Kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių išvakarėse moteris liko viena. Nijolei Vagnorienei (56 m.) sprendimus tuomet diktavo motinos instinktas – svarbiausia buvo išsaugoti vaikus. Jos vyrui Gediminui tapus ministru pirmininku, šeima buvo išvežta iš Vilniaus. O Jadvyga Juršėnienė (73 m.) su siaubu prisimena, ką tą naktį patyrė jos sūnaus šeima, gyvenusi priešais Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
Kokia slegianti yra vienatvė, G.Ručytė-Landsbergienė kaip niekada anksčiau pajuto, kai 1991-ųjų sausio 8 dieną jos vyras Vytautas Landsbergis, tuometis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, minkštą namų lovą iškeitė į sustumtas kėdes Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Nakvoti viena ji nebuvo pratusi.
Nors pora nuolat palaikė ryšį telefonu, pianistė nesijautė nei rami, nei saugi.
Kaimynai tuomet pasakojo tylioje gatvelėje Vilniaus Žvėryno rajone jau kurį laiką pastebintys pravažiuojančias juodas „volgas”, slampinėjančius nematytus vyrus. Kartą ten sukinėjosi net tankas.
Sausio 12-osios vakarą apsaugos patikintas, kad neramumai nebegresia, V.Landsbergis grįžo namo. Tačiau vos palindęs po dušu gavo signalą skubiai grįžti.
„Maudytis Vytautas baigė per dvi minutes, apsirengė ir buvo kone išstumtas pro duris. Apsaugininkai jį skubino baimindamiesi, kad bus užblokuotas namus ir Seimo rūmus skiriantis tiltas”, – prisimena G.Ručytė-Landsbergienė.
Ji jau buvo susiruošusi miegoti, bet pasigirdę šūviai akimirksniu išblaškė snaudulį ir naktinius marškinius moteris netrukus vėl pakeitė kasdiene apranga.
Kai nutrūko Vilniaus radijo ir televizijos transliacija, laikas tarsi sustojo, o naujienų ėmė stigti lyg oro.
„Su kaimyne ir Sibiro laikų drauge muzikologe Ona Narbutiene jautėme stiprų dvasinį ryšį, palaikėme viena kitą, nes ir jos šeimos vyrai buvo išėję. Laikėmės viena kitos.
Namuose užgesinome šviesas, degė tik žvakės.
Iš Seimo apie trečią nakties paskambino Vytautas ir mes atsisveikinome, jei gyvenime daugiau nebesusitiktume. Labai paprastai...” – moteris nelinkusi daugžodžiauti.
Po pokalbio su vyru pianistė nuolat sukiojo radiją, tikėdamasi naujienų apie įvykius. Tik paryčiais ji išgirdo kalbant Sitkūnų radijo stotį – jaudinantį kreipimąsi į pasaulį su paaiškinimu, kas vyksta.
Be artimųjų namuose bemiegę naktį praleidusioms G.Ručytei-Landsbergienei ir O.Narbutienei tai buvo labai svarbu.
Jaukus šeimos butas sostinės Žvėryno rajone tomis dienomis įgavo kitokį veidą: svetainės langus užrėmė spinta, į kambarius šeimininkė nebeužeidavo.
Saugiausiai G.Ručytė-Landsbergienė jautėsi belangiame koridoriuje – toliau nuo pašalinių akių, akmenų ar šūvių.
Jame netilo radijas.
Prie stalo, ištempto į koridorių, vykdavo vakariniai kaimynų susibėgimai. Kiekvienas atsinešdavo ne tik šio to prie arbatos, bet ir pasidalydavo naujienomis.
„Kaimynė žurnalistė Nijolė Andrejevienė informacijos turėdavo daugiausia. Bet svarbiausia – kaimynai nepaliko manęs vienos. Labai norėjau būti tarp žmonių.
Namo gyventojai tapo mano apsauga. Nors jie turėjo savų darbų, pasiskirstė, kad viena nelikčiau.
