Stebuklai iš tiesų egzistuoja ar tai – prasimanymai? San Fransiske gyvenanti I.Viskontas netikėtai sulaukė pasiūlymo kurti laidą, kurioje ji bando atsakyti į šį klausimą pritaikydama mokslo žinias.
Greta tamsiaplaukės – stebuklais įtikėjęs JAV žurnalistas Randallas Sullivanas, kurį Bosnijos karo metu aplankė vizija.
„Viskas televizijoje man truputį keista. Jaučiuosi kaip sapne”, – apie naują gyvenimą tarp kamerų „Lietuvos rytui” pasakojo 34 metų I.Viskontas, tapusi laidos „Stebuklų detektyvai” („Miracle Detectives”) vedėja.
„Ji yra kietas riešutėlis”, – pareiškė pati stebukladare dažnai vadinama O.Winfrey, pristatydama lietuvę savo sukurto kanalo OWN eteryje.
Toronto lietuvių bendruomenėje augusi I.Viskontas naujuosius metus pradėjo šypsodamasi.
Sausį Los Andžele jos laukė laidos premjera ir gausybė sveikinimų su debiutu televizijoje.
„Nors niekada negalvojau apie karjerą televizijoje, gavusi šį darbą jaučiausi natūraliai. Tarsi taip ir turėjo būti. Kas gi kitas galėtų vesti tokią laidą?” – nusijuokė I.Viskontas, lietuviškai prisistatanti Viskontaite.
Ji augo Toronte. Kiekvieną vasarą laukdavo lietuvių išeivių stovyklos „Neringa” ir skautų susibūrimų „Romuvoje”.
Su tėvais I.Viskontas iki šiol kalba tik lietuviškai, groja kanklėmis, dievina lietuvių liaudės šokį „Malūnėlis” ir dainavimą.
Muzika ir neurobiologijos mokslai – tai energija trykštančiai moteriai nutiesė kelią į „Stebuklų detektyvus”.
„Nors mano biografija atrodo tarsi netikra, iš tiesų viskas klostėsi natūraliai. Kai rašiau disertaciją, žinojau, kad nebūsiu laiminga visą laiką sėdėdama mokslininko kėdėje.
Jaučiau, kad gautas laipsnis atvers duris naujoms galimybėms, tik tuo metu dar nenutuokiau kokioms.
Žinojau, kad noriu būti scenoje, todėl nuolat tobulinau operinį dainavimą. Nusprendžiau gauti ir muzikos magistro laipsnį.
Tai mane atvedė į televiziją”, – sėkmės istoriją pasakojo I.Viskontas.
– Indre, kas jūs – mokslininkė, operos dainininkė ar televizijos žvaigždė?
– Sudėtingas klausimas. Atsakymas priklauso nuo to, ką tuo metu dirbu. Turiu neurobiologijos mokslų daktaro laipsnį ir dalyvauju protinės veiklos sutrikimų tyrimuose Kalifornijos universiteto San Fransiske klinikoje.
Pastaruosius dvejus metus daugiausia dėmesio skyriau dainavimui.
Pasirodžiau vietos operos teatruose, Niujorke repetavau kompozitoriaus Danielio Felsenfeldo operoje, kartu ketiname įrašyti kompaktinę plokštelę.
O prieš metus pasirašiau sutartį su aktorių agentūra San Fransiske, nes pamaniau, kad darbas prieš kamerą padės geriau jaustis operos scenoje.
Netrukus sulaukiau laiško iš Los Andželo. Jame buvo rašoma, kad nauja televizijos laida ieško mokslininkų, kurie mokėtų elgtis prieš kamerą.
Agentūra pakvietė į peržiūrą. Pamaniau, kad tai elektroninis šlamštas, ir norėjau žinutę ištrinti. Bet nusprendžiau persiųsti ją savo agentei, kad ši pasakytų, ar tai – ne pokštas.
Ji man iš karto pranešė, kad laiškas – iš lyderiaujančios televizijos laidų gamybos kompanijos Los Andžele, ir pasiūlė dalyvauti peržiūroje.
