Klaipėdos ligoninės medikams R.Kiaulakytės gydymas tapo tikru iššūkiu – jiems dar neteko prikelti gyvenimui žmogaus, kuris po patirtos žaibo iškrovos mėnesį būtų buvęs komos būsenos.
Dabar pacientė kasdien savo gelbėtojams dovanoja šypseną, o šie jau pamiršo abejones, ar jiems pavyks išgelbėti merginą.
Nelaimė mažeikiškę užklupo vidurvasarį. Latvijoje, netoli Lietuvos sienos esančiame Nidos kaimelyje, poilsiavusius Rimą ir jos draugus vėlų liepos 13-osios vakarą užklupo audra.
R.Kiaulakytei pradėjus bėgti prie automobilio, plykstelėjo žaibas.
Mergina susmuko be sąmonės. Rimos vaikinas Darius suskubo rinkti pagalbos numerį, bet nenorėdamas gaišti laiko nutarė pats nuvežti Rimą į Palangos ligoninę.
Tačiau jį sustabdė nenumatyta kliūtis – audros išverstas medis tiesiai ant važiuojamosios kelio dalies.
Laimingas sutapimas, kad likviduoti audros padarinių netrukus atvyko ugniagesiai – jie suskubo į pagalbą Dariui ir pradėjo Rimą gaivinti.
Dešimt minučių jie darė širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą, kol atvyko greitosios pagalbos medikai.
Jau po vidurnakčio, nuo įvykio praėjus maždaug valandai, Rima buvo atvežta į Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyrių.
Merginos būklė buvo kritinė. Jos kvėpavimą palaikė tik aparatas.
Nelaimė sujaukė Rimos ir jos draugo Dariaus planus vykti dirbti į Norvegiją. Dariui teko atidėti kelionę ir likti šalia mylimosios.
Komos būsenos R.Kiaulakytė išbuvo mėnesį.
„Susidarydavo įspūdis, kad Rima mane ir Darių atpažįsta – ji lyg ir nusišypsodavo mums įėjus”, – prisiminė merginos motina Irena Kiaulakienė.
Gydytojai patarė kiekvieną dieną kalbėtis su dukterimi, pasakoti jai apie kasdienius dalykus – komos būsenos žmogus, pasak jų, girdi ir supranta, kas jam sakoma.
Jo smegenys stimuliuojamos. Tai padeda pabusti iš komos.
Rugpjūčio 10-ąją Rima iš reanimacijos skyriaus buvo pervežta į fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrių.
Praėjus aštuonioms dienoms, Rima atsigavo – tądien ji pradėjo reaguoti į žmones.
Mergina atidžiai stebėjo aplinką ir palatos duris – įėję nepažįstami žmonės jai keldavo nerimą. Jos kūno judesiai dar buvo nevalingi, bet akių kontaktas – sąmoningas.
Vėliau medikai išbandė įvairius atminties grąžinimo būdus – kartą paleido dainą, kurią mergina mėgo.
Tą akimirką Rima uždainavo angliškai – medikams tai buvo grįžtančios atminties ženklas.
Kitas ženklas išryškėjo merginai pietaujant. Valgydama silkę Rima ištarė: „Silkė? Negali būti.” Greičiausiai šis patiekalas nebuvo jos pats mėgstamiausias.
I.Kiaulakienė dukteriai rodė ir fotografijas – žvelgdama į jas Rima atpažino artimuosius ir draugus.
„Darių Rima pažino iš karto. Žiūrėdama į nuotraukas ji sakydavo, kad čia – jos draugas”, – pasakojo I.Kiaulakienė.
Prieš porą savaičių ji buvo parsivežusi dukterį namo į Mažeikius. Čia mergina atidžiai žvalgėsi.
Tada pasakė tikrai žinanti, jog yra namuose. Mat iki tol namais vadino ligoninės palatą.
Mergina pažino savo katę ir pašaukė: „Braške!”
Praleidusi keletą dienų Mažeikiuose, Rima nebenorėjo grįžti į ligoninę – gydytojai džiaugėsi tokia reakcija. Vadinasi, jų pacientė vis labiau suvokia save ir aplinką.
Kai R.Kiaulakytė sustiprėjo, Darius išvyko į Norvegiją.
Tačiau jaunuoliai nenustoja bendrauti – susirašinėja pokalbių svetainėse, dažnai kalbasi telefonu.
Netrukus Darius ketina aplankyti Rimą – jis jau turi lėktuvo bilietą.
Nors R.Kiaulakytė kasdien stiprėja, apie tai, kas nutiko, nieko neklausinėja – nei gydytojų, nei motinos.
„Mes jai sakome, bet ji į tai reaguoja neadekvačiai – nenori net pripažinti, kad tai atsitiko. Arba tai jai per tolimas prisiminimas, arba ji neigia savo būseną.
Esame pastebėję, kad jauni žmonės po įvairių traumų dažnai nesąmoningai nepripažįsta savo būklės”, – sakė Klaipėdos ligoninės fizinės medicinos ir terapijos skyriaus vedėja Nijolė Šostakienė.
Gydytojai mano, kad R.Kiaulakytei turėtų patikti nauja veikla – šokio terapija. Anksčiau mažeikiškė mėgo šokti.
