Likimo smūgiai pasipylė vienas po kito. Vos tik L.Kudinovienė sulaukė 46 metų, ją pakirto insultas. Kai sukako 48-eri – infarktas, o 49-erių – vėžys.
Pasakodama apie šį laikotarpį moteris šypteli: „Jeigu tada nemiriau, vadinasi, ilgai gyvensiu.”
Vilnietė dabar jaučiasi gerai. Nors moteriai nustatytas neįgalumas, ji puse etato dirba vienoje bendrovėje, be to, prižiūri aštuoniasdešimtmetę motiną.
O savaitgalius skiria triušiams auginti.
L.Kudinovienė gyvena daugiabutyje sostinės Lazdynų rajone. Triušius sutiko priglausti moters draugė, gyvenanti netoli Vilniaus, Pagiriuose.
Augintinius Laima aplanko tik savaitgaliais – jiems nereikia kasdienės priežiūros.
Pašaro, šieno ir vandens triušiams pakanka kelioms paroms.
Išvalyti narvus, atnešti šieno, įpilti į lovelius vandens – greitai sukdamasi L.Kudinovienė sugaišta daugiau kaip dvi valandas. Tačiau ji nesibaido fizinio darbo.
Triušių banda didėja – vien patelių yra keturiolika, o kai kurios prieš pat Naujuosius metus atsivedė jauniklių.
Architekto diplomą turinčiai, bet šią profesiją seniai pamiršusiai L.Kudinovienei, globojančiai tiek daug gyvūnų, niekada nebūna nuobodu.
– Kas paskatino jus susidomėti gyvūnais? – paklausiau L.Kudinovienės.
– Ligos. Kai ištiko insultas, laukiau galvos smegenų operacijos.
Kraujagyslė buvo išsiplėtusi, vištos kiaušinio dydžio, o gydytojai vis negalėjo apsispręsti, ką daryti.
Aplankyti atėjusios draugės žiūrėjo į mane, lyg matytų paskutinį kartą – raudojo, šluostėsi ašaras.
O aš juokavau. Pamatydavau gydytoją ir prašydavau: „Kai operuosite, neužmirškite patempti veido odos ir išlyginti raukšlių.”
Iš tikrųjų niekas neskubėjo manęs operuoti, nes bijojo, kad galiu mirti ant operacinio stalo. Prieš operaciją gydytojai įspėjo mano sūnų Edgarą – po to, kai išoperuos kraujagyslę, aš būsiu komos būsenos, kuri gali trukti gerą savaitę.
Laimė, operacija buvo sėkminga. Jau kitą dieną nubudau, pavarčiau akis – įsitikinau, kad nesu danguje. Pajudinau rankas ir kojas – supratau, kad manęs nesuparalyžiavo.
Grįžau iš ligoninės į namus, o juose – taip liūdna.
Tada ir užsimaniau auginti dekoratyvines žiurkes.
Jos atsivedė palikuonių, kuriuos praminiau įvairiais vardais.
Kolumbu pavadinau tą, kuris vis norėdavo pasprukti iš narvo ir tyrinėti pasaulį.
Kitą žiurkę vadinau Prancūzu, nes ji taikydavosi snukučiu bakstelėti man į lūpas.
Turėjau ir žiurkę, vardu Rokis. Jis miegodavo dieviškai – surietęs letenas į kumštį.
– Ar neužteko žiurkių, kad iš prieglaudos parsivežėte sergančią kalę, kurią norėta užmigdyti?
– Šuo mano gyvenime atsirado, kai patyriau infarktą.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikose man buvo taikyta angioplastinė procedūra – stentu išplėsta smarkiai susiaurėjusi vainikinė kraujagyslė.
Išėjusi iš ligoninės, privalėjau stiprinti širdies raumenį. Tinkamiausia veikla – vaikščiojimas. Kasdien reikia įveikti bent penkis kilometrus.
O su kuo vaikščioti? Sūnus – jau suaugęs, gyvena savo gyvenimą. Su vyru Vladimiru buvome išsiskyrę.
Po skyrybų išėjau iš namų taip, kaip stoviu. Nenorėjau iš buvusių namų pasiimti nieko, kad paskui nereikėtų į tuos daiktus žiūrėti ir matyti praeitį. Nutariau, kad seni daiktai turi likti pas vyrą – tegul jį graužia praėjusių dienų prisiminimai.
Bet vien nuo minties, kad vaikščiosiu viena kaip beprotė, prisitvirtinusi prie juosmens žingsniamatį, man buvo bloga.
Susiruošiau į gyvūnų prieglaudą. Išsirinkau paliegusią kalę, kurią buvo planuota kitą dieną užmigdyti. Ji viena tylėjo, o kiti šunys lojo. Taip Pegė atsirado mano namuose.
Tik tada, kai ją parsivežiau, supratau, kad kalei išprausti neužteks 200 mililitrų buteliuko šampūno – taip bjauriai ji dvokė.
Vėliau paaiškėjo, kad kalė serga maru. Reikėjo vežioti ją pas veterinarą. Tad rūpesčių turėjau labai daug.
Kaip galėjau galvoti apie patirtą infarktą, jeigu teko globoti šunį?
