Maskvos geležinkelio stotyje E.Gabrėnaitę pasitiko aktorė Tatjana Liutajeva ir dešimtmetis anūkas Dominykas. Po pažastimi jis laikė savo tapytą paveikslą – dovaną močiutei.
Maskva Eglei – ne tik miestas, kuriame dabar gyvena vienintelis jos vaikaitis. Rusijos sostinė – garsios lietuvių aktorės gimtinė.
Vieną dieną Eglė nuėjo Maskvoje prie bendrabučio, kuriame užsimezgė jos gyvybė. Į bendrabučio kambarį iš gimdymo namų ją parsivežė tėvai, ten ji žengė pirmuosius žingsnius.
E.Gabrėnaitė akimis susirado kampinį mažo studentų kambarėlio langą, pro kurį kažkada žvelgė aktorystę Maskvoje studijavę jos tėvai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė.
Šešiasdešimt metų – daug ar mažai? Eglė nerado vienareikšmio atsakymo.
Žiūrėdama į bendrabučio langą ji pagalvojo, kad jie prabėgo lyg viena sekundė.
Bet Vilniuje žvelgdama į savo studentų veidus Eglė nusprendė kitaip: šešiasdešimt metų – tai daug.
Ji nenorėtų susigrąžinti jaunystės. Vėl vaikščioti išsigandusiomis karpio akimis. Ypač šiuo sudėtingu laiku.
Ji žino, kaip sunku būnant aštuoniolikos metų suvokti savo pašaukimą. Ji nenorėjo tapti aktore, tik troško rašyti apie teatrą. Bet jau keturiasdešimt metų vaidina.
– Už kokias gyvenimo dovanas labiausiai esate dėkinga likimui? – paklausiau ką tik šešiasdešimtmetį atšventusios E.Gabrėnaitės.
– Daug įtakos mano gyvenimui darė tėvai, seneliai. Jie nulipdė mano gyvenimo pagrindą.
Pyrago gabalą žmogus gauna ne kiekviename tarpsnyje. Aš jį pelniau vaikystėje.
Kol tėvai studijavo Maskvoje, kurį laiką augau pas senelius Tytuvėnuose. Šis miestelis iki šiol man – tarsi stebuklų šalis.
Kartą vienas studentas nuvežė mane į tą miestelį. Susitikimas su praeitimi, praėjus beveik penkiasdešimt metų, mane sukrėtė.
Esu mistikė, fatalistė. Tikiu, kad anapilin iškeliavę artimieji stebi mane iš aukštybių ir globoja.
Bet man jų trūksta kaip kelrodžių žvaigždžių. Todėl kurį laiką negaliu net Naujųjų metų švęsti. Tik butą susitvarkau, kad kvepėtų ir būtų gražu.
Visą gyvenimą stengiausi susikurti savas tradicijas, bet taip ir nepavyko.
– Ir todėl lengva širdimi išvykote į Maskvą pasitikti jubiliejaus.
– Kelias dienas viešėdama pas Tanią smagiai leidau laiką su jos vaikais Agne ir Dominyku. Iškepiau vištą su obuoliais, ir buvo labai gera.
„Čia – mano šeima”, – pagalvojau.
Su buvusia mano sūnaus Roko žmona Tania mes esame artimos. Kasdien viena kitai telefonu rašome žinutes, dažnai susiskambiname. Tai – mano žmogus. Ar tai yra marti, ar buvusi marti – koks skirtumas?
Ji yra mano anūko mama. Viskas. Tai – daugiau negu giminė. Nenoriu gyventi primesto gyvenimo ir elgtis, kaip visi.
Ir per gimtadienį nenorėjau didelių stalų, nukrautų karštais valgiais, degtine. Nenorėjau girdėti nesąmoningų kalbų, kokia esu nuostabi aktorė, veteranė ir taip toliau.
