Daugelis svajoja įveikti viršukalnes, mėgaujasi vaizdais iš paukščio skrydžio. Ir tiki esą pasaulio galiūnai.
Vilnietei speleologei S.Pankienei pasaulio grožis atsiveria po žeme – drėgnuose ir šaltuose urvuose.
„Ten viskas aišku ir nesuvaidinta. Mintys – nebanalios, vertybės – tikros, bendravimas su žmonėmis – nuoširdus”, – kalbėjo Saulė, kuriai speleologija dovanojo ir didelę meilę.
Pernai rugpjūčio pabaigoje S.Pankienė pasiekė pasaulio moterų nusileidimo į gylį urvuose rekordą.
Speleologė su trimis lietuviais komandos draugais sėkmingai pasiekė Gruzijoje esančio giliausio pasaulyje Kruberio-Varnų urvo dugną. Jis dar vadinamas Everestu po žeme arba pasaulio dugnu. Jame yra buvę vos keliasdešimt pasaulio speleologų vyrų.
Saulė – pirmoji ten patekusi dailiosios lyties atstovė.
Šis urvas Vakarų Kaukazo kalnuose, Gagros kalnagūbryje, buvo atrastas 1960 metais.
Įėjimas į jį – 2256 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Lietuviai speleologai pranėrė apsemtas urvo dalis – sifonus ir nusileido į 2140 metrų gylį.
Nardyti sifonuose – didžiulis psichologinis išbandymas.
„Nusileidimas į Varnų urvo dugną – sudėtingiausias žygis mano gyvenime”, – pripažino S.Pankienė, per penkerius metus dalyvavusi 27 speleologų ekspedicijose.
Tačiau ji žinojo, kur eina. Prieš tai buvo įveikusi mažesnio gylio urvus, tad visi išgyvenimai buvo pažįstami.
Speleologai į urvą nešasi tik maisto, vandens ten – apstu. Urvuose galima išvysti ir krioklius, ir upes.
Kruberio-Varnų urve, kur nuolat tvyro 2–7 laipsniai šilumos, keturi lietuviai speleologai praleido 11 parų.
Koks apima jausmas po tiek laiko vėl pasiekus saulėtą paviršių?
„Iš urvo išlipau naktį, danguje švietė mėnulis. Jaučiausi pavargusi. Tiesiog pamaniau, jog labai myliu gyvenimą, artimus žmones.
Ryte išlindau iš palapinės ir nustebau – kokios aplinkui erdvės, dangaus begalybė. Urve žvilgsnis vis į ką nors atsimušdavo”, – prisiminimais dalinosi Saulė.
Vienatvė po žeme vilnietės neslegia, priešingai, ji jos net pasigenda.
„Žmonės šalia – nuolat. Tai turbūt ir buvo psichologiškai sunkiausia, nes urve nebuvo įmanoma sukurti intymios erdvės”, – prisipažino vilnietė.
Speleologai nuobodulį vaikydavo pasakodami įvairias istorijas arba dainuodami. Urve – puiki akustika.
Lietuviai Varnų urve jau porą metų atlieka mokslinius tyrimus.
Skirtingose urvo dalyse yra įrengti matuokliai, kurie kas valandą fiksuoja duomenis apie temperatūros pokyčius, slėgio ir vandens lygio svyravimus.
Kai buvo išanalizuoti matuoklių rodmenys, paaiškėjo, jog beveik ištisus metus urvo dugnas būna apsemtas, tad ekspedicijas saugu rengti tik rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.
Tam, kad į giliausią pasaulio urvą sėkmingai nusileistų keturių speleologų komanda, šalia dirbo net septyniolika žmonių.
Į urvą buvo nuleista apie 50 maišų su maistu, nardymo įranga, stovyklos inventorius.
Saulė nusijuokė, paklausta, kodėl romantikos ieško niūriuose ir drėgnuose urvuose, o ne užkariauja viršukalnes.
„Manęs dažnai to klausia. Sakau, kad be kalnų nebūtų urvų”, – šyptelėjo speleologė.
