Nemažai egzotiškų kraštų aplankęs bendrovės „Hanner” valdybos pirmininkas A.Avulis ilgai turėjo sukti galvą, kaip pasiekti tolimą ir negyvenamą atšiaurų žemės pakraštį.
„Nemanykite, kad prieš mėnesį nusipirkau lėktuvo bilietą ir nuvykau į Pietų ašigalį”, – apie penkerius metus puoselėtą iššūkį, kuris išsipildė tik praėjusio gruodžio viduryje, pasakojo A.Avulis.
Antarktida verslininkui atrodė lyg mistinis žemynas. Jis – šalčiausias, labiausiai vėjuotas, nuošaliausias, menkai ištyrinėtas.
„Iš pradžių nedrąsiai vertinau savo galimybes pasiekti Pietų ašigalį, bet vėliau jau negalėjau iš galvos išmesti tos idėjos”, – kalbėjo sau iššūkį metęs verslininkas.
Lietuvoje A.Avulis nerado bendraminčių, norinčių kartu vykti į Pietų ašigalį. Tačiau ir tai nenumalšino jo troškimo siekti svajonės.
Internete radęs ekspedicijas į Antarktidą rengiančios kelionių agentūros Maskvoje kontaktus, lietuvis prisišliejo prie rusų keliautojų.
A.Avulio duomenimis, pernai į šį žemyną nuvyko 390 keliautojų, dauguma jų kopė į Vinsono masyvą.
„Pasiekti patį Pietų ašigalį susiruošė tik apie dešimtadalį visų Antarktidos svečių”, – tokią informaciją surinko A.Avulis.
Populiariausios kelionės – žvalgytuvės palei Antarktidos pakrantes.
Jas kruiziniais laivais pasiekia maždaug keliasdešimt tūkstančių žmonių per metus.
Koks jų kelionės tikslas? Pasigrožėti unikalia pakrančių gyvūnija – ruoniais, banginiais, pingvinais.
Lietuvio verslininko maršrutas į atšiaurųjį žemyną driekėsi per Europą bei Pietų Ameriką.
Iš Paryžiaus lėktuvu pasiekęs karščiu alsuojančią Čilės sostinę Santjagą, A.Avulis nusigavo į piečiausią šios šalies tašką – Punta Arenaso miestą.
Ten kartu su bendrakeleiviais porą dienų klausė instrukcijų apie ekspediciją į Antarktidą.
„Tikrinome inventorių, klausėme psichologo paskaitų, kaip nusiteikti šalčio antpuoliams ir pamiršti kasdienį prausimąsi.
Gavome specialų šiltą apavą, pritaikytą slidininkams Antarktidoje.
Taisyklių, kaip elgtis tame žemyne, – daug. Dauguma jų susijusios su gamtosauga.
Mums paaiškino, kad viską, ką atsivešime į Antarktidą, turi būti parvežta atgal.
Netgi talpyklos su šlapimu sugrįžta į didžiąją žemę. Kadangi šiame žemyne niekada nebūna pliusinės temperatūros, šiukšlės nesuirtų”, – apie pasirengimą ekstremaliam žygiui vasariškame Punta Arenase pasakojo A.Avulis.
Verslininkas prieš kelionę du mėnesius grūdinosi ir fiziškai.
Jis kas rytą bėgiodavo po pusvalandį ruošdamas kūną ištvermės reikalaujančiai kelionei Pietų ašigalio link.
Pagaliau išaušo lauktoji skrydžio į Antarktidą diena – gruodžio 3-ioji. Keliautojas bilieto atgal nepirko, nes nežinojo, kiek truks ekspedicija.
„Neturėjau atgalinio bilieto ne dėl to, kad galiu žūti ir nebereikėtų grįžti, o dėl to, jog orai Antarktidoje dažnai keičiasi. Jie koreguoja skrydžius”, – šyptelėjo A.Avulis.
Kiekviena ekspedicijos diena atrodė lyg naujo gyvenimo pradžia. Per 55 savo gyvenimo metus verslininkas nebuvo patyręs nieko panašaus.
Su kokiomis mintimis gulėsi ir kėlėsi A.Avulis, kai, atrodė, kad jau netrukus išsipildys svajonė?
Dvi savaitės – nepamirštamų įspūdžių, pasėjusių ir nerimo, ir žodžiais nenusakomo džiaugsmo, kai Pietų ašigalyje buvo iškelta trispalvė.