Tania man surengė fantastinę vakarienę „Ukrainos” viešbučio 29-ajame aukšte.
Netoliese sėdėjo Ala Pugačiova su Maksimu Galkinu. Pajuokavau: „Aš jų nekviečiau į savo gimtadienį.”
Šventėme keturiese – Tania, Maskvoje dirbantis teatro režisierius Mindaugas Karbauskis, Dominykas ir aš. Tai buvo gražiausias gimtadienis, koks tik gali būti.
– Gyvenime būna ne tik laimės akimirkų, bet ir nesėkmių.
– Žinoma. Daug mokiausi iš klaidų. Prieš kelerius metus mane aplankė geras pažįstamas. Atėjo atsisveikinti prieš mirtį, nes nepagydomai sergąs.
Jis kalbėjo porą valandų. Staiga ištarė: „Žinai, ko gailiuosi? Dariau mažai klaidų. Gyvenau teisingai. O ar kas nors žino, kas yra teisinga?”
Aš save irgi rėminau į tam tikras taisykles. Buvo sunku joms vergauti, bet ir bijojau jų nepaisyti.
Dabar, išleisdama studentus į pasaulį, pasakau: „Nebijokite klysti. Tobulėjama ir mokomasi iš klaidų.”
– Kokių spalvų jūsų gyvenimui suteikė meilė?
– Abejoju, ar kada nors mylėjau.
Buvau įsimylėjusi, patyriau aistrą, bet meilės – ne. Dievas man nesuteikė progos išgyventi tikro jausmo.
Su vyrais mane dažniau siedavo draugystė, dvasinis ryšys, o ne kūniška aistra.
– Nesijaučiate vieniša?
– Nuo jaunystės jutau, kad geriausiai jaučiuosi būdama viena. Į kiną einu viena, laisvalaikį leidžiu viena, pasivaikščioti einu viena.
Įsimylėjimas man visada sukeldavo didžiulių problemų.
Kažkodėl visi vyrai, žavėjęsi manimi, anksčiau ar vėliau užsimanydavo pakeisti mano charakterį. Keistis nemačiau prasmės.
Dabar manau, kad ne kiekvienam duotas gebėjimas mylėti. Žaviuosi tais, kurie tai sugeba.
Man sunku su kokiu nors žmogumi gyventi po vienu stogu.
Su buvusiu vyru aktoriumi Romualdu Ramanausku santuokoje praleidome trylika metų. Buvo sudėtinga.
Po to dar vieną kartą bandžiau su vyru dalintis bendra buitimi. Bet greitai supratau, jog vienoje erdvėje mums per ankšta.
Žmonės, kuriuos sutikau, buvo protingi ir intelektualūs, bet laimingiausia būdavau, kai išsiskirdavome.
– Sklando legendos apie meilės trikampį, kai dėl jūsų širdies rungėsi tuomet dar būsimi aktoriai R.Ramanauskas ir šviesaus atminimo Juozas Kisielius.
– Tai – išpūsta istorija. Niekas dėl manęs nesirungė, aš pabėgau nuo Juozo pas Romą.
Sugebėjau išlaikyti gerus santykius su visais vyrais, su kuriais išsiskyriau. Gal tik su vienu nebebendrauju.
– Turite omenyje šešiasdešimtmetį šiemet taip pat atšventusį buvusį vyrą R.Ramanauską?
– Su Romu kalbamės, bet į restoraną vienas kito nekviečiame. Nesuprantu buvusių sutuoktinių draugystės.
– Ar įsivaizduojate, koks vyras galėtų būti šalia?
– Nėra tokio. Net vizijos neturiu. Tai blogai, nes žmogus privalo turėti kažką bent menamą.
Man kelia šiurpą, kad daugelis mano draugų po kelis kartus išsiskyrę. Ardyti šeimą sulaukus brandaus amžiaus – baisu.
Aš santuokos pančius nusitraukiau būdama 34 metų ir daugiau nekartojau tos nesąmonės.