Kitam urvas gali atrodyti purvinas ir tuščias, o Saulei ten – jauku ir paslaptinga.
Urvuose žmonės, anot S.Pankienės, apnuogina sielą, išgrynina mintis.
Iš urvo, kuriame praleido kelias paras, ekspedicijos dalyvis išlenda būdamas panašus į urvinį žmogų – susivėlę plaukai, kombinezonas ir veidas ištepti purvu, rankos šiurkščios ir suaižėjusios. Į pasimatymą taip atrodydamas nenueisi.
„Varnų urve neturėjome galimybės normaliai nusiprausti.
Ten šalta ir drėgna – net kaulus gelia. Su tais pačiais drabužiais ir dirbome, ir miegojome.
Neatrodai patraukliai, bet niekam tai neįdomu.
Jei į tai gilinsiesi, panikuosi ir svarstysi, kaip neišsitepti, nesušlapti, patogiai atsisėsti, geriau šios veiklos atsisakyti”, – kalbėjo S.Pankienė.
Saulė negali pakęsti nešvarių plaukų. Tad išsikabarojusi iš urvo pirmiausia ieško vandens telkinio, kad kuo greičiau išsiplautų galvą.
„Kolegos man sako: „Ko panikuoji, vakare būsime prie jūros, galėsi išsimaudyti. Be to, ten ir dušas bus.” Bet aš negaliu ilgai laukti”, – pasakojo Saulė.
Vilnietė iki šiol prisimena įspūdžius, patirtus pirmą kartą nusileidus po žeme: „Man pasaulis atsivėrė iš naujo. Nustebau, kad yra tokių nuostabių vietų. Žlugo iliuzija, kad jau viską esu mačiusi ir kad viską žinau.”
Pirmoji jos ekspedicija vyko Kaukazo kalnuose.
S.Pankienė priklauso speleologų klubui „Aenigma”. Jau ne pirmus metus smulkutė, nedidukė urvų tyrinėtoja su kitais patyrusiais speleologais rengia naujokų mokymus, kurie vyksta pusę metų.
Atrodytų, ką ten ruošti – išmokai laipioti virvėmis ir gali lįsti po žeme. Bet speleologijoje labai svarbu būti psichologiškai stipriam.
Kartais fiziškai stiprus žmogus jaučia uždarų patalpų baimę. Tokį po žeme gali ištikti šokas, panikos priepuoliai.
Urvuose yra tokių siaurų vietų, pro kurias žmogus vos pralenda. Tenka ir šliaužti, ir ropoti, ir panerti po vandeniu.
Tiems, kurie gerai pasiruošia fiziškai ir neturi baimės, speleologija dažnai tampa svarbia gyvenimo dalimi.
Lankydamasi Turkijoje, Šiaurės Airijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, S.Pankienė neturėjo progos apžiūrėti didingų miestų, architektūros statinių, meno vertybių.
Tačiau ji gali pasigirti išnaršiusi šių kraštų požeminius labirintus – jie įvairiose pasaulio šalyse skiriasi.
Suvenyrų – akmens ar uolienos gabalo speleologai iš urvų neima. Vandens nuzulintas akmuo gražus po žeme, o dienos šviesoje jis netenka magijos.
„Ten viskas atrodo didingai. Požemių karalystė su paslaptingomis menėmis – vanduo, nutįsę gruoblėti uolienų pirštai, sienų ornamentai, primenantys pilnavidurių chrizantemų žiedus”, – svajingai kalbėjo romantikė.
Moters didžiausia svajonė – atrasti savo urvą.
„Speleologijos esmė – ne jau atrastų urvų tyrinėjimas. Svarbiausia – rasti dar neišvaikščiotą urvą ir pirmam į jį įžengti. Tai – saldžiausia akimirka speleologo gyvenime”, – kalbėjo Saulė.
Požemių karalystės užkariautoja kasdieniame gyvenime – kitokia. Ji dirba auklėtoja vaikų darželyje.
Išsiskyrusi moteris gyvena su vienuolikamete dukterimi Milda.
