Buvo surengta labdaringa vakarienė – už surinktas lėšas nupirkta lazdelių akliesiems. Todėl į ją buvo pakviestas ir Aklųjų bei silpnaregių sąjungos narys, rašytojas, žurnalistas Alvydas Valenta.
„Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje”, – šypsojosi saulės šviesos niekada nematęs vyras.
Mintis rengti vakarienes tamsoje „Čagino” šeimininkei Laurai Raupelienei buvo kilusi dar prieš aštuonerius metus.
Ji buvo girdėjusi, kad užsienyje yra tokias vakarienes rengiančių restoranų, tačiau nė viename jų nesilankė.
Tad pirmiausia išbandžiusi šią idėją su draugais, moteris prisiruošė ją įgyvendinti savo restorane.
Kol laukiame vakarienės susėdę mažytėje šviesioje salėje, viena viešnia prisimena įspūdžius, patirtus jogos stovykloje.
Pabandę kelias dienas tylėti, vėliau – apsieiti be rankos ar kojos, stovyklautojai vieną dieną pasiryžo praleisti užrištomis akimis.
„Antroje dienos pusėje pojūčiai pasikeičia, kitaip pradedi lytėti”, – įspūdžius pasakoja moteris.
Netrukus svečiai poromis palydimi į visiškai tamsią salę. Mobilieji telefonai išjungti, šviečiantys laikrodžiai paslėpti kišenėse, kad nesklistų nė menkiausia švieselė.
Svečius pasitinka Lauros vyras Dainius Raupelis. Ant galvos jis užsidėjęs naktinio matymo prietaisą. Dešinę ranką padedi jam ant peties, jis kilsteli sunkaus audinio užuolaidą – ir patenki į tamsą.
Žinojau, kad bus tamsu. Bet kad taip tamsu – ne!
Kruopščiai su kolega fotografu skaičiuojame septynis laiptelius – nenorėčiau sugadinti vakarienės ir patirti traumą dirbdama.
Gerai, gerai – pramogaudama. Dėl veiksmo esmės tamsoje tikrai nesu tikra.
Pamažu slenkame savo stalelio link. Nebaisu – juk aplink šnekučiuojasi ir juokauja žmonės, skamba muzika. Tačiau vis tiek instinktyviai prisidengiu galvą.
Sėkmingai atsisėdu. Tiesiu rankas ir bandau pajusti, kas aplink mane. Iš kairės – nieko, iš dešinės – plytų siena. Puiku – kažkaip saugiau, kai yra atrama.
Vos nenumetu paveikslų ar kažko, kas kabo ant sienos. Pataisau, kiek sugebu.
„Įrankiai – dešinėje. Dabar prašau aperityvo”, – sako padavėjas.
Ką gi, laikas ragauti ir bandyti atspėti, kas tai.
Oi! Šiaudeliu pataikau sau į akį. Nieko tokio.
Ragauju, regis, greipfrutų sultis su šlakeliu kažkokio alkoholio.
Atkeliauja salotos. Atsargiai rankomis matuoju lėkštės ribas ir bandau pajusti, kurioje jos vietoje yra patiekalas.
Imu įrankius ir bandau jais naudotis taip, kaip išmokė mama. Salotų lapai, gardus padažas, saulėje džiovinti pomidorai, graikiniai riešutai, dar kažkas. Sugaudyti visa tai įrankiais sudėtinga.
Et, imu rankomis. Vis tiek niekas nemato. Nebent padavėjai su naktinio matymo prietaisais.
Guodžiuosi tuo, kad elegantiškieji prancūzai baigę valgyti padeda įrankius, be skrupulų rankomis atsilaužia duonos ir ja išdažo gardų padažą. Man aiškino, kad taip elgdamiesi jie nė kiek nenusižengia etiketui.
Kolega džiaugiasi, kad jam neblogai sekasi naudotis įrankiais. Šiek tiek susigėstu.
Karštasis patiekalas – žuvis. Patiekiama vyno. Sodrokas. Pamanau, kad galbūt tai – raudonasis.
Tik vakarienės pabaigoje, uždegus žvakes, pamačiau, kad gėrėme baltąjį vyną.