Pirmiausia turėjau parengti penkių minučių vaizdo įrašą. Taip įveikiau pirmąjį atrankos etapą. `Tuomet atstovas atvyko į San Fransiską ir surengė 15 minučių pokalbį prieš kamerą.
Patekau į finalo ketvertą. Reikėjo skristi į Los Andželą. Ten pokalbis truko jau dvi valandas. Po jo gavau darbo pasiūlymą.
Turėjau apsispręsti, ką daryti, nes pusei metų į priekį buvau suplanavusi pasirodymus operos teatruose.
Nenorėjau nutraukti įsipareigojimų ir tai pasakiau televizijos prodiuseriams. Jie sugebėjo taip pakoreguoti filmavimų grafiką, kad galėčiau spėti ir dainuoti, ir filmuotis.
Visa tai man buvo tarsi svajonės išsipildymas. Visada norėjau dirbti įvairiuose projektuose, o ne sėdėti viename darbe daug metų.
Jau baigtos filmuoti viso sezono „Stebuklų detektyvų” laidos, todėl turiu laiko moksliniams tyrimams.
Tiesa, šis mėnuo skirtas laidai reklamuoti. Per jos premjerą skridau į Los Andželą, kur vyko vakarėlis.
Kitą dieną Oprah surengė didžiulį renginį televizijos kritikams ir žurnalistams garsiajame Pasadenos viešbutyje „Langham Huntington”.
Ten susirinko visos žvaigždės ir, aišku, pati Oprah.
– Kaip jautėtės taip netikėtai patekusi tarp įžymybių?
– Kadangi dešimt metų gyvenu Kalifornijoje, garsenybių statusas manęs nebeglumina. Sutikau jų daug, tad suprantu, kad jie yra tokie pat žmonės, kaip ir visi.
Taip, jie talentingi, sunkiai dirba, tačiau tai, ką daro, yra tiesiog darbas. Tik šis darbas sulaukia daugiau dėmesio. Visiems tampi įdomus.
Iš tiesų keista sutikti kokią garsenybę kaip Oprah. Ji atrodo artima, tarsi seniai ją pažinotum, nes tiek kartų esi ją matęs, apie ją tiek daug skaitęs.
Bet reikia suvokti, kad tavęs ji visiškai nepažįsta, ir elgtis tinkamai.
– Prieš pirmąją „Stebuklų detektyvų” seriją dalyvavote Oprah pokalbių laidoje. Čia buvo pristatoma naujoji laida. Kaip jautėtės patekusi ten, kur svajoja pasirodyti kiekvienas amerikietis?
– Buvau nuskraidinta į Čikagą, iš viešbučio mane paėmė limuzinas. Atvykau į studiją, buvau nugrimuota, atsisėdau tarp žiūrovų stebėti, kaip filmuojami kiti laidos epizodai.
Tai buvo jaudinantis momentas, nes vieną akimirką buvau šios be galo populiarios laidos auditorijoje, o netrukus mane pačią pakvietė į sceną.
Turiu scenos patirties, esu atlikėja, todėl žinojau, kad svarbiausia – atrodyti natūraliai ir galvoti vien apie klausimus bei atsakymus.
– Buvo kiek keista išgirsti, kad Oprah jus pavadino kietu riešutėliu ir ėmė berti klausimus!
– Dar prieš laidą jaučiau, kad ji greičiausiai nusitaikys į mane, o ne į kitą „Stebuklų detektyvų” vedėją Randallą, nes žinojau, kad Oprah garsėja kaip tikinti stebuklais.
Bet nustebau, kaip kietai ji mane klausinėjo. Juk ką tik susitikome.
Bet Oprah nėra nusiteikusi prieš mane. Tiesiog ji darė viską, kad laida keltų kuo didesnį susidomėjimą.Todėl turėjau į visus klausimus atsakyti ne priešiškai, o informatyviai.