Pas mane atsikraustė ir atsidėjusi globojo šeimos bičiulė pianistė Aldona Dvarionaitė, su vyru tuo metu gyvenusi Lenkijoje”, – dėkinga G.Ručytė- Landsbergienė.
Kaimynai lydėdavo ir į lauką įkvėpti gryno oro, ir iki Aukščiausiosios Tarybos pastato su vyrui skirtu lauknešėliu.
Jame būdavo švarių drabužių ir maisto – blynų ar karštų sumuštinių.
V.Landsbergiui rūmuose buvo įrengta dušo kabina ir miegamasis.
Apsauga jo net trumpam neišleisdavo į namus, nes nebūtų galėję užtikrinti saugumo.
„Būtiniausius daiktus Vytautui buvau nunešusi, o savus taip pat susikrovusi, jei staiga tektų vykti, kur šalčiau...” – nutęsė pianistė.
Tokios patirties moteris jau turi. Kai 1949 metais į Sibirą ištrėmė Ručių šeimą, Gražinai buvo devyniolika metų.
Irkutsko srityje jai teko paragauti žvejo, kolūkiečio duonos, padirbėti mokytoja. Muzikė dėkinga likimui, kad per aštuonerius Sibire praleistus metus šaltis ir sunkus darbus nepažeidė rankų.
Taigi iš karčios patirties Gražina žinojo, kad svarbiausia Sibire – šilti drabužiai.
„Bet apie tremtį nuolat negalvojau. 1991 metų sausio 13-ąją didžiavausi, kad esu lietuvė.
Lietuviai nelaimės akivaizdoje pasirodė esą taurūs ir apsisprendę, nė vienas nebėgo į krūmus. Tai didžiausias mūsų laimėjimas”, – sako G.Ručytė-Landsbergienė.
Ryšio su vaikais – sūnumi Vytautu ir kūdikio tuomet besilaukusia dukra Birute – moteris vengė.
Nenorėjo išduoti, kur jie yra, todėl net neskambindavo ir naujienas pranešdavo tiktai per tarpininkus.
Balandžio mėnesį gimusį anūką Landsbergiai pamatė tik gegužės pabaigoje, kai atslūgus šalyje tvyrojusiai įtampai visi susitiko namuose sostinės Žvėryno rajone.
Sibiro tremtį patyrusi pianistė nemėgsta skųstis ar dejuoti, todėl iškilusių rūpesčių ji pernelyg nesureikšmina ir nekeikia likimo.
„Ko gailėtis? Kad gyvenimas buvo turtingas, daugiabriaunis? Reikia tik džiaugtis. Silpnus gyvenimas sumindo”, – savo filosofiją dėstė G.Ručytė-Landsbergienė.
Nepaisydama garbaus amžiaus, moteris iki šiol vadovauja vyro fondui, remiančiam neįgalius vaikus ir jaunus menininkus.
Per dvidešimt metų šis fondas, įsteigtas iš V.Landsbergiui pagerbti suaukotos norvegų tautos taikos premijos, paramai skyrė daugiau kaip keturis milijonus litų.
Vagnorių šeimos butas sostinės Pašilaičių rajone tais metais ištuštėjo sausio 8 dieną.
Gediminas Vagnorius nakvodavo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, o jo žmoną Nijolę su vienuolikos metų sūnumi Tomu ir septynmete dukrele Reda priglaudė draugai.
„Baisu buvo. Tankai važinėjo, o aš buvau likusi viena su vaikais, ne savuose namuose.
Turėjome tik būtiniausius daiktus – dokumentus, šiek tiek pinigų, drabužių, avalynės.
Kroviausi juos paskubomis, žinodama, kad kiekviena akimirka brangi. Maniau, kad ilgai negrįšime.
Pabuvome pas vienus draugus, pas kitus, bet sausio 13-ąją, kai Gediminas tapo ministru pirmininku, jo brolis išvežė mus iš Vilniaus.
