Našlys neseniai atsisveikino ir su svajonių šalimi vadinama Amerika. Beveik penkiolika metų jis su Danute Harmon-Tupikiene pragyveno Vašingtono priemiestyje netoli Baltųjų rūmų.
Bet praėjusių metų gruodžio 3-iąją netekęs ir antrosios žmonos, Kovo 11-osios Akto signataras susikrovė lagaminus ir prieš Kalėdas grįžo į žvarbų Vilnių.
Kelionę paskubino nuosavame erdviame name netoli Vašingtono po žmonos mirties įsivyravusi slegianti tyla. Ji sustiprino vienišumo jausmą.
Tik įsikūręs dukters Daivos Dapšienės, Lietuvos kultūros ministerijos darbuotojos, namuose Pavilnyje vyras atsikvėpė nuo sunkių rūpesčių.
Pastaruosius trejus metus P.Tupikas slaugė Alzheimerio liga sirgusią žmoną. Dvejus metus Danutė jau nebesikėlė iš lovos.
Rūpintis bejėge žmona buvo nelengvas darbas, tačiau vyras nesutiko su Danutės vyresnėlės dukters Mirgos siūlymu ligonę įkurdinti senelių namuose.
„Jeigu Danutę išvešite iš namų, aš tuoj pat išvyksiu į Lietuvą”, – dėl sunkiai sergančios mylimos moters kovojo P.Tupikas.
Nors nebejauno vyro pečius buvo užgulusi rūpesčių našta, netekus žmonos, jam nepalengvėjo – atsivėrė tuštuma. Ją P.Tupikas viliasi užpildyti lankydamas Lietuvoje gyvenančius gimines ir draugus, kurių daug metų nematė.
Mintimis grįždamas į praeitį P.Tupikas tarė: „Gyvenimas prabėgo lyg viena diena, kuri buvo labai įdomi.”
Vyrui likimas negailėjo ir įdomių pažinčių, ir sunkių išbandymų.
P.Tupiką abukart su mylimomis moterimis suvedė pedagogo darbas.
Su pirmąja žmona Laima jis susipažino dirbdamas Naujosios Akmenės mokyklos direktoriumi.
„1957-ųjų rugsėjo pirmąją į mokyklą atėjo dirbti veržli ir talentinga lietuvių kalbos mokytoja Laima.
Kai su kolegomis leisdavomės į dviračių žygius, prie mūsų prisidėdavo ir Laima. Gerai, kad susidomėjo ne tik dviračiais, bet ir manimi.
Susituokėme 1958 metų vasario 23-iąją.
Buvau jau 29-erių, todėl skubėjau vesti. Nenorėjau likti senbernis”, – prisiminimais dalijosi P.Tupikas.
Po vedybų prabėgus dvejiems metams, pedagogų šeimoje krykštavo pirmagimė Daiva. Dar po ketverių metų Tupikai susilaukė sūnaus Dariaus, tačiau naujagimis dėl nepagydomos ligos po kelių dienų mirė.
„Iš ligoninės išsivežėme ne vežimėlį, o karstelį”, – apie pirmos šeimos dramą pasakojo P.Tupikas, kuriam likimas nepagailėjo netekčių kraičio.
Antrąją žmoną Danutę Pranciškus sutiko būdamas našlys.
1992-aisiais tuometis Vilniaus 47-osios vidurinės mokyklos (dabar „Spindulio” pagrindinė mokykla) direktorius P.Tupikas su dviem kolegomis vyko į pasaulio mokyklų vadovų konferenciją San Diego mieste Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Lietuviai mokytojai vyko per Vašingtoną. Nakvynės jie apsistojo Vašingtone gyvenusios prancūzų ir ispanų kalbų bei literatūros profesorės Danutės ir jos sutuoktinio diplomato Joe Harmono namuose.
Viešėdamas šios šeimos namuose P.Tupikas išgirdo džiugią žinią – D.Harmon paskambino tuometis Lietuvos ambasadorius JAV, šviesaus atminimo Stasys Lozoraitis ir pranešė, kad jos svečias išrinktas į Lietuvos parlamentą.
Po kelių dienų viešnagės JAV P.Tupikas į Vilnių grįžo jau ne kaip mokyklos direktorius, o kaip Seimo narys.
Kol P.Tupikas 1992–1996 metais dirbo Seime, siųsdavo šventinius sveikinimus, padėkas D.Harmon ir jos vyrui.