– Amerikoje Oprah dažnai laikoma savotiška dievybe. Daug kas tiki, kad prie ko ji prisiliečia, to laukia sėkmė. Ar pajutote jos energiją ir supratote, kodėl ši moteris tokia populiari?
– Kai pamatai ją gyvą, iš karto pajunti, kad tai – neeilinės charizmos žmogus. Ji įeina į kambarį ir ima skleisti energiją.
Kai Los Andžele buvau jos televizijos kanalo pokylyje, Oprah pasakė kalbą. Ji neturėjo suflerio – tiesiog kelias minutes kalbėjo.
Net mano vyrui, kuris dirba investicinės bankininkystės srityje ir tikrai nėra tipiškas Oprah laidų žiūrovas, ji padarė didžiulį įspūdį.
Nenuostabu, kad ši moteris pakeitė daugybės žmonių gyvenimą. Ji randa bendrą kalbą su žmonėmis iš įvairiausių sluoksnių, yra stipri ir sumani.
Žinoma, jai padeda 25 metų darbo televizijoje patirtis. Aš nemanau, kad Oprah gimė turėdama tokį talentą. Tam reikėjo daug dirbti.
– Kitaip nei Oprah, jūs ėmėtės vesti laidą neturėdama jokios patirties televizijoje. Kas buvo sunkiausia filmuojant „Stebuklų detektyvus”?
– Džiaugiuosi, kad eteryje laidos rodomos ne ta eilės tvarka, kuria buvo nufilmuotos, nes bėgant laikui man sekėsi vis geriau.
Sunkiausias dalykas buvo įsikalti į galvą, kad mano posakiai turi būti trumpi ir aiškūs. Mokslininkai nėra įpratę apkarpyti savo minčių.
Mes viską apmąstome, ištęsiame mintis, o televizijoje tam nėra laiko.
Per keliasdešimt sekundžių turi pasakyti viską, ką reikia.
Man dar reikia tobulėti. Daug pagalbos sulaukiau iš vieno brangaus šeimos draugo. Mano mama Toronte užaugo su Rita Merkelyte, kuri vėliau ištekėjo už kino režisieriaus Jonathano Lynno.
Jis režisavo filmus „Devyni jardai”, „Mano pusbrolis Vinis”. Kai gavau darbą televizijoje, paprašiau jo patarimų.
Vieno jų niekada nepamiršiu: „Kamera tave myli.”
Tai reiškia, kad jei susidraugauji su filmavimo kamera, pasirodysi gerai. O jei bijosi, tai bus akivaizdu.
Televizijos industrijoje net vartojamas toks terminas: „mylėkis su kamera”. Skamba juokingai, bet tai tiesa!
Juk keista šnekučiuotis su stiklo gabalu. Tačiau aš visada įsivaizduoju, kad ta žybčiojanti raudona lemputė man mirksi tarsi sakydama, kad puikiai dirbu.
– Ar jums iš karto patiko laidos idėja tyrinėti stebuklus?
– Taip, nuo pat pirmojo pokalbio su prodiuseriais. Jie man pasakė, kad tai bus tarsi „X failai” – aš būsiu Skali, o R.Sullivanas – Malderis.
Mano mama gali patvirtinti, kad nuo vaikystės dievinu „X failus”. Sekmadieniais būdavau namie, kad nepraleisčiau nė vienos serijos.
Man visada patiko antgamtiniai reiškiniai ir paslaptys. Net opera traukė todėl, kad joje pasakojamos nepaprastos istorijos.
O dabar gavau galimybę pasikalbėti su tikrais žmonėmis, patyrusiais neįprastų išgyvenimų. Kodėl gi to nepatyrinėjus?
– Laidos partneris R.Sullivanas įtikėjo stebuklais, kai Bosnijos karo metu jį aplankė nepaaiškinama vizija. Laidoje jūs kartu aplankote ir namus, kuriose iš sienų ir ikonų teka aliejus.
Bendravote su šeima, kuri įsitikinusi, kad jų mažasis sūnus praėjusiame gyvenime buvo Antrojo pasaulinio karo lakūnas, nes berniukas pasakoja dalykus, kurių esą negalėtų žinoti. Ar šiais ir kitais atvejais radote mokslinius paaiškinimus?
