Pirmokas Justas Gasevičius bene vienintelis klasėje visiškai nebijo adatų. Bendraamžių drąsuoliu laikomas vaikas kasdien turi iškęsti ne mažiau kaip dešimt, o kartais – net penkiolika adatos dūrių.
Maždaug pusė jų būtini gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti, kiti – insulinui, reguliuojančiam cukraus kiekį organizme, sušvirkšti.
Be insulino Justas negali gyventi jau šešerius metus: nuo tada, kai vos vienerių sulaukusiam berniukui buvo nustatytas pirmojo tipo diabetas.
Liga buvo aptikta Kauno klinikose, į kurias vaikas pateko dėl smarkaus kosėjimo. Atlikus kraujo tyrimus, paaiškėjo: vaikui – ne tik gerklų uždegimas, bet ir diabetas.
„Keletą dienų prieš tai Justas nuolat jautė troškulį, labai daug gėrė, dažnai šlapinosi, o iš burnos sklido acetono kvapas.
Manėme, kad tai – dėl pakilusios temperatūros. Tačiau medikų išvada buvo visai kitokia”, – pasakojo farmacininke dirbanti Justo motina 35 metų Monika Gasevičienė.
Tuo, kad dar motinos pienu žindomas mažylis serga diabetu, sunku buvo patikėti ir Justo tėvui Giedriui Gasevičiui. Šia liga nesirgo nei artimi, nei tolimi abiejų Gasevičių giminaičiai.
Iki lemtingosios dienos Justas neturėjo jokių sveikatos problemų, tačiau diabetas jo, tėvų ir tuomet keturmečio brolio Luko gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Mažylis buvo paguldytas į vaikų endokrinologijos skyrių. Gydytojai jam skyrė insulino injekcijas, sudarė griežtą dietą.
„Tuomet jautėmės sutrikę, nes apie diabetą žinojome labai nedaug. Manau, kad tėvai turėtų iš karto sulaukti ne tik gydytojų, bet ir rimtos psichologo pagalbos”, – įsitikinęs vadybininku dirbantis keturiasdešimtmetis G.Gasevičius.
Iš ligoninės Justo tėvai parvyko su maišu švirkštų, adatų ir insulino ampulių.
Dvejus metus nuolatinė mažamečio palydovė buvo insulino pompa – programuojamas aparatas, kuris per ploną po oda įkištą adatėlę nuolat reikiamais kiekiais švirkščia insuliną.
Tačiau Justui prasidėjo alerginė reakcija, ir prietaiso teko atsisakyti.
Kol berniukui sukako penkeri, insuliną švirkšdavo tėvai ir net brolis. Ūgtelėjęs jis pats išmoko pamatuoti gliukozės kiekį ir į pilvą susišvirkšti reikiamą insulino kiekį.
Gasevičiams jau pavyko apsiprasti su mažiausio šeimos nario liga. Tačiau aplinkiniai, išgirdę apie diabetą, neretai sutrinka.
Baimę kauniečiai juto ir vesdami sūnų į darželį, nors vaikas jame būdavo vos pusę dienos, ir Justui pradėjus lankyti mokyklą.
Pedagogai baiminasi, kad nežinotų, kaip elgtis, jei Justui staiga pašlytų sveikata.
Šios baimės M.Gasevičienę paskatino įkurti Kauno vaikų diabeto klubą „Svaja”. Diabetu sergančių mažylių tėvai organizuoja susitikimus su gydytojais, dietologais, psichologais, rengia populiarią medžiagą apie diabetu sergančius vaikus.
Septynmečiam Justui nėra itin lengva laikytis dietos, verčiančios valgyti šešis kartus per dieną.
Sunkiausia – riboti saldumynų, sulčių, duonos ir pyrago gaminių kiekį, atsisakyti daugybės vaisių.
Tad skanumynų beveik nevalgo ir tėvai bei brolis.
Ar Justas jaučiasi išskirtinis vaikas?
Gasevičiai pripažįsta: kuo sūnus didesnis, tuo daugiau problemų kyla.
Justas vis dažniau klausia, kodėl į mokyklą turi neštis švirkštus ir adatas, nors kitų bendraamžių kuprinėse tokių daiktų nėra. O kartais pyktelėjęs užsimena, jog būti priklausomam nuo injekcijų jam jau nusibodo.
Kol kas tėvams pavyksta ramiai su sūnumi pasikalbėti ir paaiškinti, kad be insulino jam gresia rimti sveikatos sutrikimai.
Trečius metus įpusėjęs Jurgis jau trečią mėnesį drabužių kišenėlėje nešiojasi specialų aparatą – insulino pompą. Jo tėvai kauniečiai Indrė ir Mindaugas Lučkauskai – ramūs: vaiko organizmas nuolat aprūpinamas reikiamu insulino kiekiu.
Pirmojo tipo diabetas Jurgiui buvo nustatytas pernai rudenį.
„Kai sūnus pradėjo nuolat prašyti gerti, dažnai šlapintis ir pasijuto silpnai, nuvažiavome į ligoninę. Tuomet ir išgirdome sukrečiančią diagnozę”, – pasakojo 36 metų I.Lučkauskienė, dirbanti masažuotoja.
Ligoninėje Indrei kaskart suspausdavo širdį išgirdus graudų vaiko verksmą, kai į pirštą ar pilvą slaugytoja įbesdavo adatą. Ašaras dėl brolio tramdė ir vyresnioji jo sesuo Skaistė.