Taip ir žinojau, kad šioje srityje man dar mokytis ir mokytis.
Neslėpsiu, labai pravertė drėgna servetėlė, padėta ant stalo vakarienės pradžioje. Iš pradžių net suabejojau, ar jos prireiks.
Prireikė ir pasimėgavus desertu.
Koks jis? Skanus. Kažkas iš tešlos. Taip pat buvo kažko panašaus į varškę, bet joje – dar kažkoks taurus produktas. Vėliau sužinojau – mėlynasis sūris.
Visi nudžiugo aptikę, tiksliau – atpažinę trintų braškių padažą.
Valanda, skirta vakarienei, neprailgo. Sėdintiems prie stalelių su keliais draugais, ko gero, ji prabėgo dar greičiau, nes netilo spėlionės, kas ką valgo ar geria.
Suaugusieji krykštavo tarsi vaikai, žaidžiantys tamsoje.
Vyrai draugiškai šaipėsi iš moterų, sumaniusių pasidažyti lūpas. Na, tai mokame atlikti net ir tamsoje, be veidrodėlio.
Tik klausimas – kam dažytis?
Sužibus žvakėms, prisėdu šalia A.Valentos. Jis vakarieniavo su kolege Likumida Orlova – Aklųjų ir silpnaregių sąjungos vyriausiąja specialiste.
Tai tas žmogus, į kurį kreipiamasi pagalbos netekus regėjimo. Pavyzdžiui, po avarijos.
Todėl L.Orlova kaip niekas kitas išmano neregių problemas, baltųjų lazdelių kainas ir žino, kad kai kuriems labai sunku ją nusipirkti.
Ar aklųjų netrikdo tokia matančių žmonių pramoga – vakarienė visiškoje tamsoje?
„Ne, netrikdo. Juk tai daroma korektiškai, – atsakė A.Valenta. – Mane trikdytų tokios pramogos, kurios buvo rengiamos viduramžiais.
Tuomet aklieji būdavo aprengiami surūdijusiais šarvais, jiems į rankas įduodama kuoka ir keletas jų būdavo įleidžiami į aptvarą kautis su kiaulėmis. Be abejo, būdavo sužeidžiami ir žmonės.
Mes, aklieji, prie daug ko pripratę. Pavyzdžiui, ekskursijoje gidė vis kalba: „Pažiūrėkite į dešinę, pažiūrėkite į kairę...” Pastebėjusi, kad ekskursijoje dalyvauja ne tik sveikieji, susizgrimba ir prityla.
Aš dėl nieko nepykstu, nes seniai suvokiau, kad pasaulis nenustoja suktis, jei tu nematai.”
A.Valenta – ne vieno straipsnio ir knygos autorius. Kaip pats sako, po kūrybinę, filosofinę erdvę klajoti jam nesudėtinga.
Be abejo, jį erzina iki galo akliesiems nepritaikytos interneto svetainės.
„Jei 51 procentas minčių – teigiamos, vadinasi, esi optimistas. Aš iš tų, kuriems stiklinė atrodo puspilnė, o ne pustuštė”, – smagiai kalba Alvydas.
Tuos nelemtus 49 procentus greičiausiai sudaro buitis.
Labdaringos vakarienės metu A.Valentai kalbėti apie ją nesinorėjo, tik leido suprasti, kaip sudėtinga, pavyzdžiui, nusipirkti rūbų – juk turi pasikliauti kitų skoniu.
Nuoširdžiai pasakau jam komplimentą ir išskubu iš restorano. Gatvėje šviečia žibintai – štai į ką pirmiausia atkreipiu dėmesį.
Įsėdu į automobilį ir noriu salone uždegti šviesą – taip pasiilgau jos per tą valandą!
Ką pakviesčiau tokios vakarienės?
Nelabuosius, kuriuos pamenu dar iš vaikystės, besityčiojančius iš geraširdžio kaimo kvailelio ir kurčios gražuolės. Ne, nesupras. Be to, juk ir pyktis – tamsa.
Banalu, bet gal tokios vakarienės pakviesčiau ir tuos, kurie per daug pyksta ant gyvenimo. Nors gali matyti!