Rima jau moka naudotis kompiuteriu, skaito įvairius tinklalapius, sugeba rašyti. Tai – dideli laimėjimai, žinant, kad prieš porą mėnesių ji negalėjo nei kalbėti, nei vaikščioti.
Gydytojai pastebėjo, kad mergina vengia geltonos spalvos – nesirenka tokios spalvos drabužių, šios spalvos nemėgsta ir per piešimo terapiją.
N.Šostakienė spėja, kad žaibo iškrova – geltonos ar panašios spalvos.
Norėdami daugiau sužinoti, kaip padėti R.Kiaulakytei, medikai žiūri net filmus, kuriuose pasakojama apie atvejus, kai po žaibo kirčio žmogus liko gyvas.
„O ką daryti? Atsiverti knygą, bet joje nieko konkrečiai neparašyta. Paskambini kolegai – jis irgi nieko negali pasakyti apie tokį atvejį.
Todėl stebėdami Rimą mes kasdien taikome naujas gydymo metodikas”, – pasakojo ligoninėje dirbanti psichoterapeutė Vitalija Utkina.
„Nėra buvę, kad žmogus po žaibo kirčio sveiktų kaip po įprastos traumos. Kas tokiems žmonėms būna vėliau, kaip jie gyvena, mes nežinome”, – sakė N.Šostakienė.
Nežinia, kiek laiko medikai dar prižiūrės mažeikiškę.
Aišku viena – R.Kiaulakytės grįžimas į gyvenimą yra daugybės žmonių darbo rezultatas.
Kėdainiškė L.Kaštaljanienė, taip pat patyrusi žaibo jėgą, globojama medikų praleido tik parą.
Gamtos stichija ją ir būrį bičiulių bei giminaičių užklupo birželio 25-ąją, keliaujant baidarėmis Švenčionių rajone.
Kai dangus netikėtai apsiniaukė ir prasidėjo smarki liūtis, pirmieji aštuoni iškylautojai nutarė išlipti į sausumą ir luktelėti.
Kėdainiškiai atsistojo po didžiuliu medžiu. Susiglaudę virš galvų išskleidė polietileno plėvelę.
„Nors pylė kaip iš kibiro, visiems buvo labai linksma. Nė vienas nejautėme baimės, nes žaibai dangaus neskrodė, o griaustinis bildėjo kažkur labai toli.
Bet jau po kelių akimirkų linksmybės nutrūko – praradau sąmonę. Atsipeikėjau išgirdusi draugės riksmus.
Pakėlusi galvą pamačiau, kad visi gulime aukštielninki, atokiai vienas nuo kito”, – prisiminė 41 metų L.Kaštaljanienė.
Jau po akimirkos iškylautojai ėmė budinti vienas kitą, bandė atsikelti, tačiau jautėsi neturį jėgų ir nevaldantys kojų.
Netrukus nelaimėlius ištiko dar vienas šokas – vienas vyriškis gulėjo be sąmonės.
„Pamačiusi, kad mano vyras šliaužia prie nejudančio draugo, sukaupiau jėgas ir atsistojusi puoliau jų link.
Nepajutau, kaip pasitempiau kojos raiščius.
Bandėme gaivinti draugą darydami dirbtinį kvėpavimą, bet šis taip ir neatsigavo”, – prisiminusi skaudžias akimirkas, net susigūžė L.Kaštaljanienė.
Po kelių akimirkų į pagalbą atskubėjo dar keturi giminaičiai, kurie nuo liūties slėpėsi po nusvirusiomis medžių šakomis.
Septyniolikametis L.Kaštaljanienės sūnus Edvinas puolė bėgti į tolėliau esančią sodybą, tačiau šeimininkai, savo valdose išvydę sujudimą, patys suskubo atvažiuoti automobiliu ir iškviesti medikus.
Atvykę specialistai keturiasdešimtmečio vyriškio nebeišgelbėjo – jo širdis buvo sustojusi.
Kiti nukentėjusieji buvo išgabenti į ligoninę.
Visi baidarininkai jautėsi be jėgų, jie sunkiai valdė kojas. Baisiai spengė ausyse, skaudėjo galvą. Keli buvo patyrę odos nudegimų.
Kėdainiškius Švenčionių medikai stebėjo visą parą. Dabar nė vienas iš patyrusiųjų žaibo iškrovą nejaučia jokių sveikatos sutrikimų.
„Liko tik psichologinių pasekmių. Mes ne tik netekome gero bičiulio, kuris mirė mūsų akivaizdoje, bet ir kiekvienas įgijome didelę žaibo baimę, kurią galima pavadinti net šiek tiek paniška.
Kai pradeda žaibuoti, išgyvename pačius nemaloniausius jausmus. Kaskart, kai prasideda lietus, nusmelkia mintis apie žaibą”, – sakė L.Kaštaljanienė.
Skaudžių išgyvenimų paliesta kėdainiškė manė, kad daugiau niekuomet neišdrįs plaukti baidare.
Tačiau, perskaičiusi nemažai psichologinės literatūros, suvokė, jog būtina įveikti šią baimę ir sugrįžti ten, kur atsitiko nelaimė.
„Galbūt ten nuplaukus pavyks susitaikyti su tuo, kas atsitiko, ir atgauti ramybę bei atsikratyti baimės”, – sakė L.Kaštaljanienė.