Filadelfijoje gyvenančios Kristos kūriniai dabar eksponuojami galerijose ir mielai perkami.
O pačiai autorei kūryba tapo geriausiu nusiraminimu, dvasine atgaiva. Jos paroda „Šventi žodžiai” praėjusį spalį puikavosi Paryžiaus meno galerijoje „Vivendi”, o gruodį – Majamyje.
„Jei nebūtumėte išsiskyrusi su sužadėtiniu, jūsų paveikslų ir parodų turbūt nebūtų?” – paklausiau Prancūzijos sostinėje viešėjusios K.Bard.
„Tai tiesa. Kai išsiskyriau, ėmiausi meno. Yra toks posakis: „Kai tave supa priešai, reikia dėkoti Dievui, kad esi jau išganytas.”
Mano priešas buvo liūdesys. Kai blogai jautiesi, pasaulis atrodo juodas. Bet būtina sau kartoti, kad tai praeis, tik reikia ištverti tą negerą akimirką”, – atsakė K.Bard.
Dėl savo sprendimo išsiskirti verslininkė nesigaili: „Man reikėjo su tuo vyru išsiskirti. Nesijaučiau gerai. Iškilo per daug klaustukų. Vestuves turėjau atšaukti. Žinoma, buvo nelengva apsispręsti.
Kiekvienas turime abejonių, bet kai jos pasidaro tokios didelės, kad nebegali toliau gyventi, kai nuo jų pasidaro bloga, reikia ryžtis.
Nors vestuvės buvo jau suplanuotos, o svečiai – sukviesti. Košmariška situacija...”
K.Bard reikėjo ne tik svečiams apie tai pranešti. Reikėjo ir gyvenimą iš naujo suplanuoti, tiksliau – grįžti į buvusias vėžes.
Su būsimuoju vyru moteris ketino persikelti į kitą JAV vietovę, tad Filadelfijoje buvo atsisakiusi daugelio klientų.
„Ačiū Dievui, nespėjau parduoti namo. Nebūčiau turėjusi kur gyventi”, – prisiminė K.Bard.
Verslo konsultantė buvo išsaugojusi ir vieną savo klientų – Filadelfijos meno muziejų. Darbas su juo jai buvo pats mėgstamiausias.
Vis dėlto nepatogumai turėjo ir šviesią medalio pusę: moteris turėjo laiko pamąstyti, ką nori gyvenime daryti, kas labiausiai traukia.
Pirmąją asmeninę parodą K.Bard surengė pernai vasarį Palm Biče, Floridoje.
„Iki to laiko paveikslai buvo nematomoji mano gyvenimo pusė”, – šyptelėjo lietuvė, iš pradžių nedrįsusi jų rodyti net šeimai.
Apie savo darbus Krista prasitarė vienam Niujorke gyvenančiam draugui. Šis patarė kūrinius parodyti žinomam meno kritikui, kurį asmeniškai pažinojo.
„Tai labai išsilavinęs ir griežtas meno žinovas. Viską tiesiai šviesiai rėžia į akis. Eidama pas jį drebėjau. Bet jam labai patiko mano kūriniai!
Išvada – reikia išdrįsti. Kaip sako geri mano draugai, Vilniaus viešbučio ir restorano „Stikliai” bendrasavininkiai, nepatyręs rizikos, negersi šampano”, – susitikimą su menininkų siaubu prisiminė verslininkė ir kūrėja.
Paveikslus pamatę kiti Kristos draugai iškart ėmė įtikinėti, kad savo darbais ji turinti pasidalinti su kitais.
„Mane supažindino su Guggenheimo muziejaus kuratore, ir ji nupirko mano paveikslą, kuriame iš žodžių sudėliotas rožinis. Jai labai patiko”, – pasakojo menininkė.
* * *
Galiausiai kūrinius K.Bard parodė ir šeimai. O artimieji ant jos net pyktelėjo, kad taip ilgai slėpė savo talentą.
K.Bard labai jaudinosi ir prieš pirmąją savo parodą Palm Biče praėjusių metų vasarį.
„Tai – labai turtingų žmonių miestas. Nežinojau, kaip žmonės mane priims. Maniau, nepatiks jiems tos mano maldos”, – prisimena menininkė, kurios kūriniuose įamžinta ne viena malda.
Būtent paveikslus su maldomis nupirko pirmiausia. Viena šeima įsigijo „Gloria in Excelsis Deo” („Garbė Dievui aukštybėse”), kita – kūrinį su žydų malda.
„Pastaroji šeima man paaiškino, jog per Antrąjį pasaulinį karą jų tėvas fronte kartodavo būtent šios maldos žodžius. Jie įsitikinę, jog būtent malda išgelbėjo tėvą”, – pasakojo lietuvė.
Nors Paryžiuje, galerijoje „Vivendi”, surengta paroda menininkei buvo antroji ir šios galerijos savininkas „Lietuvos rytui” sakė Kristos darbus pamėgęs iš karto, prieš renginį lietuvę vėl apniko abejonės.