Gruodžio 3-ioji. Pirma ekspedicijos diena.
Iš Punta Arenaso oro uosto pakilęs krovininis-keleivinis lėktuvas Il-76 su šešiasdešimt keliautojų po keturių valandų nutūpė ant ledo Antarktidos bazinėje stovykloje „Union Glacier”.
Nors Antarktidoje dabar vidurvasaris, oro temperatūra siekė 20 laipsnių šalčio.
Turistai įsikūrė viešbučius atstojančiose erdviose palapinėse. Jų kelionės tikslai skyrėsi: dvi grupės po tris žmones buvo pasiruošusios pasiekti Pietų ašigalį, o likę turistai norėjo kopti tik į Vinsoną.
Organizatoriai stengėsi kuo greičiau iš bazinės stovyklos išlydėti keliautojus į tolesnį maršrutą. Tačiau ne visiems norams gamtos sąlygos buvo palankios.
Gruodžio 4-oji. Antroji ekspedicijos diena lietuviui ir dviem jo bendrakeleiviams bei bendravardžiams rusams Aleksandrams nieko gera nežadėjo.
Pilotas trijulę, ketinančią pasiekti Pietų ašigalį, nuliūdino: lėktuvas dėl pūgos nekils, bus laukiama palankesnių orų.
„Nesu tikras, kad galėtume sėkmingai nusileisti”, – keliautojus pašiurpino piloto žodžiai.
Nieko neveikimas A.Avuliui kėlė įtampą. Diena virto amžinybe, suskirstyta į tris dalis: pusryčiai, pietūs, vakarienė.
Ačiū Dievui, kad bazinėje stovykloje buvo biblioteka.
Knygos apie Antarktidą tirpdė laisvą laiką ir nerimą.
Gruodžio 5-oji, 6-oji ir 7-oji. Šios dienos tapo rutina, nes siautė stiprus vėjas, lėktuvas nekilo.
Lietuvis iš nuobodulio per tris dienas susipažino kone su visais bazinės stovyklos darbuotojais, daugybės tautų atstovais.
Tarp jų buvo ir dvi latvės, po keletą studentų iš Indonezijos, Australijos, Japonijos, Kinijos.
„Tos laukimo dienos – pačios sunkiausios. Labai norėjau į Pietų ašigalį, o ne sėdėti bibliotekoje”, – nekantravo A.Avulis.
Nuo skaitymo verslininkas trumpam atsitraukdavo – išeidavo pasitreniruoti. Jis šliuoždavo slidėmis ir paskui tempdavo roges su 30 kilogramų manta.
Būtent toks žygiavimo būdas jo laukė priešakyje. Antra vertus, verslininkas žinojo, kad gamtos sąlygos gali sužlugdyti jo svajonę pasiekti Pietų ašigalį.
Gruodžio 8-oji. Diena prasidėjo gerais ženklais – vėjas nurimo, o piloto nuotaika pagerėjo.
„Pagaliau atėjo lauktoji diena. Pilotas pasakė, jog tuoj skrisime”, – džiūgavo A.Avulis.
Apie vidurdienį lėktuvas pakilo iš bazinės stovyklos. Skrydis ašigalio link truko tris su puse valandos. Bet iki paties Pietų ašigalio dar buvo likę maždaug 111 kilometrų!
„Išlipus iš lėktuvo pūtė daug stipresnis vėjas negu bazinėje stovykloje. Jokių kalnų, jokios užuovėjos. Likome trise didžiulėje platybėje.
Kur pažvelgsi – horizontas, visur balta.
Apėmė vienišumo jausmas, nes nebuvo tikimybės sutikti kitų žmonių”, – pirmų įspūdžių Pietų ašigalio link nepamiršo A.Avulis.
Tik tada jis suvokė, kodėl pilotas net penkias dienas nerizikavo kilti: „Klimato sąlygos bazinėje stovykloje ir netoli ašigalio – du skirtingi pasauliai.”
Vėjo gūsiai siekė apie 10 metrų per sekundę. Termometras rodė arti keturiasdešimt laipsnių šalčio.
A.Avuliui nesinorėjo įamžinti vėjo kūrinių – supustytų sniego keterų. Esant tokiai temperatūrai, nusiimti pirštines būtų buvę pavojinga, nes apšaltų rankos.
