Neseniai pramogų pasaulį apskriejusi žinia, kad prestižiniam „Latin Grammy” apdovanojimui pirmą kartą nominuota lietuvių dailininkė Ieva Čekuolytė, privertė plačiai nusišypsoti jos artimuosius Madride ir Vilniuje.
Nors A.Čekuolio pirmoji šeima beveik dvidešimt metų gyvena išsibarsčiusi, jos nariai vieni su kitais jaučia tvirtą ryšį.
44 metų I.Čekuolytei tėvų ir brolio moralinis palaikymas vėl reikalingas kaip gaivaus oro gurkšnis.
Lapkričio 11-ąją Las Vegase (JAV) vyksiančioje „Latin Grammy” ceremonijoje ji pretenduoja gauti prizą už geriausią albumo dizainą.
Nuo 2000-ųjų teikiamiems „Latin Grammy” apdovanojimams iki šiol nebuvo nominuotas nė vienas lietuvis.
Slapyvardžiu Locktite pasivadinusi I.Čekuolytė plokštelės dizainą sukūrė savo vyrui muzikantui 47-erių Julianui Sanzui, dar žinomam Erizonte vardu.
Ieva džiaugėsi, kad jos pseudonimas neišduoda lyties: „Dirbti paprasčiau, kai niekas nežino, kas autorius – vyras ar moteris.”
O vyro slapyvardis – naujadaras, sukurtas iš žodžių „horizontas” ir „ežys”.
Šis ispanų kalbos darinys į lietuvių kalbą neverčiamas.
„Grammy” nominuotas Erizonte kompaktinės plokštelės „Work in Progress” viršelio dizainas, kaip ir muzika, atskleidžia menininkų šeimos kūrybos esmę: augti, judėti į priekį, nebūti nuobodžiam ir monotoniškam.
Eksperimentinės muzikos albumą sudaro dvylika dainų, kurios atitinka dvylika mėnesių.
Prieš dvidešimt metų Madride įsikūrusi I.Čekuolytė neabejoja, kad Vilniuje gyvenantis tėvas ja didžiuojasi.
A.Čekuolis viešai nemėgsta girtis savo vaikais – mano, kad jie patys pasiekė viską, ko norėjo.
Keliautojas, rašytojas ir žurnalistas jaunystėje išmaišė daugybę užsienio šalių, išmoko keliolika kalbų, tačiau jis neprisiima nuopelnų, kad savo vaikams atvėrė plačiojo pasaulio duris.
„Na, ir kas, kad jiems parodžiau pasaulį? Mano lagaminas pamatė dar daugiau pasaulio.
Vaikai gali būti dėkingi už parodytą gerą pavyzdį”, – sakė televizijos laidos „Popietė su Algimantu Čekuoliu” vedėjas.
Nors I.Čekuolytė gyvena Ispanijoje, per „Latin Grammy” atstovaus Lietuvai.
Ieva – Lietuvos pilietė, tačiau gimusi Kubos sostinėje Havanoje. 1966-aisiais pasaulį ji išvydo laivyno ligoninėje.
„1959-aisiais į valdžią atėjus Fideliui Castro Kuboje buvo kone badas.
Kadangi su tuomete žmona (gydytoja Birutė Adomonytė-Čekuolienė. – Red.) buvome sovietiniai specialistai, turėjome privilegijuotas korteles.
Už jas kartą per savaitę gaudavome vištą, pieno, šveicariškų mišinėlių kūdikiui”, – pirmagimės auginimo sąlygas prisimena A.Čekuolis.
Lietuviams atogrąžose auginti vaiką buvo lengva, nes nereikėjo šiltų drabužių.
Tėvas aštuntą valandą ryto išveždavo vežimėlį į lauką, kol saulė nebūdavo dar labai kaitri. Ievą vežiodavo nuogutėlę.
„Trijų mėnesių dukterį įkišau į jūrą pasimaudyti. Mačiau, kad jai patiko – susidomėjusi žvalgėsi, kur esanti. Bet žmonai nelabai patiko mano sumanymas.
Sužinojusi ji pyko, kad tokį mažą vaiką išmaudžiau jūroje”, – tėvystės prisiminimais dalijosi A.Čekuolis, tuo metu Havanoje dirbęs vertėju buvusios Sovietų Sąjungos žuvies pramonės ministerijos atstovybėje.
O prieš tai A.Čekuolis buvo jūrininkas – žvejybos laivo bocmanas. Plaukiodamas palei Kubos krantus lietuvis iš vietinių gyventojų pramoko ispanų kalbos.