Insulinas būdavo švirkščiamas tris kartus per dieną. Injekcijos buvo būtinos ir berniukui grįžus į namus.
„Labai sunku kaskart tiksliai nustatyti reikiamą insulino kiekį.
Klinikose matėme insulino pompas, tačiau tokiam prietaisui reikėjo 18 tūkst. litų. Tokios sumos neturėjome”, – atvirai kalbėjo staliumi dirbantis M.Lučkauskas.
Padedami tėvų, Lučkauskai surinko apie 12 tūkstančių litų. Trūko dar šešių.
Sužinojusi apie sūnėno problemą, Jurgio teta kreipėsi į televizijos laidą „Bėdų turgus”.
Iš jos netrukus atėjo atsakymas su gera žinia – berniukui padės Editos Mildažytės įsteigtas labdaros ir paramos fondas „Bėdų turgus”.
Jurgis greitai priprato prie insuliną leidžiančio aparato.
„Dabar mums tereikia kas kelias valandas paspausti insulino kiekį reguliuojantį mygtuką ir kas tris dienas pakeisti adatėlę, per kurią į Jurgio organizmą patenka vaistai”, – džiaugėsi berniuko tėvai.
Prietaisas ypač patogus I.Lučkauskienei – jame įdiegta speciali funkcija, apie įšvirkšto insulino kiekį informuojanti garso signalu.
Moteris nuo vaikystės kenčia dėl silpno regėjimo. Būdama dešimties, kaunietė susirgo gripu, kurio komplikacija – daugiau nei 90 proc. susilpnėjęs regėjimas.
Prastai matanti I.Lučkauskienė baiminosi, kad jos problemų nepaveldėtų vaikai, tačiau net nepagalvojo apie diabetą, kuris nėra varginęs nei jos, nei vyro giminaičių.
Kauniečiai tiki, kad ateityje atsiras paprastesnių būdų diabetui kontroliuoti, todėl jų sūnui neteks tiek daug kentėti.
Gyvenimą palengvina pompa
Edita Mildažytė
Labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus” įkūrėja
„Cukrinio diabeto išgydyti neįmanoma, tačiau galima palengvinti ligonių gyvenimą. Vienas pažangiausių sprendimų – insulino pompos. Ją turintis vaikas, užuot badęs savo odą septynis kartus per dieną, susileisti vaistų turi tik kartą per kelias dienas.
2007 metais mūsų fondas pradėjo projektą „Diabitės” (www.diabites.lt). Jo tikslas – surinkti lėšų vaikams insulino pompoms įsigyti.
Šie prietaisai kainuoja nuo 6 iki 18 tūkst. litų. Kiekvienam perkančiajam kompensuojame 6 tūkst. litų.
Iki šiol padėjome įsigyti pompas daugiau nei 120 vaikų.
Dar per pustrečio šimto mažylių jų laukia.”
Psichologų pagalba – sunkiai prieinama
Jolanta Žilinskienė
Psichologė
„Žinia apie diabetą – iššūkis ir vaikui, ir jo tėvams. Kasdienė ligonio priežiūra reikalauja daug pastangų. Kol vaikas mažas, tėvai turi užtikrinti tinkamą jo priežiūrą, kad ligonis išvengtų sunkių komplikacijų – apakimo, galūnių amputacijos, inkstų nepakankamumo, širdies ir smegenų kraujagyslių pažeidimo.
Dažniausiai iki paauglystės ligos kontrole rūpinasi vaiko tėvai. Kadangi ikimokyklinio ugdymo įstaigos vengia tokių ligonių, neretai motina būna priversta išeiti iš darbo ar dirbti trumpiau.
Baimė dėl vaiko ateities ir griežta dienotvarkė daugeliui kelia nuolatinę įtampą, kuri per ilgesnį laiką gali virsti rimtomis psichologinėmis problemomis ar net psichikos sutrikimais. Diabetas dažnai paveikia ir šeimos narių tarpusavio santykius, nes šiek tiek apriboja kai kuriuos veiksmus.
Ypač stipriai į ligą reaguoja paaugliai, o kartu su jais – ir tėvai. Neretai neišvengiama pykčio priepuolių, liūdesio, susirūpinimo dėl ligos ir neaiškios ateities.
Tačiau reikia pripažinti, kad diabetu sergantiems vaikams ir jų artimiesiems psichologinė pagalba sunkiai prieinama. Jos jie turėtų sulaukti jau pirmosiomis diagnozės nustatymo dienomis.”
Sergančių vaikų daugėja
Lilija Zelma-Krova
Kauno Kalniečių poliklinikos vaikų endokrinologė
„Cukriniu diabetu Lietuvoje serga per 800 vaikų. Liga dažniausiai diagnozuojama 5–7 ir 10–14 metų vaikams.
Tačiau pasitaiko, kad diabetu suserga ir kūdikiai.
Daugumai vaikų nustatytas pirmojo tipo diabetas, tačiau, daugėjant nutukusių vaikų, atsiranda ir antrojo tipo diabeto atvejų.
Pirmojo tipo diabetas prasideda, kai žūva tam tikros kasos ląstelės ir kasa negali gaminti hormono insulino. Jis padeda gliukozei patekti į ląsteles ir aprūpinti jas energija.
Kai trūksta insulino, gliukozė kaupiasi kraujyje, o organizmo ląstelės badauja.
Tada pradeda varginti troškulys, gausus šlapinimasis, nuovargis, krinta svoris.
Negydant šios ligos, vaiką gali ištikti sunkūs priepuoliai arba gyvybei pavojinga koma.”