Verslininkas nerizikavo: „Mūsų veiksmai buvo racionalūs – nedarėme nieko, ko nereikia, kad nenukentėtume. Buvome gerai pasiruošę psichologiškai.”
Buvo sunku šliuožti slidėmis per sniego kauburius, nes rogės truktelėdavo atgal. Reikėjo dvigubai daugiau jėgos joms patraukti nei čiuožiant lyguma.
Bet kai A.Avulis roges patraukdavo stipriau, virvė atsipalaiduodavo, tuomet tekdavo žengti didesnį žingsnį slidėmis.
„Pirmomis dienomis buvo nelengva surasti tinkamą šliuožimo ritmą. Per valandą nušliuoždavome po pusantro kilometro.
Kai trečią dieną nurimo vėjas, per valandą įveikdavome po du kilometrus”, – pasakojo A.Avulis.
Gruodžio 9-oji ir 10-oji. Keliautojams tai buvo ne tik prisitaikymo prie atšiauraus klimato, bet ir vieni kitų pažinimo dienos.
„Kadangi ši teritorija yra maždaug trijų kilometrų aukštyje, stigo oro. Antarktidoje oras labai sausas, aplinkui nėra jokios drėgmės.
Pietų ašigalis – toli nuo vandenyno, o minusinėje temperatūroje drėgmės ir negali būti. Nelengva buvo sureguliuoti kvėpavimą, bet vėliau organizmas priprato”, – pasakojo lietuvis.
Vakare, ant ledo pasistačius palapinę, nepavykdavo iškart užmigti, nes vėjas ją talžydavo taip stipriai, tarsi kas būtų delnu daužęs lango stiklą.
„Jei vėjas tą palapinę nuneštų, žmogui ilgiau nei valandos nepavyktų išlikti gyvam”, – sakė verslininkas.
Vieną rytą, būdamas palapinėje, A.Avulis nepatikėjo, kad nurimo pūga.
Jis paklausė bendrakeleivio verslininko iš Rusijos 39 metų Aleksandro: „Ar man vaidenasi, ar iš tikrųjų negirdėti vėjo?”
Šis pašmaikštavo: „Man irgi atrodo, kad vėjas nurimo. Bet gal prasidės uraganas?”
Gruodžio 11-oji. Trijulei ji buvo lengvesnė, nes ramūs orai nuteikė optimistiškai.
Ši diena keliautojams atrodė gerokai šiltesnė, nors termometras rodė 30 laipsnių šaltį, bet liovęsis siausti vėjas kėlė jaukumo jausmą.
Sekdami kompaso rodykle, nes kitų orientyrų sniego dykvietėje nėra, vyrai traukė Pietų ašigalio link.
Juos keistai veikė nuolat švytinti saulė, nes šiuo metu Pietų ašigalyje – poliarinė diena.
Bet tik atrodė, kad saulė kaitriai spigina. Vyrai žinojo, kad nusiimti akinius tamsintais stiklais ar veido kaukę – pavojinga.
„Neturėjo būti matomų nuogų kūno vietų, nes jos nejučia gali apšalti.
Džiaugiausi, kad buvau įsigijęs net dvi kaukes, nes viena jų apledėjo, įskilo, reikėjo keisti”, – pasakojo pašnekovas.
Gruodžio 12-oji. A.Avulis ryžosi trumpam nusimauti pirštines ir nufotografuoti peizažą.
Vyras į Antarktidą vyko ne įamžinti gražių vaizdų, o patikrinti savo galimybių, todėl nesigaili, kad parsivežė nedaug nuotraukų.
„Ši kelionė – ekstremali. Norėjau įsitikinti, ar galiu atlikti tai, kam prieš 99 metus ryžosi norvegas Roaldas Amundsenas, pirmasis pasiekęs geografinį Pietų ašigalį.
Norėjau pasitikrinti, ką aš galiu? Ar iš viso galiu pasiekti šį tikslą?” – tokios mintys tempiant roges Pietų ašigalio link sukosi A.Avulio galvoje.
Gruodžio 13-oji. Įkvėpimo diena. Nors keliaujanti trijulė nesutiko nė gyvos dvasios, įveikus daugiau negu pusę kelio įsižiebė viltis pasiekti tikslą.
