Vedusio vyro meilužė – toks mano statusas. Kalbu ne apie pikantišką nuotykį, bet apie tikrą meilės trikampį, kuris gyvuoja daugiau nei du dešimtmečius.
Iki šiol mylimuoju dalijuosi su kita. Mūsų meilė atlaikė visas audras. Beje, ji trunka ilgiau nei daugelio mano aplinkos žmonių santuoka.
Ištekėti? Niekada nenorėjau! Man niekuomet nekilo minčių apie santuoką. Pernelyg branginau laisvę, kad manyčiau, jog partnerystė, sutvirtinta civilinės metrikacijos biuro antspaudu, tampa patvaresnė.
Ieškojau tikro jausmo. Buvau gana romantiška. Prie šio bruožo reikia pridėti naujovių potraukį – veikiausiai tai ir lėmė, kad tapau meiluže.
1984-ųjų rugpjūtį, kai užsimezgė mūsų santykiai, artėjau prie 21-ojo gimtadienio. Buvau jauna, todėl nuoširdi, bet ir pakankamai suaugusi, kad kai ką patirčiau.
Nutraukusi studijas dirbau neoficialiame kairiųjų literatūros knygyne netoli Miuncheno universiteto.
Kaip paprastai, turėjau dirbti šeštadienio rytą. Kai uždususi atskuodžiau dviračiu, palei vitrinas nekantriai vaikštinėjo vyriškis.
Jis jau norėjo eiti, bet, tarsi vedama likimo, pasirodžiau aš.
Jei būčiau atlėkusi anksčiau, jis manęs gal būtų ir nepastebėjęs. Jei būčiau atėjusi vėliau, būtume prasilenkę. Mums buvo lemta sutikti vienam kitą.
Grakšti šviesiaplaukė, papūtusi lūpas ir nutaisiusi skeptišką žvilgsnį – tokia išnirau priešais jį. Vėliau jis dažnai kartojo iškart supratęs, kas aš: maištaujanti vyresnėlė duktė, atklydusi į kairiųjų stovyklą.
Jis buvo daug vyresnis, seniai vedęs. Niekuomet nenorėjo keisti savo situacijos – ir to mano meilužis niekada neslėpė. Jis ir jo žmona nusprendė vienas kito niekuomet neskaudinti, taip jis man vėliau aiškino.
Bet prisipažino, kad, pamačius mane, jam viskas susijaukė.
Tokia buvo pirmoji susitikimo scena – mūsų nuodėmės uvertiūra. Prie tų akimirkų grįždavome nuolat, kai apimti graudaus liūdesio prisimindavome santykių pradžios stebuklą.
Visą mėnesį kiekvieną penktadienį jis užsukdavo į knygyną.
Jis galėdavo negailestingai šaipytis iš mažos ir politiškai vienpusiškos pasiūlos knygyne. Bet turint omenyje, kad norėjo man patikti, iš knygyno išeidavo nešinas glėbiu knygų.
Vienų švenčių išvakarėse jis atsargiai paklausė: „Ar išgersi su manim kavos?”
Šis nekaltas pasiūlymas pagal anuometines pokalbio taisykles buvo suprantamas taip: „Ar nori su manimi pasimylėti?”
Atsakymą išpyškinau tarsi iš automato: „Ne! Su vedusiais vyrais iš principo nesusitikinėju!”
Spyriojausi ne dėl moralinių sumetimų. Norėjau leisti jam suvokti, kad jis priklauso visiškai kitam, miesčioniškam, pasauliui, iš kurio pasprukau pabėgdama iš tėvų namų.
Mano galvoje skambėjo visi pavojaus varpai, bet jų gaudesys nenustelbė potraukio būti su juo.
Abu žinojome, kad po pirmo žingsnio kelio atgal nebūtų.
Į pirmąjį pasimatymą atsivilkau drobinį maišą, pilną maisto produktų visam savaitgaliui – makaronų ir skardinių su pomidorais.
Po to nuėjome į kiną, pažiūrėjome muzikinį filmą apie grupę „Talking Heads”.
Nors specialiai atsisėdome paskutinėje eilėje, neįvyko nieko, apie ką jis negalėtų papasakoti savo žmonai.
* * *
Didžiausiai mano nuostabai, tai jis ir padarė – papasakojo savo sutuoktinei apie mudviejų pasimatymą. Galėjai susidaryti įspūdį, kad jis gavo oficialų jos leidimą.
Tokios tolerancijos negalėjau suprasti. Pasijutau moterimi, į kurią žiūrima nerimtai, o tariamą jo žmonos kilniaširdiškumą suvokiau kaip mėginimą sugriauti stebuklą, atsiradusį tarp jo ir manęs.
Nes būtent slapukavimas sukelia tokį jaudulį ir suteikia santykiams pojūtį, koks niekada nepasiekiamas esant atvirai partnerystei.
