsų šeima gražiai sutarė”, – prisiminė A.Čupkovas, sugrįžęs gyventi į tėvų namus pas seserį.
Dalis verslininko daiktų liko šeimos bute, dalis – pas seserį. Kai prireikia kokio daikto iš namų, verslininkas skambina Dalios sūnui Pranui. Šis, jei turi laiko, atrakina patėviui duris.
„Vedžiau iš meilės. Dalia buvo graži, įdomi. Tačiau dabar tikrai žinau, kad nenoriu su ja gyventi.
Tik išsiskirti taikiai nepavyks. Kalbėjau su teisininkais. Laukia keleri metai kovos.
Bet aš nenoriu skyryboms paaukoti likusių gyvenimo metų. Trokštu ramybės”, – kalbėjo A.Čupkovas.
Su pirmąja žmona Danute, su kuria susilaukė sūnaus Aleksandro, jis išsiskyrė taikiai.
„Aš nuolat būdavau išvykose, o žmona – jauna moteris. Ji pamilo kitą vyrą. Man buvo skaudu, bet išsiskyrėme taikiai.
Kai Danutė daugiau negu prieš trejus metus susirgo kepenų vėžiu, lankiau ją ligoninėje.
Prieš mirtį gražiai pasikalbėjome, susitaikėme, neliko nuoskaudų. Net dukart pasibučiavome”, – pirmąją žmoną prisiminė kaunietis.
* * *
Vilniuje dirbančios psichologės Genovaitės Petronienės duris dažnai varsto tie, kuriuos užklumpa santykių krizė.
– Ką manote apie daug metų santuokoje praleidusius žmones, nebepajėgiančius susikalbėti, bet nepaliekančius vienas kito ramybėje, besidrabstančius purvais, įvairiais kaltinimais? – paklausiau G.Petronienės.
– Ne visi žmonės su amžiumi tampa išmintingesni. Būna ir atvirkščiai – kai kurių nervai dar labiau pakrinka, prasideda senatvinė paranoja – persekiojimo iliuzija.
Drabstymąsi purvais dažniausiai lemia kerštas, o šis atsiranda, kai žmogus patiria didelį skausmą arba nusivylimą. Tuomet jam atrodo, kad skausmą įveiks atkeršydamas partneriui.
Žinoma, didžiausias kerštas – apjuodinti žmogų prieš visuomenę.
Tik nereikia pamiršti, kad kerštaujantis žmogus ir save juodina.
Teiginys „nekenčiu, bet nesiskirsiu” – irgi savotiškas kerštavimas. Kai kurie žmonės nesiskiria ir laukia, kol partneris pirmas tam ryšis, kad galėtų pavadinti jį šeimos ardytoju.
– O gal todėl, jog žmonės pamiršo, kas yra orumas ir savigarba?
– Tiesa, viešas drabstymasis purvais rodo, jog žmonės yra nutolę nuo tikrųjų vertybių.
Anksčiau buvo akcentuojama, kad svarbu išsaugoti orumą, savigarbą, nenešti iš namų šiukšlių. Dabar šios sąvokos tampa vis mažiau svarbios.
– Ar žmonių elgesį lemia amžius, išsilavinimas?
– Jis priklauso nuo emocinio brandumo. Kuo žmogus nebrandesnis, tuo labiau linkęs elgtis emocingai ir neprognozuojamai.
Beje, taip elgtis gali ir labai intelektualus asmuo.
Kuo žmogus labiau emociškai subrendęs, tuo mažiau linkęs kerštauti, kelti viešus skandalus.
Su savo skausmu, problemomis jis bando susitvarkyti ramiai, nekenkdamas kitam.
– Kaip įmanoma atspėti, kur – santykių krizė, o kur – jau beviltiška situacija?
– Nepaprastai sudėtingas klausimas.
Psichologai ne visada pajėgūs į jį atsakyti.
Tik pats žmogus, remdamasis intuicija, gali suvokti: įmanoma ar ne atgaivinti šeimos santykius.
Manau, kad kuo ilgesnį laimingą etapą sutuoktiniai praleido kartu, tuo labiau tikėtina, jog pašliję santykiai – tik krizė ir pasistengę jie galėtų gražiai gyventi.
Bet yra porų, kurių geri santykiai truko mėnesį iki vedybų.
