Seniausias tokio pobūdžio restoranas Vokietijoje ir vienas didžiausių pasaulyje „Unsicht-Bar” („Nematomas baras”) įsikūręs netoli Vokietijos sostinės Berlyno centro.
Pora restorano filialų veikia Hamburge ir Kelne, tačiau Berlyne esanti pagrindinė būstinė – pati žinomiausia ir populiariausia.
Tik retas berlynietis nėra girdėjęs apie šią vietą, o miesto svečiams ir turistams tai – vienas objektų, kuriuos primygtinai rekomenduojama pamatyti.
Savaitės pabaigoje ir savaitgaliais porą šimtų vietų turintis restoranas – sausakimšas. Norėdamas čia pavakarieniauti, turi užsiregistruoti – ir kuo anksčiau, tuo geriau.
„Nematomame bare” yra vaišinęsi Holivudo žvaigždės Mattas Damonas, Johnas Malkowichius, Natalie Portman, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, daugybė kitų įžymybių.
Peržengęs restorano slenkstį, iš pradžių nepastebi nieko neįprasta – patenki į ryškiai apšviestą laukiamąjį.
Pasitinka darbuotojai, neturintys regėjimo negalios. Jie pasiūlo išsirinkti patiekalus.
Lankytojas sužino aptarnausiančio padavėjo vardą ir atsisėda į fotelį laukti, kol ateis jo pasiimti.
Į restoraną patenkama vingiuotu koridoriumi, kuriame tik iki pirmojo posūkio dar šiek tiek šviesu.
Judėdamas „traukinuku” – uždėjęs rankas ant einančiojo priešais pečių ir vedamas aklo padavėjo, jautiesi tarsi nertum į tamsų vandenį.
Žengęs dar kelis žingsnius atsiduri pačioje juodžiausioje tamsoje.
Kadangi kasdieniame gyvenime regintis žmogus beveik niekada nebūna visiškoje tamsoje, tokia patirtis restorane tiesiog sukrečia.
Restorano reklaminiame lankstinuke perskaitytas pažadas, jog, dingus regai, ypač sustiprės visi kiti pojūčiai, tuojau išsipildo.
Tačiau, nors ir pajautrėja uoslė, klausa ar lytėjimas, orientuotis erdvėje ir laike tai nelabai padeda.
Nors po kurio laiko pradedi nutuokti, kokio dydžio stalas, prie kurio tave už rankos atvedė ir pasodino padavėjas, taip ir lieka neaišku, kurioje didžiulės salės, pilnos įprasto restoranui triukšmo, vietoje esi.
Visiškai išnyksta laiko pojūtis. Vakarienė trunka maždaug dvi ar net tris valandas, tačiau atrodo, kad tamsoje prabėgo vos pusvalandis.
Judesiai sulėtėja gal kelis kartus.
Padavėjai griežčiausiai nurodo pačiam nesistoti ir neklaidžioti po salę ieškant išėjimo. Nenuostabu, tai – jų valdos, kuriose jie nardo tarsi žuvys vandenyje.
Indus su patiekalais jie sudeda ant spintelių su ratukais.
Padavėjai nuolat spragsi pirštais ir tyliai perduoda įvairius garsus, kad nesusidurtų vienas su kitu, taip pat naudojasi akliesiems skirtais mobiliaisiais telefonais.
Šie telefonai, žinoma, be šviečiančio ekrano, nes bet koks šviesos šaltinis čia griežtai draudžiamas.
Nėra ir restoranuose įprastos muzikos.
Maistas, žinoma, puikus. Dingus regai, atsiskleidžia visa jo skonių gama. Nesvarbu, kad dažniausiai net nesupranti, ką valgai, ilgai gainioji kąsnį didelėje lėkštėje ir ne visada pirmu bandymu pataikai į burną.
„Jūsų šaukštai – ties dvylikta valanda, peilis – ties trečiąja, šakutė – prie devintos”, – paėmęs lankytojui už rankos, su stalo serviruote supažindina padavėjas.
Tai vėliau šiek tiek padeda prisiminti, kurioje vietoje pastatei vyno taurę, ar pranešti priešais sėdinčiam pašnekovui, kuriame erdvės taške nori su juo ta taure susidaužti.
Kai padavėjas nuveda atgal į šviesią patalpą, prireikia net kelių minučių, kad atsikvošėtum ir pradėtum orientuotis.
„Kaip gera regėti”, – tokius žodžius garsiai ar tik sau atsidusęs ištaria dažnas lankytojas.
Tačiau į tamsųjį koridorių ir iš jo nardantys padavėjai neatrodo prislėgti dėl savo negalios – su reginčiaisiais jie linksmai bendrauja ir pokštauja tiek tamsioje salėje, tiek šviesiame laukiamajame.
Tarp padavėjais dirbančių įvairiausių tautų atstovų, kalbančių bent keliomis kalbomis, – ir lietuvė Ugnė.
Iš Kauno kilusi jauna moteris – visiškai akla. Vokietijoje ji gyvena jau keliolika metų. Svetur ji susikūrė visavertį gyvenimą – ištekėjo, sėkmingai dirba.
Tad galbūt panašus restoranas, įkurtas Lietuvoje, taptų ne tik pramoga sveikiesiems, bet ir paspirtimi neįgaliesiems?