Jei ne pažintis su A.Vasiljevu Vilniuje ir kvietimas atvykti į jo seminarą Paryžiuje, Kūčias ir Kalėdas M.Petrauskienė būtų šventusi kaip kasmet – namuose su artimaisiais.
Bet šįkart prieš pat šventes moteris į lagaminą susikrovė gražiausias savo sukneles, batelius, papuošalus ir sėdo į lėktuvą.
Laukė išskirtinių pojūčių kupinos dienos – meno kūrinių peržiūros, pasivaikščiojimai po miestą, vakarienės ypatinguose restoranuose, viešnagė A.Vasiljevo namuose.
Praleisti savaitę su mados istoriku bei pasisemti žinių Paryžiuje susirinko keliolikos žmonių grupė iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, Čekijos, Estijos. Margarita buvo vienintelė iš Lietuvos.
Pirmosios valandos Paryžiuje lietuvei nežadėjo nieko gero. Vėlų vakarą pasiekusi viešbutį ji pastebėjo skubėdama pasigriebusi ne savo lagaminą.
Nors kitą dieną svetimą daiktą Margarita grąžino į oro uostą, sužinojo, kad jos daiktai – jau Pekine. Skrydžių bendrovė tarpininkauti neapsiėmė, tik davė kontaktus, kad lagaminais moterys susikeistų pačios.
Susisiekusi su kine Margarita sulaukė prastų žinių. Pasirodo, trumpai Paryžiuje viešėjusi kinė neturėjo kur susikrauti suvenyrų, todėl išmetė daiktus iš svetimo lagamino, susikrovė pirkinius ir išskrido namo.
„Gerai, kad kelionei apsirengiau švarką, o ne sportinį kostiumą, nors minčių keliauti patogesniais drabužiais turėjau.
Laimė, rankiniame bagaže vežiausi ir pačios kurtų papuošalų, todėl jie neprapuolė.
Sukausi su ta apranga, kokią turėjau. Paryžiuje brangu, nenueisi ir nenusipirksi viso garderobo.
Pasirodo, dėl šventinio šurmulio oro uostuose dingo net trys Aleksandro lagaminai”, – M.Petrauskienė nesijautė vieniša nelaimėlė.
Vaikštinėti po parduotuves ieškant aprangos laiko nebūtų turėjusi nei ji, nei A.Vasiljevas – veiklos jie turėjo nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Per dieną jie apžiūrėdavo po kelis muziejus, pakeliui dar aplankydavo dėmesio vertas vietas ir kaskart išgirsdavo įdomų mados žinovo pasakojimą.
Margarita į viešbutį sugrįždavo be jėgų, jausdama malonų nuovargį ir džiaugdamasi, kad diena prabėgo ne veltui.
„Kai buvau Paryžiuje pirmąsyk, pamačiau visus pagrindinius objektus, o dabar miestą išvydau akimis žmogaus, kuris gyvena Paryžiumi, semiasi iš jo įkvėpimo.
Jis mus vedžiojo įvairiomis gatvelėmis, nukeldamas į praeitį tai dviem šimtmečiais, tai dešimtmečiu.
Pavyzdžiui, kai stabtelėjome prie „Ritz” viešbučio, Aleksandras priminė tragišką Velso princesės Dianos žūtį 1997 metais, kai ji su mylimuoju Dodi al-Fayedu iš viešbučio spruko nuo paparacų.
Užsukome į „Chanel” mados namus ir išgirdome istoriją apie jų įkūrėją, įtakingiausią praėjusio amžiaus mados kūrėją Coco Chanel, apie intriguojančias, paslapčių gaubiamas jos meilės istorijas ir konkurenciją su kita to meto mados pasaulio garsenybe itale Elsa Schiaparelli”, – pasakojo M.Petrauskienė.
Pasivaikščiojimai po muziejus nė iš tolo nedvelkė nuoboduliu – mados istorikas apie portretuose pavaizduotas asmenybes bei jų aprangą, aksesuarus pasakojo taip įtaigiai, lyg būtų juos pažinojęs ar gyvenęs tuo pat metu.
* * *
Drauge su A.Vasiljevu seminaro dalyviai pietaudavo ir vakarieniaudavo.
„Būtinai paragaukite austrių su šampanu”, – pirmąjį vakarą rekomendavo A.Vasiljevas, į Paryžių iš Maskvos emigravęs 1982 metais.
Iš pirmo žvilgsnio šio miesto rusas nepamėgo – Prancūzijos sostinė jam pasirodė purvina.
Bet dabar jis laimingas. Paryžius – didžiulis kultūros centras, mados sostinė, kuriai nebeturi priekaištų.
Jo atmintyje įstrigęs rašytojo Ernesto Hemingway’aus posakis: „Paryžius – šventė, kuri visada su tavimi.”
Pietų bei vakarienės A.Vasiljevas vesdavo į kavines ar restoranus, kurie turi išskirtinę istoriją ar buvo lankomi išskirtinių asmenybių.