Gruodžio 14-oji. Diena jau atrodė įprastinė. Per naktį saulė gerai įšildė palapinę. Jos palubėje lietuvis išsidžiovino batus, pirštines, kojines, nes ten – šilčiausia.
Maždaug 3 kvadratinių metrų ploto ir metro aukščio palapinė A.Avuliui ir vienam iš bendražygių atstojo kone viešbučio kambarį.
Tos dienos pavakare keliautojų akys nušvito, kai horizonte jie išvydo kelis juodulius. Tolumoje dunksojo amerikiečių mokslinės stotys. Jos – Pietų ašigalio orientyras.
„Supratome, kad einame teisinga kryptimi”, – džiaugėsi A.Avulis.
Ši diena tapo džiaugsmingiausia žygio diena. Vyrai pasiekė Pietų ašigalį. A.Avulio rankose suplevėsavo trispalvė. Pirmasis ašigalį pasiekęs lietuvis nusifotografavo atminimui.
Gruodžio 15-oji. Kai trijulė išvydo jų pasiimti atskridusį lėktuvą, dar niekaip negalėjo patikėti, kad žygis, kurio taip ilgai laukė ir atsakingai ruošėsi, baigėsi.
Gruodžio 16-oji. Lėktuvas iš bazinės stovyklos pakilo Čilės link. Punta Arenaso viešbutyje lietuvis pirmiausia nuėjo išsimaudyti.
A.Avulis kone valandą prausėsi duše: „Buvo sunku patikėti, kad jau gerai nusiprausiau.”
Sugrįžus po ištvermingo žygio į namus, A.Avuliui daugelis kasdienių problemų pasirodė esančios menkos. Įveikęs sunkumus Antarktidoje, jis jaučiasi tvirtesnis ir spręsdamas verslo klausimus.
Nors svajonei įgyvendinti reikėjo ne tik daug jėgų, bet ir lėšų, verslininkas neabejoja – įgyta patirtis išliks visą gyvenimą.
Gyvenimas dviese palapinėje
Iš pradžių lietuvis nesitikėjo, kad sugebės ankštoje palapinėje sutalpinti savo mantą, bet pavyko išsitekti netgi dviem vyrams.
„Gyvenimas palapinėje kaipmat nusistovėjo. Išmokome rūbus susidėti sluoksniais. Tuos, kurių nereikės, dėdavome ant palapinės dugno, o būtinus – arčiau palapinės stogo, kad būtų sausi. Išmokau prisitaikyti prie neįprastų aplinkybių. Gebėjimas prisitaikyti prie esamų sąlygų leido pasiekti tikslą”, – patikino A.Avulis.
Atskiroje palapinėje įsikūręs 41 metų gidas Aleksandras bendrakeleiviams iš vienkartinių pakuočių ruošdavo valgį: košes ir sriubas. Tualeto reikmenys taip pat būdavo gido palapinėje. Vyrai išmoko gyventi be patogumų.
Per septynias dienas, praleistas ant slidžių, nė vienas iš trijulės nesiskundė diskomfortu, negalavimais, charakterių nesutapimu. Psichologiškai jie, atrodo, buvo pasiruošę ekstremaliam žygiui, nors visiems trims ši kelionė į Pietų ašigalį buvo pirmoji.
„Juk nė vienas mūsų nėjo ten nusižudyti”, – apie pasiryžimą pasiekti Pietų ašigalį kalbėjo lietuvis.
Pasiekę žygio tikslą, pasijuto didvyriais
„Kuo mažiau žinai apie Pietų ašigalį, tuo labiau jis atrodo mistifikuotas. Iki kelionės stebėjausi, kaip apskritai kas nors ten gali nueiti. Kai rinkau informaciją, tikslas darėsi realesnis. O kai jį pasiekiau, apėmė euforija – širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Atrodė, kad tai didžiausias mano gyvenimo laimėjimas”, – pasakojo A.Avulis.
Lėktuvu į bazinę stovyklą grįžusią trijulę kiti keliautojai sutiko kaip nugalėtojus. Pagalbininkai net mantą išnešė iš lėktuvo. Erdvioje palapinėje vyrų laukė šventinė vakarienė ir šampano taurės.
Kaip tik tuo metu pakilo pūga – vėjas daužė palapinę. Tačiau ašigalio užkariautojams vėtros šėlsmas kėlė tiktai juoką.
Iš žygio į kasdienybę A.Avulis grįžo tarsi iš sapno.