Negana to, Raananas visą laiką ir jėgas nutarė skirti tam, kad jau po kelerių metų buvęs Tel Avivo sąvartynas virstų neapsakomo grožio parku.
Kai praėjusio amžiaus viduryje Izraelio sostinė ėmė augti milžiniškais tempais, niekas per daug nemąstė, kur pilti besikaupiančias šiukšles.
Vos dešimt kilometrų nuo didmiesčio esantis arabų Herijos kaimelis anuomet pasirodė tinkamiausia vieta dvokiančių šiukšlių krūvai.
Netrukus išsilakstė ne vien Herijoje gyvenę arabai.
Smarvės nebegalėjo pakęsti ir didmiesčio pakraštyje apsigyvenę Tel Avivo naujakuriai.
Kasdien vėjo atpučiama smarvė paskatino vietos gyventojus perfrazuoti vietovės pavadinimą iš arabiško žodžio „hera” (gėris) į panašiai skambantį hebrajišką žodį „hara”, reiškiantį „mėšlas”.
Per penkis dešimtmečius „herija” tapo bendriniu hebrajų kalbos žodžiu, apibūdinančiu bet kokį negatyvų reiškinį.
Prieš pat amžių virsmą Izraelio valdžia nusprendė uždaryti greta miesto veikiantį sąvartyną. Tačiau jai toli gražu rūpėjo ne ekologija.
Sąvartynas tiesiog trukdė naujam oro uostui: virš šiukšlių kalno skraidantys paukščiai kėlė grėsmę tupiantiems lėktuvams.
Tada kažkam kilo mintis sąvartyno vietoje įkurti parką.
Ir ne vien ant kalno, kuris kadaise buvo didžiulė šiukšlių krūva, bet visoje 20 hektarų aplink plytinčioje teritorijoje.
Paskelbus konkursą, garsiausi pasaulio architektai ėmėsi kurti projektą, kaip buvusią atliekų sankaupą paversti rekreacijai tinkama teritorija.
Tikru iššūkiu tapo užduotis kalno šlaitus paversti pasivaikščiojimo terasomis, drauge neleidžiant kalnui įgriūti ar kitaip prarasti formą.
Atrodo, ši užduotis projektuotojams puikiai pavyko: retas prašalaitis šiandien įtartų kadaise čia buvusią milžinišką šiukšlių saugyklą.
Kuriamas parkas buvo pavadintas jau kelinti metai komos būsenos esančio buvusio Izraelio premjero Arielio Sharono vardu, o vyriausybė iškėlė tikslą Heriją paversti viena didžiausių ir gražiausių Izraelio rekreacijos zonų.
Tad R.Boralas šiandien vadovauja A.Sharono parko bičiulių organizacijai, vienijančiai daugiau nei tūkstantį savanorių.
Jis rūpinasi kuriamo parko įvaizdžiu ir stengiasi, kad būtų išgirstas kiekvienas projektą palaikančių žmonių pasiūlymas.
Ant buvusios šiukšlių krūvos niekada nežaliuos dideli medžiai – jų šaknys žūtų dėl giliai esančių bakterijų sankaupos.
Tačiau kalnas, priverstinai tapęs aukščiausiu geografiniu tašku Tel Avivo apylinkėse, virto didžiule apžvalgos aikštele.
Iš jos atsiveria nuostabūs vaizdai: švytintys didmiesčio dangoraižiai, vakaruose tyvuliuojanti jūra, o rytuose – Judėjos kalvos.
Iš buvusio sąvartyno kyšantys vamzdžiai – tai ne tik statybų liekanos.
Šiais vamzdžiais kyla iš palaidotų šiukšlių vis dar išsiskiriančios metano dujos.
Netoliese esanti tekstilės gamykla superka dujas, nes jos yra pigus ir ekologiškas kuras. Jį gamykla naudoja gamybos procese.
Buvusiame sąvartyno komposto pastate įkurtas didžiulis lankytojų centras, kurio duris kasmet praveria daugiau nei 100 tūkstančių žmonių.
Daugiausia tai – vidurinių mokyklų moksleiviai. Jiems čia rengiamos svarbios ir gausiai iliustruotos ekologijos pamokos.