Buvęs pedagogas ir politikas laikėsi nerašytos mandagumo taisyklės: nepamiršk kada nors sutiktų geraširdžių žmonių!
Kol P.Tupikas buvo Seimo narys, lietuvių kilmės D.Harmon gyvenime įvyko skaudžių permainų.
1993-iaisiais Danutė neteko sunkiai sirgusio dvidešimt metų vyresnio sutuoktinio Joe.
Susirašinėdami laiškuose Danutė ir Pranciškus pasakojo vienas kitam apie savo gyvenimus. Danutė parašė, kad palaidojo vyrą. Jis taip pat prisipažino esąs našlys.
„Tie bendrumai mus ir suvienijo. Po kurio laiko pasimatėme Vilniuje – 1994 metų vasarą Danutę pakviečiau į Pasaulio lietuvių dainų šventę”, – pasakojo P.Tupikas.
Ta proga D.Harmon apsilankė ir renginiuose sostinėje, ir savo tėviškėje Palangoje.
„Tuomet dar neturėjau minties pirštis”, – patikino P.Tupikas.
Išvykusi D.Harmon toliau bendravo su P.Tupiku laiškais. Vienas jų Pranciškų labai nustebino. Danutė rašė: „Pranai, tau nupirktas bilietas į Havajus. Ten sutiksime Kalėdas su mano dukterimis ir jų vyrais.”
Po metų D.Harmon vėl pakvietė draugą į kelionę – sutikti Kalėdų Italijoje, Spelo mieste.
Po ekskursijos Spele P.Tupikas pasipiršo mylimai moteriai.
Garbaus amžiaus vyras iki šiol saugo paslaptį, kaip tai padarė: ar priklaupė ant kelio, ar būsimoji žmona žiedą surado šampano taurės dugne?
Tą patį vakarą juodu numatė vestuvių datą.
Danutė savo dukterims angliškai pasakė, kad ką tik tapo sužadėtine. Jaunesnioji Laima, kuri šiek tiek moka lietuviškai, sušuko: „O, naujas tėtukas bus!”
P.Tupikas sužadėtinę kvietė su juo įsikurti Lietuvoje, bet Danutė panoro likti JAV.
Ji tik pageidavo, kad ši santuoka būtų palaiminta kurioje nors Vilniaus bažnyčioje.
1996 metų vasarą pora Šv.Kazimiero bažnyčioje Vilniuje davė amžinos meilės įžadus.
„Lietuvos valstybės diena – liepos 6-oji, JAV nepriklausomybės šventė – liepos 4-oji, o Tupikų šeimos – liepos 5-oji”, – apie įsimintinų valstybinių švenčių ir savo vestuvių datų pynę užsiminė P.Tupikas.
Jaunikiui tuo metu jau buvo 67-eri, o nuotaka – penkeriais metais vyresnė.
„Juk ir senatvėje gali užklupti meilė”, – sakė Kovo 11-osios Akto signataras, pats tai patyręs.
Po vestuvių P.Tupikas persikraustė gyventi pas antrąją žmoną Danutę į Vašingtoną.
„Sunkiai pripratau prie naujo gyvenimo, nes nemokėjau anglų kalbos.
Nuvykęs puoliau jos mokytis.
Jungtinėse Amerikos Valstijose nebuvo pripažįstamas mano vairuotojo pažymėjimas, todėl turėjau laikyti egzaminus.
Prisiminus praktinę užduotį dar ir dabar šiurpulys nubėga nugara – reikėjo sukti apvažiavimo keliu, kurį sudaro aštuonios eismo juostos į vieną ir į kitą pusę”, – pirmuosius sunkumus anapus Atlanto prisiminė pašnekovas.
Pramokus kalbos, Pranciškui kasdienybė nušvito naujomis spalvomis: atsirado naujų draugų, tapo paprasta susigaudyti kelyje vairuojant automobilį ar apsipirkti prekybos centre.
Prieš metus P.Tupikui vairuotojo pažymėjimas buvo pratęstas dar devyneriems metams: „Medikai nerado didelių sveikatos bėdų.
Policininkai pagyrė, kad gerai orientuojuosi kelyje, nesu padaręs nė vienos avarijos.”
Lietuvių Tupikų šeima Vašingtone garsėjo svetingumu.
Danutė buvo aktyvi savo tautiečių bendruomenės narė, todėl turėjo nemažai bičiulių.
„Kai Lietuvos politikai atvykdavo į ambasadą JAV, būtinai apsilankydavo ir pas mus.