„Visą dieną kovojau su baime. Ji mane užplūsdavo bangomis. Todėl visą dieną meldžiausi.
Kai tik užplūsdavo baimės banga, kalbėdavau „Sveika, Marija”. Nauja banga – vėl „Sveika, Marija”, – kitą dieną įsitaisiusi odiniame Paryžiaus viešbučio „Saint James” fotelyje šypsodamasi prisiminė menininkė.
Piešti K.Bard mėgo nuo vaikystės. Asmeniniame tinklaraštyje ji pasakoja apie mažą mergaitę, kuri įsivaizduodavo, kad virtuvės kėdžių atlošai – dailininko stovai.
Tačiau tėvai nenorėjo, kad Krista taptų menininke. Jie norėjo, kad mergaitė įgytų „tikrą” profesiją.
Taip ji tapo vadybininke ir verslo konsultante – gal kiek kitokia nei daugelis.
Racionaliame verslo pasaulyje menininkės siela K.Bard turbūt net padeda rasti originalių idėjų ir sprendimų.
Tačiau dėl skaudaus išsiskyrimo su sužadėtiniu prieš porą metų profesinis K.Bard pasaulis ėmė virsti aukštyn kojomis.
„O gal kaip tik pastatė mane ant kojų?” – dabar savęs klausia K.Bard. Lietuvė jau seniai domisi neuropsichologija ir mistika.
„Japonų mokslininkas Masaru Emoto teigia, kad žodžiai turi įtakos vandeniui.
Žmogaus kūną sudaro nuo 70 iki 80 procentų vandens. Taigi žodžiai mus veikia”, – įsitikinusi menininkė.
Ją įkvepia ir knygos apie metafiziką, filosofiniai klausimai apie gyvenimo prasmę, egzistenciją.
Prieš pradėdama rašyti maldas ar kitus tekstus K.Bard pirmiausia paruošia popierių, ant kurio atsiras paveikslas. „Esu tarsi alchemikė”, – šyptelėjo ji.
* * *
Didžiulius popieriaus lakštus menininkė iškvepina jos pačios sumaišytų eterinių aliejų – smilkalų, miros, įvairių žolelių mišiniu ir pašlaksto iš Lurdo bei kitų šventųjų vietų jos pačios arba draugų parsivežtu švęstu vandeniu.
Ar nuo itin stipraus eterinių aliejų kvapo moteris neapsvaigsta? Ne, papurto ji galvą.
Žodžius ji rašo klausydamasi įvairių pasaulio religijų ir tautų muzikos.
„Visa tai tikrai padeda. Visiškai pasikeičia nuotaika. Tai, kas atsitinka, tiesiog nuostabu”, – apie kūrybinę virtuvę entuziastingai pasakojo K.Bard.
Palinkusi prie popieriaus lapų Krista mėgsta klausytis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinių, lietuvių liaudies dainų, regio atlikėjo Dono Campbello, afrikietės Cesarios Evoros ir kitų įrašų.
Ką rašyti ant popieriaus, įkvepia bibliotekoje esantys šventieji raštai ir kitos knygos.
„Turiu enciklopediją su visais pasaulio angelų vardais. Viename pirmųjų savo paveikslų tuos vardus ir surašiau”, – pasakojo Krista.
Lietuvė renkasi ne tik religinius tekstus. Jos namai pilni įvairių kalbų žodynų.
Vienas Paryžiuje pristatytas K.Bard darbų ciklas pavadintas „Metų laikais”.
Ant popieriaus lakštų įvairiausiomis pasaulio kalbomis, įskaitant ir lietuvių, išrašyti žodžiai „pavasaris”, „vasara”, „ruduo” ir „žiema”.
Krista užaugo lietuvių katalikių vienuolyne, nes jos motina sirgo lėtine depresija.
„Būdama jaunesnė, šiek tiek baiminausi, kad ir man taip nenutiktų. Kad geriau suprasčiau, kokia tai liga, studijavau psichologiją. Supratau, kad man tai negresia.
Esu tikrai laiminga. Mane tik kartais apninka melancholija.
Nežinau, ar būčiau pakėlusi tai, ką teko tėvams patirti.
Jie buvo priversti palikti Lietuvą ir gyventi tarsi su išplėšta širdimi. Mamai buvo labai sunku. Ji daug metų gydėsi”, – motinos gyvenimą prisiminė K.Bard.
Po motinos mirties Kristos sesuo Audrey Gruss įkūrė fondą depresijos tyrimams, ligos gydymui ir profilaktikai.
Dalį per pirmąją savo parodą Palm Biče surinktų pinigų K.Bard skyrė šiam fondui.
Verslininkė ar menininkė? Kuo save dabar laiko K.Bard?
„Manau, kad nereikia rinktis. Kokį Dievas kelią rodo, tokiu ir einu. Svarbiausia – neužmiršti visų savo galimybių”, – įsitikinusi JAV lietuvė.