Tuomet sunku siekti idilės.
Daug kas priklauso ir nuo to, kiek trunka santykių krizė. Jei žmonės žemina vienas kitą, gyvena atskirus gyvenimus ir priima sprendimus, nederančius su šeimos reikalais, poros nepavyks išgelbėti.
Tačiau kai kurie žmonės, net kentėdami dėl žeminančių santykių, nesiskiria. Sunku ką nors ir patarti – nuspręsti turi pats žmogus.
– Kada žmonės dažniau kreipiasi – prieš nutraukdami santykius ar po to?
– Dažniau iki skyrybų. Prieš priimdami sprendimą jie nori išgirsti objektyvesnę nuomonę.
Geriausia, kai abu partneriai ateina, bet dažniau apsilanko vienas – tas, kuris sąmoningesnis arba labiau kenčia.
– Ar įmanoma pasirengti skyryboms, kad jos būtų mažiau skausmingos?
– Nereikia skubėti. Pirmiausia būtina tvirtai apsispręsti ir pabandyti įsijausti į būseną, kurioje atsidursite likęs vienas.
Reikia suprasti, kad po skyrybų neišvengiamai apniks dvasinė krizė, liūdesys.
Po ištuokos svarbu neužsidaryti tarp keturių sienų. Reikia būti tarp žmonių, nebijoti ieškoti paramos, susirasti malonų užsiėmimą.
Atsisveikinti su praeitimi nėra lengva. Tai neįvyksta greitai. Sunkiausi – pirmieji du mėnesiai.
* * *
Taika sutaupo ir nervų, ir laiko
„Skirdamiesi žmonės neretai užmiršta, jog, be užgyvento turto ir ambicijų, jie dar turi ir savigarbą, sveikatą, negrįžtamai bėgantį laiką, taip pat vaikus, kurie kenčia matydami besidraskančius tėvus”, – kalbėjo vilnietė advokatė Vilija Gražulytė (nuotr.).
– Kodėl vieni sugeba išsiskirti taikiai, o kiti prieš atsisveikindami iškasa karo kirvį? – paklausiau advokatės.
– Daugybė ištuokos bylų baigiamos bendru sutarimu, nors taika ne visada pasiekiama iš karto.
Taikiai negali išsiskirti tie, kurie nesugeba pasidalinti turto ar turi nebrandžių ambicijų.
Ypač dažnai kerštaujama sutuoktiniui, kuris buvo neištikimas ar susirado kitą partnerį.
Jei nepajėgiama susitarti taikiai, byla nagrinėjama teisme. Tai gali trukti kelerius metus.
– Ką manote apie taikiai išsituokti nesugebančius brandaus amžiaus sutuoktinius?
– Vienam išsiskirti panorusiam mano klientui – 83-eji. Bandėme bylą baigti taikiai, bet to nepanoro jo sutuoktinė, kuriai – per septyniasdešimt metų.
Bylinėjimasis teisme trunka jau metus, o pagyvenusių žmonių sveikatos tai nepagerina.
Jaudinuosi dėl savo kliento, nes jis sunkiai išgyvena skyrybas, ne kartą gulėjo ligoninėje.
Nors vyrą palaiko vaikai, baiminuosi, kad proceso metu jam nenutiktų ko nors blogo.
– Kas labiau linkę nusileisti – vyrai ar moterys?
– Manau, kad moterys. Vyrai neretai mano, kad šeimos gerovę sukūrė vieni, aiškina, esą kol žmona sėdėjo namuose ir augino vaikus, jie siekė karjeros ir uždirbo pinigus. Tad būna įsitikinę, kad jiems priklauso didesnė turto dalis.
Susidūriau ne su vienu negarbingu vyru, kuris siekė fiktyvaus savo kompanijos bankroto ar norėjo perkelti verslą į kitą įmonę, kad tik nereikėtų dalintis turto su vaikų motina.
Tačiau santuokoje sukauptas turtas – bendra jungtinė nuosavybė.
– Jūs pati esate du kartus išsiskyrusi. Ar abu kartus procesas vyko taikiai?
– Taip, abukart išsiskyriau taikiai. Net negalėjau įsivaizduoti, kad mūsų asmeninius ginčus galėtų nagrinėti teismas.