Kur kas rečiau liūdnos mintys kamuoja tuos, kurie turi pasirūpinti savo laikomais gyvūnais.
Ne vienas mokslininkas įrodė, kad žmonės, prižiūrintys kokį nors gyvūną, jaučiasi sveikesni, laimingesni ir ilgiau gyvena.
– Ar tiesa, kad gyvūnai turi gydomųjų galių? – pasiteiravau Vilniaus universiteto Onkologijos instituto psichiatrės psichoterapeutės Giedrės Bulotienės.
– Sunkią ligą dažnai lydi stresas, mirties baimė, todėl žmogus gali jaustis sutrikęs.
Netgi tada, kai kūnas pasveiksta ir nėra jokių vėžio ženklų, sąmonėje dar kraujuoja neužgijusi žaizda. Žmogus jaučiasi lengvai pažeidžiamas, supranta, kad pagerėjimas gali būti laikinas.
Vieni pacientai ieško būrėjo pagalbos, antri kreipiasi į vaistažolių specialistą ar psichoterapeutą, treti traukia į šunų prieglaudą.
Išgelbėjęs gyvūnėlį žmogus pasijunta reikalingas.
– Ką mokslininkams rodo žmogaus reakcija į gyvūną?
– Užsienyje senyvo amžiaus žmonių globos namuose specialiai auginami gyvūnai, kad vieniši žmonės galėtų su jais bendrauti, neužmirštų teigiamų emocijų.
Yra mokslinių darbų, kurie įrodo, kad netgi psichoterapijos kabinete laikomas šuo atlieka svarbų vaidmenį – jis padeda ligoniui pasijusti žmogumi, išvaduoja jį iš uždarumo ir susivaržymo.
Analizuodamas, kokias emocijas sužadina šuo, psichoterapeutas gali įvertinti, kokie iš tikrųjų to žmogaus santykiai su pačiu savimi, kokie konfliktai jį kamuoja.
– Ar tiesa, kad rūpinimasis augintiniu turi poveikio ir fizinei žmogaus sveikatai?
– Yra duomenų, kad kačių murkimas veikia raminamai, gali sureguliuoti kraujospūdį, o šuns savininkas, daug laiko praleisdamas gryname ore ir treniruodamas savo keturkojį, gali atsikratyti nemigos ir antsvorio.
Rūpindamasis gyvūnu žmogus atranda savyje stiprybės šaltinį, randa jėgų sveikti.
Todėl aukojimasis dėl kitų – dar vienas būdas padėti sau.