Gyvenome nežinodami, kaip viskas baigsis”, – pasakojo N.Vagnorienė.
Tuomet moters sprendimus diktavo ne logika, o motinos instinktas – svarbiausia buvo išsaugoti vaikus.
Galima tik spėlioti, kaip būtų pasisukę įvykiai, jeigu N.Vagnorienė su vaikais būtų likusi namuose, tačiau grėsmę ji jautė.
„Draugai buvo nuvažiavę paimti daiktų iš mūsų buto ir pasakojo matę keistus automobilius su specialia įranga. Ko jie ten ieškojo? Vienas Dievas težino, ar jie laukė mūsų.
Su didžiausia pagarba prisimenu žmones, kurie tuomet mums padėjo. Jie tikrai rizikavo”, – prisiminė N.Vagnorienė.
Su vyru ryšį ji palaikė skambindama iš taksofono mieste, kai sutemus su vaikais išeidavo pasivaikščioti.
Žinodamas, kad šeima bent laikinai saugi, G.Vagnorius galėjo visomis jėgomis atsiduoti darbui.
Politiko žmona ir vaikai įvykius Vilniuje sekė per televiziją.
„Buvo sunku žiūrėti: ašarodavome ir mes, suaugusieji, ir vaikai.
Mažieji nelabai suprato, kas vyksta, nedrįso paklausti.
Tik susigūždavo kaip kačiukai matydami šūvius ir mušamus bei žūvančius žmones.
Tie vaizdai giliai įstrigo jų atmintyje, širdelėse kaip svarbi pamoka, nors jų karta dar nesuvokia iki galo to meto”, – mano N.Vagnorienė.
Į namus visa šeima sugrįžo vasario pabaigoje.
Dabar kasmet per Sausio 13-osios minėjimus Vagnoriai eina prie Seimo rūmų, prie kovotojams atminti deginamų laužų.
„O, Vagnorius eina”, – neretai N.Vagnorienė išgirsta sušnibždant aplinkinius ir pajunta tylią pagarbą vyrui, nepabūgusiam sunkią šaliai akimirką priimti svarbių sprendimų.
Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją pasigirdę šūviai iš miego pažadino tuometę naujienų agentūros ELTA redaktorę Jadvygą Juršėnienę.
Ji pabudino ir vyrą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatą Česlovą Juršėną.
Įjungtas televizorius ir radijas skelbė baisias naujienas apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato.
Išgėręs puodelį žmonos paruoštos kavos, antrą valandą nakties Č.Juršėnas išskubėjo į darbą.
Namuose likusi J.Juršėnienė nebeužmigo. Nerimą kėlė vis garsėjantys šūviai. Moteris ėmė ruoštis į darbą – 7 valandą ryto turėjo prasidėti jos pamaina.
„Vos išgirdusi šūvius norėjau skambinti sūnui. Jis su žmona ir trejų metų sūneliu gyveno S.Konarskio gatvėje, priešais Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
Bet Česlovas patarė netrukdyti sakydamas, kad jie – jauni žmonės, turbūt kietai miega, gal ir negirdi”, – vyro žodžiai neišdilo J.Juršėnienei iš atminties.
Tik rytą moteris sužinojo, kokį siaubą teko išgyventi vienturčiam sūnui Sauliui.
Tą naktį sprogimų jėga paliko be stiklų ne tik pirmojo aukšto langus, bet ir gyventojus išbloškė iš lovų.
Politiko sūnus kartu su kitais daugiabučio vyrais išbėgo prie Radijo ir televizijos komiteto pastato.
Kruvinosios nakties siaubą jie matė savo akimis.
„Kai rytą apie visa tai išgirdau, man pasidarė baisu.
Labai išgyvenau dėl sūnaus, marčios, anūko.
Sūnus patyrė didžiulį stresą, kurį laiką net nevalingai krūpčiodavo.