Turėjome ir draugų amerikiečių. Būtent juos išmokiau ruošti šaltibarščius”, – pasakojo P.Tupikas.
Bet didžiausią džiaugsmą Pranciškui teikė buvimas dviese su Danute bei gamtos prieglobstis.
Tupikai gyveno maždaug dvylika mylių nuo Baltųjų rūmų esančioje ąžuolų giraitėje.
Vyras mylimą moterį dažnai pradžiugindavo naujais savo kūriniais – iš vėtros nulaužtų medžio šakų sukurtomis skulptūromis ir kompozicijomis.
Po audrų tvarkydamas mišką Pranciškus pririnkdavo tiek daug nulūžusių šakų ar išverstų medžių šaknų, kad jo kūriniai pastaruoju metu jau sunkiai tilpo namuose. Vyras savo kūrinių pasiūlė ir suvenyrų parduotuvei.
Miškas ne tik stiprino sielą, bet ir gydė kūną.
Jaunystėje fizinio lavinimo mokytoju dirbęs P.Tupikas ir žmoną ragino kuo daugiau judėti. Jiedu mėgo važinėtis dviračiais.
„Pirmieji Alzheimerio ligos požymiai Danutei pasireiškė prieš penkerius metus vairuojant automobilį.
Ji daug metų buvo puiki vairuotoja. Tūkstančius kartų tuo pačiu keliu grįždavo namo, tačiau staiga pradėjo nebeatpažinti savų vietų ir nuklysdavo. Ieškodavome jos su dukra, draugais”, – atsiduso P.Tupikas.
Amerikiečiai medikai D.Tupikienei tuomet nustatė sunkią ligą. Ji vis progresavo. Pranciškus žinojo, kokios kančios laukia Danutės, nes nuo Alzheimerio buvo mirusi jo motina.
Pranciškus nenuleido rankų – žmoną kasdien vedžiodavo po mišką, mokė mankštos. Triskart per savaitę su Danute vykdavo į baseiną, kitas tris dienas juodu mindavo dviračius.
Paskutiniai dveji Danutės gyvenimo metai virto kone košmaru. Ji nesikėlė iš lovos, sunkiai kalbėjo, vos nurydavo maistą.
Bet Pranciškus mokėjo ją pavalgydinti, nuprausti.
„Dienomis po namus Danutę vežiodavau invalido vežimėliu. Keldavausi naktimis jos prižiūrėti tarsi kūdikio. Buvo fiziškai nelengva ištisomis paromis slaugyti ligoninę, bet man stiprybės suteikė meilė.
Juk pagelbėti savo gyvenimo palydovei – menkas sunkumas. Pastaruoju metu Danutė neatpažino savo dukterų, bet mane ji atpažindavo ir iki paskutinio atodūsio šypsojosi”, – pasakojo vyras.
Našlys, sugrįžęs į Vilnių, laukia pavasario. Tuomet Danutės dukterys iš Vašingtono atgabens savo motinos urną.
Ją balandžio 17-ąją, D.Tupikienės gimimo dieną, priglaus sostinės Antakalnio kapinės.
P.Tupikas lankys dviejų buvusių žmonų kapavietes. Pirmoji jo žmona Laima palaidota Saulės kapinėse, esančiose netoli sostinės Šv.Petro ir Povilo bažnyčios.
Prasilenkė mirtis ir gimimas
P.Tupiką su pirmąja žmona Laima išskyrė staigi jos mirtis.
L.Tupikienė, viena tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų, šį pasaulį paliko būdama 53 metų.
1989-ųjų pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje L.Tupikienę ištiko insultas, kai ji emocingai dalijosi mintimis apie neseniai Maskvoje mokytojų suvažiavime pristatytą ir didelio atgarsio sulaukusią tautinės mokyklos idėją.
Medikams nepavyko išgelbėti veiklios pedagogės gyvybės – ligoninėje po kelių dienų, sausio 8-ąją, ji užgeso.
Tuo pat metu į ligoninę pateko kūdikio besilaukusi Tupikų duktė Daiva. Ji keliomis savaitėmis anksčiau, nei planuota, pagimdė antrą dukterį.
„Praėjus trims dienoms po žmonos laidotuvių atėjo tas žmogutis, kurio laukėme. Močiutės vardas buvo perduotas anūkei: Laima mirė – Laima gimė”, – apie savo pirmąją šeimą pasakojo P.Tupikas.