– O kai jūsų sūnus Rokas, kuriam dabar – 39-eri, skyrėsi su T.Liutajeva, ką jam sakėte?
– Nieko nepatarinėjau. Mūsų santykiai – korektiški.
Jau kelerius metus gyvename kartu, bet vienas kito neerziname. Retai matomės, kartais ryte susėdame išgerti kavos.
Mudviem smagu pasikalbėti apie gyvenimą. Bet asmeninėmis paslaptimis nesidalijame. Išlaikome idealų atstumą.
– Kai mintyse atsukate laiką atgal, ar ko nors gailitės?
– Viskas susiklostė taip, kaip turėjo būti.
Viskas nulemta iš aukščiau. Kiekvienas žingsnis, kurį žengiame manydami, jog darome tai sava valia, yra padiktuotas likimo.
– O vaidmenis renkatės pati?
– Negaliu imtis bet kokio vaidmens. Amžius įpareigoja. Manęs nėra lietuviškuose serialuose. Porą kartų pabandžiau juose vaidinti, bet pabėgau – pasidarė gėda.
Nesu tokia gabi aktorė, kad dirbčiau su prastais režisieriais, nesu tokia graži, kad sutikčiau dirbti su prastais operatoriais.
Vienas prodiuseris kartą paklausė: „Kokio jums reikia serialo, kad sutiktumėte vaidinti?”
Daug ko sau neleidžiu. Klausau vidaus. Nebendrauju su tais, kurie neįdomūs, nebūnu ten, kur nejauku, atsisakau banalaus vaidmens.
Kartą internete perskaičiau komentarą apie save: „Kokia ji pasikėlusi. Tokia buvo ir liko.” Taip, pakilau aukštai ir nusileisti nenoriu. Man seniai nebesvarbu, ką kiti apie mane galvoja.
– Kokius savo vaidmenis laikote kertiniais?
– „Antigonė” ženklino mano perėjimą į brandžią jaunystę.
Po to buvo daugelio pamėgtas monospektaklis „Akis už akį su visais” su Regimantu Adomaičiu.
Ir nemarusis „Vyšnių sodas”, kurį vaidiname jau dvidešimt metų.
Esu teatro žmogus. Su kinu mano meilės romanas neįvyko.
– Ne kartą sakėte, kad geriausiai jaučiatės vienumoje.
– Esu individualistė. Niekada nemėgau kelionių, bet visą gyvenimą turėjau keliauti. Nekenčiau kolektyvo, tačiau dirbu su juo.
Bet jei turėčiau progą rinktis, nuolat būčiau namuose. Esu sau įdomi, turiu apie ką galvoti.
Mano namai turi būti sutvarkyti.
Kambarių tvarkymas – savotiška meditacija.
– Kalbėdama apie buitį neslepiate, kad nekenčiate technikos naujovių.
– Prieš trejus metus nusipirkau puikią skalbimo mašiną, bet pati nė karto jos nejungiau! Skalbiu rankomis.
Sūnus sudeda drabužius į skalbimo mašiną, ten kažką suspaudo ir išskalbia. Aš nemoku naudotis tuo technikos stebuklu. Manau, kad tai – nereikalingas daiktas.
Su didžiausiu malonumu susikurčiau laužą ir ant jo išsivirčiau valgyti, nes dujinės viryklės man bjaurios. Galėčiau gyventi džiunglėse.
Interneto nekenčiu. Prieš pirkdama mobilųjį telefoną ilgai kankinausi. Tikriausiai paskutinė Lietuvoje įsigijau šį prietaisą.
Automobilio nevairuoju, nes nenoriu patekti už grotų – išguldyčiau pusę Vilniaus, kol automobiliu pasiekčiau tikslą.
Kai kartais dėl gedimų name išjungia elektrą, užsidegu žvakę. Kiek minčių į galvą ateina, užplūsta noras važiuoti pas draugus išgerti arbatos.