Nenorime ir prisiminti patirto siaubo. Baisu net pagalvoti, ką išgyveno tie, kurių artimieji žuvo”, – sakė J.Juršėnienė.
Sovietų tankai nesustabdė vaikų gimimo
Rita Sakalienė, signataro Aloyzo Sakalo žmona (nuotr.):
„Sausio įvykiai – patys svarbiausi mano gyvenime. Tik išgyvenusi juos pajutau gyvenimo tikrumą.
Aš buvau namuose. Žiūrėdama televiziją ir girdėdama už lango aidinčius šūvius, burzgiančius tankus, patyriau ir begalinį siaubą, įtampą, ir pasididžiavimą.
Labiausiai didžiuojuosi tuo, ką iš didžiulės meilės tėvynei darė mano vaikai.
Dukra Jūratė, kuri gimė pirmojoje mano santuokoje su Vytautu Landsbergiu, uo metu laukėsi.
Sausio 13-ąją ji buvo prie Seimo, o po penkių dienų pagimdė sūnų. Jį pavadino Vytautu.
Vienas iš dvynių – Paulius Sakalas septynias dienas neišėjo iš parlamento pastato, palikęs namuose du vaikelius.
Kita dvynė – duktė Rūta gulėjo ligoninėje, laukdamasi pirmagimės Monikos, o žentas buvo prie Televizijos bokšto. Žinojau, kad jie visi gali žūti, buvo labai baisu. Tankai – negailestingi. Tačiau jie visi buvo pasiryžę.
Ši meilė tėvynei ateina iš praeities – tėvų, senelių. A.Sakalo tėvas buvo savanoris prie Giedraičių. Mano tėvas Rukloje buvo kapitonas, motina – pradinių klasių mokytoja. Jie perdavė mums savo vertybes.
Mano vaikai ir anūkai yra patriotai, ir tai glosto man širdį.
Didžiuojuosi ir savo vyru. Mes gyvename kukliai. Tuomet, kai kiti griebė sklypus, jis davė sau žodį nespekuliuoti Nepriklausomybe.
Man tai – tikra, prasminga ir garbinga. Jaučiu pareigą tai pasakyti.”
Porą dienų net nežinojo, kur žmona
Česlovas Vytautas Stankevičius (nuotr. su žmona Jadvyga), signataras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas:
„Kai atsisveikinau su žmona Jadvyga, prašiau jos važiuoti padėti prižiūrėti anūkus. Vienas mūsų sūnus buvo prie Televizijos bokšto, kitas – Sitkūnuose.
Ji lyg ir pažadėjo, tačiau neaiškiai ir galiausiai, kaip ir sūnus, nuvažiavo prie Televizijos bokšto.
Jadvyga ten buvo, kai pradėjo šaudyti. Šis įvykis pažeidė jos klausą.
Ją savo namuose priglaudė mūsų pažįstama muzikantų šeima, o aš porą dienų nežinojau, kur ji yra. Tik vėliau mes užmezgėme ryšį.
Tų šaudymų mano žmona nelabai nori prisiminti – tai ją neigiamai veikia.”
Su artimaisiais retai susisiekdavo
Vytenis Povilas Andriukaitis (nuotr. su žmona Irena), signataras, Seimo narys:
„Mūsų vaikai buvo maži. Dukrytei tebuvo dveji metukai, todėl sausio 13-osios naktį žmona Irena praleido namuose.
Tačiau išgąsčio netrūko. Kažkoks rusakalbis žmogus, matyt, pataikė ne į tą butą, veržėsi užeiti.
Aš tuo metu buvau įvykių sūkuryje. Mobiliųjų telefonų tuomet nebuvo, o mes visą laiką praleidome Aukščiausiojoje Taryboje, tad bendravome tik epizodiškai.
Kaimynai kvietė ją dėl saugumo pernakvoti pas juos, bet Irena atsisakė. „Kaip bus, taip”, – tepasakė ji.”