Po to žinias tobulino ir kalbų mokykloje. A.Čekuolis dabar ispaniškai kalba laisvai.
Karibų jūros baseino valstybėje Kuboje Ieva pirmuosius ispaniškus žodžius išgirdo iš tamsiaodės auklės Dolores.
Nors mergaitė dar tik gugavo, kai tėvai turėjo palikti Kubą ir grįžti į Lietuvą, Dolores pamokos jai įstrigo ilgam.
Penkiolikametė Ieva, nuvykusi pas tėvą į Madridą, rimtai nesimokiusi ispaniškai, prakalbo šia kalba.
„Ketinome Ievą įtaisyti pasipraktikuoti pas profesionalius dailininkus. Kai su jais susitikome, duktė taip pat įsitraukė į mūsų pašnekesį.
Neabejoju, kad auklės Dolores įskiepyta ispanų kalba atgimė po penkiolikos metų”, – dukters ispanų kalbos žiniomis stebėjosi tėvas, 1981–1986 metais dirbęs spaudos agentūros „Novosti” (APN) biure Madride.
Kodėl I.Čekuolytei tarsi antra gimtoji tapo ispanų, o ne portugalų kalba? Juk šeima 1975–1979 metais gyveno Portugalijoje – A.Čekuolis Lisabonoje vadovavo APN biurui.
Portugalijos sostinėje lietuviai dukterį leido į airių vienuolių įsteigtą mokyklą, kurioje pamokos vyko anglų kalba.
Keliautojo ir žurnalisto duktė, Vilniuje baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą, pasirinko studijas Talino dailės universitete.
Bet Ispanija lietuvę traukė lyg magnetas. Baigusi studijas Estijoje, Ieva susikrovė lagaminą ir dviem savaitėms susiruošė į Madridą aplankyti buvusio dailės dėstytojo.
Lietuvės viešnagė Madride sutapo su kruvinais 1991 metų sausio 13-osios įvykiais Vilniuje.
Sovietų kariniai daliniai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Žuvo 14 žmonių, buvo sužeista per septynis šimtus.
Lietuvė Madride pasiprašė politinio prieglobsčio.
Bet tuo metu dingo jos pasas. Kol buvo išduotas naujas, lietuvė įsimylėjo ispaną ir liko Ispanijoje.
Prieš dvidešimt metų įsiliepsnoję karšti jausmai Ievą tarsi prirakino Madride. Nors susižavėjimas ispanu po kurio laiko išblėso, lietuvė nebekėlė sparnų į Lietuvą.
Madride ją prikaustė įdomi veikla – Ieva televizijai kuria animacinius filmus, laikraščių, žurnalų ir knygų iliustracijas.
Ji taip pat užsiima muzikos dizainu – nuo koncertų plakatų iki kompaktinių diskų apipavidalinimo, iš ispanų kalbos į lietuvių verčia dokumentus, bendradarbiauja aukštų pareigūnų vizitų metu, vertėjauja teismuose.
A.Čekuolis dukters vis pasiteiraudavo, kodėl ši, būdama graži moteris, neišteka?
Ieva tėvui atšaudavo nesutinkanti į jį panašaus vyro.
Prieš dešimt metų A.Čekuolis pagaliau galėjo pasidžiaugti – duktė ištekėjo už ispano muzikanto J.Sanzo.
Pora augina du sūnus: 3 metų Maksą Ugnių ir aštuonerių Leo Domą. Mišrios šeimos atžalos šneka trimis kalbomis: ispanų, lietuvių, anglų.
Per atostogas Lietuvoje A.Čekuolis su anūkais šnekasi lietuviškai.
Pastaruoju metu I.Čekuolytė dažniau matosi su savo motina, dirbančia sekretore Lietuvos ambasadoje Madride.
Buvusi gydytoja po darbo dukteriai padeda prižiūrėti vaikus. Tačiau moteris vis dažniau pagalvoja apie grįžimą į Lietuvą.
Ievai, priešingai nei jos motinai, nebuvo sunku pritapti Madride. Ispanijos sostinėje ji jau praleido kone pusę savo gyvenimo.
„Siesta – mitas”, – sakė I.Čekuolytė, kurios net vidurvasarį kaitri popiečio saulė nemigdo. Ieva neturi kada atsipūsti, kol jos vaikai maži.
„Gyvename saulės ritmu: kai ji teka – keliamės, kai leidžiasi – gulamės”, – pasakojo lietuvė.
Jai Ispanijos sostinė atrodo atviras ir nepretenzingas miestas, šiltai priimantis visus atvykėlius.