Mano kartos žmonės mėgo bendrauti. Būdavo populiaru su vyno buteliu važiuoti pas ką nors į svečius ir padaryti staigmeną.
Jei draugas paskambindavo antrą valandą nakties, nes jam liūdna, nesvarstydama ant pižamos užsivilkdavau paltą ir lėkdavau.
O dabar dešimtą valandą vakaro jau nepadoru skambinti draugui, guostis, prašyti patarimo.
– Ar branda žmogui suteikia išminties?
– Abejoju. Žinoma, per daugelį metų spėji patikrinti save beveik visose gyvenimo situacijose. Kažkada mirtis man kėlė baimę, dabar į ją žvelgiu ramiai. Gyvenimas – tik stotelė.
Prieš daugelį metų filmavausi Azerbaidžane. Reikėjo Kaspijos jūra nuplaukti į vieną salą. Su keliais žmonėmis nutarėme ten nukakti motorine valtimi.
Plaukiant kilo štormas, užgeso valties variklis. Bangos lyg pašėlusios ėmė plakti mūsų laivelį. Tuomet pamaniau – artėja pabaiga. Mano kolegos parkrito ant valties dugno, o aš sėdėjau suakmenėjusi.
Mus plukdęs senukas žvejys pasakė: „Nesuprantu, kodėl tavo akys išsigandusios? Nusiramink. Nori, aš tau padainuosiu.” Ir pradėjo dainuoti azerbaidžaniečių liaudies dainas.
„Nesuprantu jūsų, – toliau guodė mane. – Esate graži, jauna moteris. Gulėsite jūros dugne. Aplinkui plaukios gražios žuvys. Nejaugi norite mirti ligoninėje, kentėdama skausmą. Šiais metais jau palaidojau dvidešimt keturis žvejus. Nieko baisaus.”
Staiga mane užplūdo laisvės būsena, nurimau.
Niekada nepamiršiu jausmo, kai pasijutau bereikšmė visatoje.
– Ar vis dar ko nors bijote?
– Bijau apsikiaulinti gyvenimo pabaigoje ir išduoti tą, kam buvau daugiau mažiau ištikima. Baisiausia žvelgti į veidrodį, bet negalėti pažiūrėti sau į akis. Man teko porąkart tai patirti.
Nebijau ir bėgančių metų. Džiaugiuosi, kad nereikia stengtis būti labai gražiai.
Visą gyvenimą kompleksavau, kad privalau atrodyti puikiai, nes žmonės gali atpažinti gatvėje.
Dabar į viską žiūriu paprasčiau.
Jau dingo iliuzijos, kad teatras – tai dalis manęs. Kokia dalis? Kiekvienas spektaklis – karas.
Aktoriaus profesija – mazochistinė. Save kankini, iš savęs reikalauji, turi surasti pjesėje tai, kas tau skauda. Kai po trečio skambučio išgirstu šurmulį salėje, suprantu – arba žiūrovai tave įveiks, arba tu juos. Tai – karas gerąja prasme.
– Į teatrą ateinate gerokai anksčiau prieš spektaklį.
– Kartą vienas jaunas aktorius paklausė, ką veikiu dvi valandas iki vaidinimo.
Pasakiau, kad esu negabi, todėl man reikia ateiti anksčiau – pavaikščioti, atsitraukti nuo buities.
O jam atsakiau: „Matyt, esate labai gabus, jei į teatrą atlekiate likus penkioms minutėms iki spektaklio.”
– Ar gyvenime daug kartų buvote įskaudinta?
– Išdavysčių buvo labai daug. Skaudu, kai atiduodi žmogui meilę, šilumą, o jis tave parduoda. Dabar esu mažiau patikli.
Bet iki šiol tikiu, kad yra Kalėdų Senelis. Kiekvieną rytą į būsimą dieną žvelgiu kaip į paslaptį.