O kai kalė ėmė lakti vandenį ir supratau, kad ji pasveiks, mane užliejo džiaugsmo banga – lyg nuo mirties būčiau išgelbėjusi savo artimą.
Nuo tos akimirkos Pegė sekioja mane kiekviename žingsnyje.
– O kodėl jums prireikė triušių bandos?
– Kai nustatė vėžį, neturėjau laiko svarstyti, kas bus toliau.
Nepuoliau ieškoti medicinos literatūros, kad sužinočiau, kiek yra vilties, kad pasveiksiu. Vėžys buvo antros stadijos.
Gydytoja pasakė: „Nesikrimskite, spėsite visus dokumentus susitvarkyti. Esant tokiai stadijai, galima išgyventi trejus ir daugiau metų.”
Dėl silpnos širdies man nebuvo galima taikyti chemoterapijos.
Po švitinimo procedūrų jaučiausi prastai.
Kurį laiką negalėjau dirbti, todėl tapau niekam nereikalinga.
Kartą gulėjau ant sofos, įsmeigusi akis į lubas, ir galvojau, kuo užsiimti. Tada suskambo telefonas ir vienas draugas, auginantis triušius, pakvietė į svečius.
Kai išvydau šnerves judinančius gyvūnėlius, ėmiau juoktis. Supratau, kad triušiai gali išgelbėti nuo depresijos.
Jie suteikia daug teigiamų emocijų – kaip šuo ar katė, jie moka bendrauti ir rodyti emocijas.
– Mokslininkai pastebėjo, kad murkdamos katės sugeba reguliuoti širdies ritmą, todėl šiuos gyvūnus turėtų laikyti širdininkai. Ar pastebėjote tai augindama katę? Kaip ji atsirado jūsų namuose?
– Nuo jaunystės turiu bėdų dėl stuburo. Kai gydytojai padaro rentgeno nuotrauką, dažniausiai paklausia, kada buvau patekusi į avariją.
Vieną vakarą mano nugarą tarsi kas surakino. Bet turėjau reikalų, tad privalėjau juos sutvarkyti. Nusileidau laiptais, atidariau duris ir pamačiau juodą katytę.
Pamiršau, kad skauda nugarą, pasilenkiau ir paėmiau ją. Taip mano bute atsirado katė Satina. Kai ji ima murkti, man pasidaro ramiau.
Iš tikrųjų nėra kada galvoti apie savo sveikatą.
Sunku tik užlipti į ketvirtąjį aukštą, ypač su sunkiais nešuliais.
Laimė, nėra laiko kapstytis savyje, savęs gailėti, pykti ant viso pasaulio – reikia duoti ėsti išalkusiems globotiniams.
Sakyčiau, per tas ligas mano charakteris pasikeitė – tapau pakantesnė ir nuolaidesnė.
Manau, pykdamas ir jausdamasis nelaimingas žmogus gali prisišaukti ligą. Juk daug kas priklauso nuo minčių. O gyvūnai išmokė mane gyventi šia diena, nejausti apmaudo ir pavydo, nesikrimsti dėl nesėkmių.
Liūdesį sugeria katinas
„Mano draugas, mano paguoda. Kai esame kartu, ne tokia baisi vienatvė”, – apie juodakailį katiną Motiejų kalbėjo estrados legenda Nijolė Ščiukaitė.
Daugiau nei prieš ketverius metus savo vyrą lietuvių džiazo ir estradinės muzikos kūrėją Juozą Tiškų palaidojusi septyniasdešimtmetė N.Ščiukaitė netrukus neteko ir motinos. Moteris pasijuto labai vieniša.
„Kai būna sunku, į Motiejaus kailį išsiverkiu lyg į pagalvę, ir man palengvėja”, – prisipažino dainininkė.
Katinas visada pasitinka į namus sugrįžusią šeimininkę. Su Motiejumi, prie kurio yra labai prisirišusi, N.Ščiukaitė pasikalba, pasisodina jį ant kelių, pamyluoja.
Su vyru dainininkė yra užauginusi keturis šunis. Visi jie buvo tos pačios škotų terjerų veislės ir buvo šaukiami tuo pačiu Bocmano vardu.
Artimųjų ir augintinių teisės – lygios
Namuose nėra šilumos, jeigu juose nėra kokio nors gyvūno. Taip mano žurnalistė Algimanta Žukauskienė.
Katinas Herkulis, kurį kažkas net buvo pavadinęs Hanibalu, jos namuose gyveno 14 metų. Tuomet A.Žukauskienei atrodė, kad ne katinas pas ją gyveno, o ji – pas katiną.
Į senatvę Herkulį užklupo žmogiškos ligos: širdies veiklos sutrikimas, diabetas.
Netekusi katino žurnalistė neliko viena. Jos šeimos nariu tapo šelčių (mini kolių veislės) kalytė Vaira. Kai per Kūčias pas žurnalistę apsilankė pernai vasarą gimęs anūkas, niekas nedrįso Vairos išvesti į kitą kambarį, nors tokio amžiaus kūdikių imuninė sistema dar nėra susiformavusi.
Kalytės Vairos ir 58 metų A.Žukauskienės artimųjų teisės – lygios.