Pavyzdžiui, paskutiniam vakarui jis išrinko „La Coupole”, esantį netoli Monparnaso bokšto penkioliktajame Prancūzijos sostinės rajone.
Šis restoranas atidarytas prieš devynis dešimtmečius ir buvo mėgstamas tokių garsenybių kaip ispanų dailininkai Salvadoras Dali, Pablo Picasso, amerikiečių rašytojai E.Hemingway’us, Francis Scottas Key Fitzgeraldas, iš Amerikos kilusi šokėja bei aktorė Josephine Baker, skulptorius Alexanderis Calderis.
Bliuzo ir džiazo mėgstanti klausytis M.Petrauskienė pasiteiravo A.Vasiljevo, kur būtų galima pasiklausyti tokios muzikos, tačiau išgirdo: „Tai – ne prancūzų kultūros dalis. Nežinau.”
Mados istorikas neabejoja, kad, norint pajusti Paryžiaus dvasią, istoriją, būtina bent kartą gyvenime užsukti į garsųjį Prancūzijos sostinės kabaretą „Moulin Rouge” („Raudonasis malūnas”). Kabaretas yra prancūzų kultūros dalis.
Šio kabareto scenoje išpopuliarėjo trankusis prancūzų šokis kadrilis, kurį anglai pervadino kankanu.
Per daugelį metų čia pasirodė pasaulinę šlovę pelniusios žvaigždės Ella Fitzgerald, Liza Minnelli, Frankas Sinatra, Eltonas Johnas, Jeanas Gabinas, Bourvilis, Edith Piaf, Ginger Rogers, Yves’as Montand’as, Michailas Baryšnikovas.
„Kai su vyru buvome prieš ketverius metus Paryžiuje, į „Moulin Rouge” nenuėjome. Maniau, neverta gaišti laiko, kad pasižiūrėtume į pusnuoges moteris”, – tokios nuomonės buvo papuošalų kūrėja.
* * *
Malūno formos pastatas Monmartro kvartale, Kliši bulvare, kabareto gerbėjus vilioja jau 121 metus, o jo raudonų šviesų nutvieksti sparnai nepailsdami sukasi kiekvieną vakarą.
Kai žymusis Prancūzijos dailininkas Henri de Toulouse-Lautrecas iki vidurnakčio „Moulin Rouge” tapė šokėjas, niekas nebūtų patikėjęs, kad tos drobės taps šedevrais ir atsidurs muziejuje, o kabaretas nebus bankrutavęs net ir po šimtmečio.
Žiūrovai į „Moulin Rouge” renkasi gerokai anksčiau, nei prasideda programa – apie 19 valandą.
Savo gerbėjų grupei A.Vasiljevas vietą buvo rezervavęs iš anksto. Į bilieto kainą, viršijančią 500 litų, įskaičiuota ne tik pramoga, bet ir vakarienė.
Svečiams buvo patiektas avienos kepsnys su trinto avokado salotomis, desertui – pyragaičiai ir šampanas.
Tą vakarą visi klausėsi gyvai atliekamų prancūziškų dainų.
Kabareto lankytojus aptarnauja tik vyrai. Po pusantros valandos, kai nuo stalų dingo lėkštės, užgeso šviesos – paryžietiškas šou prasidėjo.
Scenoje viena kitą keitė spalvingais ir žėrinčiais, plunksnomis išdabintais kostiumais vilkinčios nuogakrūtės šokėjos, skambėjo nuotaikingos melodijos, vyko cirko pasirodymai.
Kai iš grindų tarsi išdygo akvariumas su pitonais, keturi vyrai į jį be gailesčio švystelėjo pusnuogę šokėją. Tokie netikėtumai meilės, linksmybių bei gyvenimo džiaugsmo šventėje nepaliko abejingų.
„Tai buvo ypatinga! Negalėjau akių atitraukti. Tikrai verta pamatyti”, – dabar neabejoja M.Petrauskienė.
* * *
Kūčių vakarą iš „Moulin Rouge” į viešbutį sugrįžusi įvairiatautė kompanija ragavo lietuviškų Kūčių patiekalų – aguonų pienu su kūčiukais juos pavaišino Margarita.
Maišelį kūčiukų ji buvo įsidėjusi iš namų, o maltų aguonų rado Paryžiuje, tad tereikėjo jas užpilti karštu vandeniu.
Ankstų rytą pasiklausyti Kalėdų mišių lietuvė nuėjo į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą.
„Kodėl nepasinaudojus tokia proga, jei jau esu Paryžiuje?” – sakė moteris, artimiesiems katedroje nupirkusi po siuvinėtą kryželį.
Iš katedros Margarita nuskubėjo į blusų turgų, kur jos jau laukė kompanija. Pirmiausia jie užsuko į nedidelį sendaikčių turgų.
A.Vasiljevas – aistringas tokių vietų lankytojas, gebantis ne tik tarp menkaverčių margumynų aptikti unikalų daiktą, bet ir meistriškai nusiderėti.
Sendaikčių paieškų aistra kolekcininkas užkrėtė ir Margaritą.