Be to, pajutau pakliuvusi į savo moralinių nuostatų spąstus. Visuomet sakydavau, kad pavydas – patriarchalinės visuomenės atgyvena.
Supratau, kad šis posakis sukurtas gudragalviams, kurie niekada nebuvo pasidavę pagundai.
Ne savo noru buvau susieta su moterimi, kuri mylėjo tą patį vyrą, kaip ir aš.
Pirmąkart mylėtis kiek baiminomės, bet kartu ir troškome. Gal mums už seksą svarbesnė buvo preliudija? O gal paprasčiausiai bijojome nusivilti?
Buvo gražu flirtuoti liekant nekaltiems. Svajonių moterys – laikinos būtybės, gražiausios tol, kol jų neturi. Tai žinojo ne tik jis, bet ir aš.
Žinoma, po kelių savaičių pasidavėme aistrai.
Mūsų sekso troškimas nepasikeitė ir po daugelio metų. Iš pradžių dienomis ir valandomis didėjantis laukimas. Po to – lytinis aktas – trumpas, laikinas svaigulys.
Paskui – išsiskyrimas ir vėl didėjantis troškimas viską pakartoti.
Rankinėje visada nešiojausi daugybę monetų – kad galėčiau paskambinti iš anuomet dar įprasto taksofono. Mes negalėjome ištverti nepakalbėję poros valandų.
Ieškodavome vienas kito, kai jautėmės vieniši, skambindavome vienas kitam, kai buvome laimingi ar kai mus kankino nuobodulys.
Glamonėdavome vienas kitą per atstumą ir narstydavome kiekvieną mūsų pasimatymo smulkmeną. Nesidrovėjome, nemelavome. Kartais įžeidinėjome vienas kitą.
Veidas gali apgauti, bet balsas – niekada. Visada pajusi, kaip kitame laido gale kvėpuoja mylimasis, kaip klausosi, laukia išganingo žodžio.
Miesto centre nebuvo nė vieno taksofono, iš kurio nebūčiau jam skambinusi. Jo bendrovės numerius žinojau atmintinai, namų – taip pat, bet ten skambinti jokiu būdu negalėjau.
Kartą, nebegalėdama ištverti ilgesio, paskambinau. Atsiliepė jis. Nors suprato, kas skambina, pasakė: „Neteisingai surinkote numerį.” Ir padėjo ragelį. Dar kartą nemėginau.
Valandos, kurias praleisdavome vienas be kito, slinko beprasmiškai. Aš ir toliau kvėpavau, valgiau, gėriau, rūkiau, dirbau, bet gyvenau tik mintimi apie kitą mūsų susitikimą.
Mane palaikė mintis, kad ir vėl pasimatysime, plėšime vienas nuo kito drabužius, mylėsimės ir kopsime į aukščiausią palaimos tašką.
Dėl tokių akimirkų aukojome viską. Aš – savo garbę ir draugystę su kitais, jis – karjerą ir santuoką.
* * *
Niekuomet neprašiau jo, kad paliktų žmoną. Tai jis privalėjo padaryti savo valia. Bet ta moteris visada buvo šalia.
Kartais tylos uždanga nukrisdavo, ir į mūsų santykius įsiterpdavo man nematoma jo gyvenimo pusė. Tądien, kai buvo jo žmonos gimtadienis, negalėjome susitikti.
„Kaip viskas praėjo?” – paklausiau kitą dieną, sulaužydama mūsų susitarimą tokiomis temomis nekalbėti. Jis atsakė ilgu suglumusiu žvilgsniu, iš kurio galėjau suprasti, kad nuėjau per toli.
Tačiau šiaip nežinojome jokių ribų, tiesiog beprotiškai troškome vienas kito. Drąsa ar kvailystė manyti, kad aistra pateisina viską?
Meilužė turėtų suprasti, ko atsisako dėl savo aistros. Ne visos moterys tinka tokiam gyvenimui.
Mano supratimu, meilužė – tai ne vieniša nuotykių ieškotoja, įsibraunanti tarp žmonos ir vyro, ne moteris, įsisukusi į tarnybinį romaną.
* * *
Būti meiluže man reiškė gyvenimo būdą. Laikiau save viena tų moterų, kurios dėl meilės pamina visas tradicijas, elgesio normas.
Gyvenau nuo vienos dienos iki kitos ir nejutau, kaip bėga laikas. Buvome drauge, nepaisydami mūsų skirtumų. Jis – vyturys, aš – nakties žmogus. Jis nemėgsta keliauti, o mane kamuoja tolimų šalių ilgesys.
Jis gyveno elegantiškame senos statybos name, bute su daugybe paveikslų ant sienų, o aš baldus susirinkau prie šiukšlių konteinerių.