„Madride nesunku gyventi, jei mėgsti bendrauti”, – tvirtino komunikabilumu garsiam savo tėvui prilygstanti duktė.
Gyvendama svetur Ieva ilgisi tiktai Lietuvoje likusių savo artimųjų ir draugų.
„Brolis Justinas retkarčiais mane aplanko. Tačiau man jo labai trūksta. Gaila, kad jis gyvena toli nuo manęs – Lietuvoje.
Norėčiau, kad abi šalys būtų arčiau viena kitos”, – guodėsi I.Čekuolytė.
„Latin Grammy” ceremonija JAV jiems bus neplanuotas susitikimas – Ieva su Justinu pasimatys Las Vegase.
Grupės „G & G sindikatas” bosininkas ir vadybininkas, reklamos agentūros projektų vadovas 35 metų J.Čekuolis pasirūpino sesers ir svainio apranga, kuria jie pasipuoš žengdami raudonuoju kilimu.
Apdovanojimų teikimo ceremonijoje I.Čekuolytė vilkės „LT Identity” dizainerių dueto Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės, o J.Sanzas – Giedriaus Paulausko kurtais rūbais.
Jeigu turės laiko, Ieva ir Julianas po dešimties bendro gyvenimo metų dar kartą susituoks kurioje nors Las Vegaso koplyčioje. Ievos brolis taps šios santuokos liudytoju.
Justinas – dar nevedęs.
A.Čekuoliui nepatinka, kad sūnus delsia kurti šeimą.
Kai kartą per mėnesį Justinas užsuka į tėvo namus pietų, šis visuomet paklausia: kada parodysi draugę? Sūnus visada nori nukreipti kalbą arba sprukti į gatvę.
Viengungiui vedybų tema gerokai įgriso. Tačiau jis turi paruošęs atsakymą: „Nėra laiko asmeniniam gyvenimui.”
Justinas, kaip ir Ieva, augo tose šalyse, kuriose dirbo jų tėvas. Vilniuje gimęs A.Čekuolio sūnus šiuo metu įsikūręs gimtajame mieste.
Tačiau tik gimusį Justiną tėvai kartu su dukterimi išsivežė į Lisaboną. Jo ištarti pirmieji žodžiai buvo ne lietuviški, o portugališki.
Po kurio laiko šeima sugrįžo į Vilnių, bet netrukus vėl susipakavo daiktus ir išvyko į Madridą.
Pirmą klasę Justinas pradėjo lankyti ambasados darbuotojų vaikams skirtoje mokykloje, kurioje pamokos vyko ispanų ir rusų kalbomis.
Po penkerių metų šeimai grįžus į Lietuvą, Justinas mokėsi vienoje sostinės vidurinių mokyklų. Bet vėl neilgai – tėvai penkiolikametį sūnų išsiuntė mokytis į Bostoną (JAV).
Tuomet už Atlanto buvo įsikūrusi ir Justino motina.
Bet sūnus Jungtinėse Valstijose nepritapo. „Metėme jį į Vokietiją”, – šypsodamasis prisiminė A.Čekuolis. Sūnus baigė Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde.
Tuomet Justinas Vilniuje bandė įgyvendinti savo svajonę tapti teisininku – Vilniaus universitete įstojo į Teisės fakultetą.
Baigęs pirmą kursą vaikinas nusprendė, kad teisė – nuobodus mokslas, ir metė studijas.
Bet po metų vėl įstojo į Teisės fakultetą, ir istorija pasikartojo – netekęs kantrybės vėl paliko universitetą.
J.Čekuolis tik įsidarbinęs reklamos agentūroje pagaliau surado tikrąjį savo pašaukimą. Jis nenorėjo, kaip sesuo, laimės ieškoti svetur.
„Justinas nerado nuotakos užsienyje”, – juokavo garsus tėvas.
Šeimos blaškymasis po pasaulį vaikams suteikė pažinimo džiaugsmo, o tėvus išskyrė.
„Buvau Sąjūdžio aktyvistas, man atrodė, kad būtinai kils represijos – trėmimai ar sodinimai į kalėjimus.
Todėl aš šeimą išmėčiau: Ievą – į Ispaniją, Justiną – į Vokietiją, žmoną – pas pažįstamus į Ameriką, kad jiems nekliūtų, jei bus represijos.
O aš miegamajame turėjau susikrovęs kuprinę su šiltais rūbais”, – pasakojo A.Čekuolis.
Rašytojas neabejoja, kad toks šeimos išskirstymas galėjo paskatinti ir jo skyrybas su pirmąja žmona 1994 metais.
Po ketverių metų A.Čekuolis antrąkart sukūrė šeimą.