– Tai priklauso nuo to, kieno paklausite. Vieni pasitenkina mano paaiškinimais, kiti toliau tiki tuo, kuo nori tikėti. Visada yra erdvės interpretacijoms.
Man teko didelė atsakomybė. Neurobiologijos mokslų daktaro laipsnį apgyniau mokydamasi Psichologijos fakultete. Tai man labai padėjo.
Jei nebūčiau mokslininkė, nežinočiau, nuo ko pradėti tyrimą. Seniai įrodyta: žmonės aplinką vertina šališkai.
Tai reiškia, kad atsimename dalykus pagal savo įsitikinimus ir juos atitinkamai interpretuojame. Ši teorija man daug kartų padėjo.
Buvo atvejis, kai į moterį trenkė žaibas, ir ji teigė patyrusi nepaaiškinamą religinį nušvitimą.
Tačiau žaibas dažnai paveikia tą smegenų dalį, kuri atsakinga už religinius išgyvenimus. Ar tai – stebuklas, ar tiesiog gamtos dalis?
– Ar į kai kuriuos neįtikėtinus pasakojimus pati reagavote emocingai?
– Labai. Būdavo, paskambinu savo vyrui ir sakau, kad man visko – per daug. Žmonės pasakojo, kaip ryžosi išjungti savo sergančio vaiko gyvybę palaikančius aparatus, bet išvydo šviesą, primenančią angelą, ir vaikas liko gyvas.
Jų tikėjimas stebuklu be galo stiprus. Ir aš visai nenoriu jo sumenkinti. Tai nereiškia, kad Dievas žmonėms nesiuntė dovanos.
Nenoriu iš nieko atimti tikėjimo. Tiesiog noriu pasakyti, kad kai ką galima paaiškinti.
– O gal yra dalykų, kurių žmogaus protas tiesiog negali suvokti ir joks mokslas negali padėti?
– Tai tiesa. Bet naivu manyti, kad jei ko nors nesuprantame dabar, to niekada nesuprasime.
Kadaise stebuklas atrodė ir tai, kad Mėnulis ir Žemė skrieja aplink Saulę, tačiau dabar tai yra normalu.
Aš labiausiai noriu apginti lengvai pažeidžiamus asmenis, kurie serga mirtina liga, kurie pasitikėjo nepatikimais žmonėmis.
Tais atvejais dariau viską, kad žmonės nustotų švaistyti savo laiką ir pinigus apgavikams.
– Be darbo televizijoje, vis dar studijuojate sąsajas tarp atminties, kūrybingumo ir smegenų. Tačiau vis daugiau laiko skiriate muzikai. Kodėl? Ar visada dainavote?
– Taip. Mano motina Dalia Viskontas yra dirigentė ir pernai vadovavo Toronte vykusiai dainų šventei. Nuo vaikystės dainavau chore.
Net ir per praėjusias Kalėdas lietuvių parapijoje atlikau kelias dainas, o dainų šventėje pasirodė mano suburtas nedidelis vaikų choras „Ūkana”.
Esu šokusi dainų šventėje Lietuvoje gal 1995-aisiais, nes apie penkiolika metų lankiau tautinių šokių ansamblį „Gintaras”.
– Jūsų vardas amerikiečiams ir kanadiečiams skamba neįprastai. Oprah nebuvo paprasta jį ištarti. Ar niekas nesiūlė televizijos laidai pasirinkti paprastesnį vardą?
– Mano vardas – unikalus, ir tai yra dovana. Aš visiems pasakoju, kad mano vardas gabūt kilęs nuo žodžio „nendrė”, kad lietuvių kalba yra labai sena ir nėra jokios kitos Indrės Viskontas.
Kai sėdėjau šalia Oprah, o ši vis repetavo mano vardo tarimą, turėjau sau įgnybti.
Dieve, Oprah iš tikrųjų vis kartoja mano vardą!