Laisvalaikiu Saulė mėgsta megzti, ypač kojines. S.Pankienė ne vienam komandos nariui jau yra padovanojusi savo megztas šiltas kojines.
Į darbą moteris važinėja dviračiu, gyvena nedideliame nuomojamame bute.
„Daiktų stengiuosi nekaupti. Ne dėl to gyvenu. Jei reikia rinktis – nusipirkti kokį nors daiktą ar pataupyti kelionei, nesvarstydama renkuosi kelionę”, – kalbėjo Saulė.
Namuose ji neturi televizoriaus. Mano, kad vakarais reikia daugiau bendrauti, o ne spoksoti į ekraną.
Kartais kasdieniame gyvenime Saulė pasijunta tarsi balta varna: „Bet aš visą gyvenimą tokia buvau. Todėl geriausiai jaučiuosi speleologų klube – ten mano draugai, mes vieni kitus suprantame.”
Speleologija Saulei dovanojo mylimąjį.
Su ukrainiečiu Emiliu ji susipažino Kryme, tarptautiniame speleologų seminare.
„Kai grįžau iš seminaro į Lietuvą, supratau, jog nenoriu, kad viskas baigtųsi”, – šyptelėjo Saulė.
Su Emiliu ji artimai bendrauja beveik dvejus metus.
Saulė ir Emilis ne kartą su kitais komandos draugais leidosi virvėmis į tamsius urvus, kur praleisdavo kelias paras. Ekstremaliose situacijose puikiai patikrinami santykiai, charakterių suderinamumas.
S.Pankienė niekada nekompleksavo, jog būdama urve ne visada atrodo estetiškai. Ir kad mylimajam gali nepatikti susivėlusi bei purvina.
Pora vienas kitą pažino įvairiose gyvenimo situacijose – kai dalindavosi paskutiniu sumuštiniu, kai leisdavosi virve į siaurą angą, linkėdami vienas kitam sėkmingai pasiekti dugną ir laimingai iškilti į paviršių.
Šaltame urve nesuvaidinsi jausmų. Ten esi toks, koks esi.
„Romantikai ir tikriems jausmams purvas, užtiškęs ant veido, netrukdo. Be to, aš nemoku šaudyti akimis ar gundyti.
Jeigu tenka išsiruošti į kokį nors oficialesnį renginį, patiriu stresą.
Daug geriau jaučiuosi kelionėse, be veidrodžio. Bendrauju atvirai. Ir jei mane išgirsta man artima siela, ko daugiau reikia?” – nusišypsojo Saulė.
Emilis vos per kelis mėnesius išmoko laisvai kalbėti lietuviškai, nors savo mylimosios šalyje niekada negyveno. Jiedu susitinka ekspedicijose, seminaruose.
Emilis rengiasi persikelti gyventi į Lietuvą pas savo širdies draugę.
Vienos ekspedicijos metu ukrainietis pasipiršo lietuvei.
„Mes ką tik buvome išlindę iš urvo. Buvo žvarbi gegužės diena. Norėjau kuo greičiau lįsti į palapinę ir sušilti, bet Emilis įkalbėjo nueiti į upelį nusiprausti.
Nusimaudę užlipome ant arčiausio kalno. Netrukus ėmė lyti.
Tuomet Emilis ir pasakė, kad norėtų su manimi susieti savo likimą. Buvo labai gera. Patyriau stiprių išgyvenimų”, – kalbėjo speleologė.
Gal ir vestuvių ceremoniją jiedu surengs kokiame nors urve?
„Kodėl gi ne, jeigu santykiai išsirutulios iki tuoktuvių? Kryme yra urvas, kuriame neseniai susituokė viena ukrainiečių speleologų pora. Tas urvas – išskirtinio grožio. Jo sienos – baltos, aplinkui – didelė erdvė”, – pasakojo Saulė.
Kai lietuvė praėjusį rugpjūtį leidosi į giliausio pasaulyje Kruberio-Varnų urvo dugną, ji jau turėjo du saugiklius – dukterį Mildą, kurią privalo užauginti, ir Emilį – širdies žmogų, su kuriuo nori patirti daug laimės akimirkų.