Visi centro baldai, šviestuvai ir dekoracijos pagaminti iš buitinių atliekų: presuotų metalinių skardinių, aprūdijusių automobilių kėbulo dalių, plastikinių butelių, senų šiukšlių konteinerių, naudotų padangų ir daugybės kitų senų daiktų.
„Joks lankytojų centras Izraelyje neapsieitų be vietos, kurioje galima pasimėgauti puodeliu kvapios kavos”, – atsakė R.Boralas, paklaustas, kaip šovė mintis greta sąvartyno įkurti kavinę.
Kai sėkmingai veikiantiems šalies restoranams jis pasiūlė atidaryti filialą Herijoje, niekas nesusiviliojo tokia idėja.
Todėl, subūręs bendraminčių grupelę, R.Boralas pats įrengė kavinę.
Visos dekoracijos padarytos iš šiukšlių: senų šluotų, padangų, plastikinių detalių.
Negana to, kavinėje R.Boralas įdarbino jaunuolius, priklausančius rizikos grupei.
„Jiems tai – ne vien uždarbio šaltinis, bet ir būdas iš gatvės sugrįžti į visavertį gyvenimą”, – įsitikinęs Arielio Sharono parko bičiulių organizacijos pirmininkas.
Nė viena nauja Izraelyje atidaryta kavinė nesulaukė tiek daug spaudos dėmesio, kiek įsikūrusi Herijoje.
Raananas įsitikinęs, kad šalia įkurto Sharono parko ir toliau turi veikti atliekų rūšiavimo centras. Tiesa, modernesnis nei iki šiol.
„Atliekos juk niekur nedings, kaip nedings maistas ir pakuotės. Todėl šis centras mūsų lankytojams turės dar ir mokomąją reikšmę.
Juk svarbu nuolat sau ir kitiems priminti, kad būtina rūšiuoti atliekas ir neturėti štai tokių jų kalnų ateityje”, – sakė Raananas ir aiškino, kaip veikia netoliese burzgiantis modernus konvejeris.
Pasirodo, atliekos jame rūšiuojamos pasitelkiant natūralius gamtos procesus.
Specialiai sukonstruotame kanale teka vanduo, o į jį supiltos šiukšlės išsirūšiuoja pačios: sunkios atliekos nusėda ant dugno, lengvesnės, kol prisigeria vandens, srovės yra nunešamos į kitą vietą.
Polietileno maišeliai vandens paviršiumi patenka į specialią gaudyklę konvejerio gale.
Panaudotas vanduo ne išleidžiamas, o apdirbamas taip, kad tampa dirvožemio trąšomis.
Sąvartyno vietoje kuriamas Arielio Sharono parkas duris pirmiesiems lankytojams ketina atverti jau kitąmet.
Tolimuose parko planuose – botanikos sodas su visa Artimųjų Rytų landšaftui būdinga augmenija, lopinėlis dykumos, archeologijos kampelis, dekoratyviniai vandens telkiniai ir apšviestos promenados.
Taip pat ketinama įrengti naktinį kino teatrą ant žolės, teniso aikštynus ir net amfiteatrą 60 tūkst. žiūrovų, skirtą masiniams miesto renginiams ir koncertams.
Į parką iš bet kurios pusės bus galima patekti pro šešerius vartus.
Automobilių eismas rekreacinėje zonoje bus draudžiamas, o didžiulėje teritorijoje kursuos ekologiškais degalais varomos transporto priemonės.
Dar prieš metus nepatraukliais laikytuose aplink senąjį sąvartyną plytinčiuose rajonuose jau kyla modernūs daugiaaukščiai.
Nekilnojamojo turto ekspertai piešia itin šviesią Herijos ateitį, o Izraelio investuotojai jau skaičiuoja būsimą pelną.
200 milijonų eurų (apie 700 milijonų litų).
Tokių investicijų prireiks rėmėjams, vyriausybei ir nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms per du dešimtmečius paversti Arielio Sharono parką vienu didžiausių tokio pobūdžio projektų pasaulyje.
R.Boralas nuoširdžiai tiki šio projekto sėkme. Jis tiki ir tuo, kad kita karta jau nesiraukys išgirdusi žodį „herija”.