Amerikoje Indrė Viskontas skamba dramatiškai, traukia dėmesį, o pramogų versle tai ypač svarbu.
Kai prieš trejus metus ištekėjau, net nesirinkau vyro Adamo Bristolio pavardės, nes per daug didžiuojuosi savąja.
Dar deramės, kaip vadinsime savo vaikus. Galbūt jie gaus dvigubą pavardę, o gal turės lietuviškus vardus, bet vyro pavardę. Aišku viena – jie tikrai turės ką nors lietuviško.
– Ar žinote savo šeimos istoriją? Kaip ji atsidūrė užjūryje?
– Mano senelis iš tėvo pusės per karą bėgo iš Lietuvos nuo tremties ir atsidūrė Venesueloje, tik daug vėliau atvyko į Kanadą.
O senelis iš mamos pusės Vytautas Skrinskas prieškariu Kaune dirbo teisėju.
Atėjus sovietams žinojo, kad jo laukia Sibiras, todėl čiupo dar mažytę mano mamą ir su šeima pabėgo į Vokietiją.
Jie ilgai gyveno pabėgėlių stovyklose, kol gavo vizą į Kanadą. Senelis buvo be galo išsilavinęs žmogus, bet nemokėjo angliškai, todėl Toronte dirbo juodus darbus, kad išlaikytų šeimą, kad vaikai ir anūkai galėtų studijuoti universitete.
Iš jo aš išmokau, kad svarbiausia – ne tai, ką dirbi, o tai, kiek tam atiduodi jėgų. Darbo etika įrėžta mano sieloje.
– Spėjate daug kur – koncertuoti, filmuotis ir dar dirbti klinikoje. Ar vyras neprieštarauja, kad jūsų toks aktyvus gyvenimas?
– Labai juokinga, bet kai Adamas nuvažiavo į Torontą prašyti mano rankos, tėvai pasivedė jį į šalį ir perspėjo, kad ruošiasi vesti moterį, kuri nori būti žvaigždė ir turi labai daug svajonių.
Jis pasakė, kad žino, kur leidžiasi. Iš tiesų kelionės yra sunkiausia dalis. Bet mūsų santuoka tvirta.
Laikomės taisyklės nebūti atskirai ilgiau nei tris savaites.
Žinoma, kai turėsime vaikų, reikės ką nors keisti. Toks gyvenimas nėra tipinis mokslininkams, bet menininkams – įprastas.
Po laidos pristatymų ir vakarėlių Los Andžele sausio pabaigoje San Fransiske laukia koncertas Franzui Schubertui atminti, vėliau – perklausos Niujorke ir Kalifornijoje, kompaktinės plokštelės įrašymas ir laukimas, ar „Stebuklų detektyvai” liks eteryje ir antrą sezoną.
Kol kas esame nežinioje, nes viskas priklausys nuo reitingų ir kanalo vadovų.
Bet gali būti, kad balandžio mėnesį vėl pradėsime filmuoti.
Dainuojanti mokslininkė
Laida „Stebuklų detektyvai” su I.Viskontas OWN televizijos kanalu rodoma JAV trečiadieniais 22 val. rytinės pakrantės laiku.
Laidos ištraukų galima rasti interneto svetainėje www.oprah.com/own.
Viena laidos vedėjų I.Viskontas turi daktaro laipsnį, disertaciją apgynė Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA). Ji yra baigusi muzikos magistro studijas San Fransisko konservatorijoje.
Kanados lietuvė yra atlikusi soprano partijas tiek klasikinėse operose, pavyzdžiui, W.A.Mozarto „Figaro vedybose” ir „Užburtojoje fleitoje”, tiek XX amžiaus kompozitorių operose – B.Britteno „Vidurvasario nakties sapnas”, J.Estacio „Frobišeryje” ir kt.
Atminties ir senėjimo centre Kalifornijos universitete San Fransiske I.Viskontas tiria, kaip neuronų tinklai dalyvauja prisiminimų, kūrybingumo ir kituose pažintiniuose procesuose.