Jos žvilgsnį traukė biseriu siuvinėtos delninukės, tapytos bei nėriniais puoštos vėduoklės, spalvoto stiklo taurės, antikvariniai baldai, porcelianinės lėlės.
Paryžiuje yra ne vienas blusų turgus – ir po atviru dangumi, ir susidedantis iš mažų parduotuvių, kurias gaubia bendras stogas.
Vaikštinėdamas iš vienos tokios parduotuvėlės į kitą, kraute prikrautas praeitį menančių daiktų, gali praleisti visą dieną.
Vienoje jų lietuvė aptiko trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pagamintą dailią papuošalų dėžutę, aptrauktą tekstile, įsigijo panašiu laikotarpiu sukurtų medžiaginių gėlių, maždaug dešimtmečiu vėliau padarytą aksomo gėlių vėrinį.
Ji džiaugėsi aptikusi senovinių nėrinių, kuriuos vėliau panaudos kurdama seges. Visi pirkiniai po derybų su pardavėjais atsiėjo apie 100 eurų (345 litus).
M.Petrauskienės pirkinius mados istorikas įvertino labai gerai. Jis pats įsigijo senų drabužių eskizų.
Kalėdų dieną raudonųjų žibintų kvartale jie matė vos kelias intymias paslaugas siūlančias moteris. „Turbūt Kalėdas švenčia ir jos”, – svarstė Aleksandras.
Paskutinį vakarą penkias moteris, kurios ne pirmą kartą atvyko į A.Vasiljevo rengiamą seminarą, mados istorikas pakvietė į savo butą.
„Mano namai labai maži, visi netilptume”, – lyg pasiteisindamas, kad negali pakviesti visų, pašnibždėjo Aleksandras.
XX a. pradžios daugiabutis, kuriame gyvena A.Vasiljevas, yra Paryžiaus pakraštyje. Iš vestibiulio viešnios pateko į senovinį liftą su grotelėmis.
„Jis labai lėtas. Jeigu nori į tualetą, gali ir nesuspėti”, – juokavo A.Vasiljevas.
Jo buto durys – tokios pat tamsiai mėlynos, kaip ir kaimynų, – nė neįtartum, kad įžengus pro jas atsivers visai kitas pasaulis.
Gausybę portretų, sukabintų vienas šalia kito, sunku aprėpti vienu žvilgsniu, juolab kad smalsumo pagautos akys vis stabtelėdavo ties antikvariniais baldais, žvakidėmis, dėžutėmis.
Lietuviškos verbos prieškambaryje, tarsi pasitinkančios svečius, Margaritai priminė namus.
Pamatęs, kad moterys nori nusiauti, buto šeimininkas jas sustabdė: „Mano namuose niekas nenusiauna.”
Kol viešnios susižavėjusios sukiojosi po trijų kambarių butą ir fotografavo, Aleksandras užkaitė arbatos ir į taures įpylė šampano. Prie gėrimų šeimininkas pasiūlė pyragaičių su avietėmis.
„Jo namai – tarsi muziejus. Tiesą sakant, jie man paliko didesnį įspūdį nei visi muziejai, kuriuose lankėmės!” – atviravo M.Petrauskienė, neabejojanti, kad šie namai po daugelio metų bus atverti turistams.
Savo bute mados istorikas kolekcionuoja baldus ir interjero puošmenas, pagamintas XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje, iki 1840-ųjų. Daugelis jų atkeliavo iš sendaikčių turgaus.
* * *
Maždaug šimtas veidų, žvelgiančių iš portretų, A.Vasiljevui – tarsi šeima. Rytą pabudęs jis sveikinasi su jais, o grįžęs iš kelionių pasakoja, kur buvęs.
Miegamajame kabantį jo paties portretą kadaise nupiešė tėvas, Rusijos didžiojo teatro dailininkas.
Svetainės puošmena – vaza su sudžiovintais rožių žiedlapiais, tarp kurių guli kūdikėlis Jėzus. Taip mados istorikas namus buvo papuošęs žiemos šventėms.
„O jo virtuvė labai kukli, mažutė, be prabangos, kuria jis gėrisi kitur.
Bet net ir toje virtuvėlėje antikvariniams daiktams atsiranda vietos. Pavyzdžiui, senovinėms taurelėms”, – stebėjosi M.Petrauskienė.
Kalėdų proga papuošalų kūrėja A.Vasiljevui buvo padovanojusi savo sukurtą segę. Ją Margarita išvydo ant kolekcininko naktinio staliuko ir tai paglostė jai širdį.
Kol viešnios gurkšnojo šampaną ir šnekučiavosi, A.Vasiljevas pamokė lietuvę, kaip reikėtų pozuoti: „Būtinai ką nors darykite su rankomis – pakelkite, mostelėkite.
Tuomet rankos taps nuotraukos akcentu, o veidas liks antrame plane, ir nuotrauka paliks puikų įspūdį.”
Savo namuose garsus mados istorikas lietuvei pasirodė visiškai kitoks – paprastas, be mados žinovo kaukės, su kuria jį matydavo televizijos laidose ar žurnalų puslapiuose.