Kaip galėjome bendrauti tiek metų? Turbūt todėl, kad didieji mūsų skirtumai labiausiai ir kaitino santykius.
Tikėjau savo teise į laimę. Bet kažkuriuo metu man tapo aišku: laimė yra trumpalaikė ir ją galima patirti tik labai retomis akimirkomis.
Didžiausia mūsų problema buvo rasti vietą, kur būtų saugu mylėtis. Mano mažame bendrijai priklausančiame bute retai būdavo saugu. Savaitgaliais dar galėjome prisiglausti knygyne, bet to nepakako.
Labai greitai atsikandome dvoktelėjusių kavinių, kuriose iš pradžių glausdavomės vienas prie kito.
Gražiausias mūsų prieglobstis buvo gamta. Dviračiais traukdavome į kalnus ir po pušimis patirdavome didžiausią palaimą.
Kartą samanų patale pamečiau jo dovanotą žiedą su opalu. Iki šiol man jo gaila.
Paskutinė mūsų galimybė buvo jo darbovietė.
Vieną sekmadienio popietę jis paklausė, ar sutikčiau ateiti į jo darbą. Jis kalbėjo atsargiai – norėjo nuslopinti įspūdį, esą jam terūpi tik su manimi mylėtis.
Toks atsargumas man buvo mažumėlę nemalonus. Juk jį kamavo ne mažesnė aistra nei mane.
Neseniai tarp mūsų buvo įsiplieskęs aršus ginčas, po kurio kelias savaites nesimatėme. Jis mėgino manęs atsikratyti ir nusprendė baigti santykius. Esą žmona pareiškė jam ultimatumą. Nesitikėjau, kad jam tokia svarbi jo santuoka.
„Esu žmogus, kuris myli savo šeimą ir negali pakęsti staigmenų”, – pasakė jis. O aš atsakiau: „Tai kodėl prasidėjai su manimi?”
* * *
Konfliktų dėl jo santuokos kildavo nuolat.
Po kivirčų išsiskirdavome, bet išsiskyrimai nebūdavo ilgi. Kartais jie trukdavo tik kelias minutes, paskui vėl bendraudavome.
Iš pradžių daug galvojau apie tą kitą moterį, kurią pažinojau tik iš kelių nuotraukų. Bet kai neliko baimę keliančio ultimatumo „Ji arba aš!”, nusiraminau.
Nebenorėjau žinoti, ar ji tikrai nelaiminga, neklausinėjau, ar jį, vedusį vyrą, labai kankina sąžinės priekaištai.
Buvo vasara, prasidėjo lietaus metas. Jis su žmona išvyko atostogauti, o aš pasprukau su senu draugu.
Mano mylimasis ėmė priekaištauti, kodėl nebesusitinkame.
Tuo metu abu pajutome turį vienas kitam daug priekaištų, taip pat ir ką atleisti. Jausmų švytuoklė judėjo tarp pakilimų ir nuopuolių. Šito siūbavimo aukštyn ir žemyn net man, nekenčiančiai rutinos, buvo per daug.
Kai poros santykiai pasiekia tokią fazę, paprastai jos skiriasi arba tuokiasi. Pastarosios perspektyvos neturėjome, bet dar mažiau norėjome skirtis.
Taigi vengėme tikrovės.
Mane liūdino, kad mūsų susitikimai buvo nepakankamai romantiški, o jis kartais įniršdavo dėl to, kad mūviu ne tas kelnes.
Jis pavydėjo manęs mano draugams, o aš bjaurėjausi jo žmonos šaltakraujiškumu. Mūsų meilė prarado lengvumo pojūtį.
Galiausiai praradau tikėjimą savimi.
Susikroviau lagaminus ir išvykau į Italiją.
Ten įstojau į universitetą ir pradėjau studijuoti italų kalbą.
Buvau ištikima sau: lengviau išsiskirti su juo nei su romantiškomis iliuzijomis.
Jis atsekė paskui mane, pyko, kad esu visiškai pamišusi.
Norėjo, kad grįžtume kartu, bet aš likau iki pavasario. Paskui vėl grįžau pas jį.
Kartais pasakau „mes”, nors meilužė iš savo žodyno turėtų išbraukti šį žodį.
Tai, ką neapgalvotai pasako kitos poros, pavyzdžiui, „mes vykstame atostogauti”, „mes nusipirkome automobilį”, mano ausyse skambėjo kaip žinios iš tvarkingo pasaulio, su kuriuo buvau praradusi ryšį.
Aš net ir apsimesdama negalėjau kalbėti „apie savo vyrą” ar „mūsų pinigus”. Aš priklausiau jam, bet oficialiai – niekam.
Aplinkiniai kalbėjo apie mūsų meilę, bet dauguma elgėsi taip, lyg nieko nebūtų buvę. Aš buvau tarsi šešėlio meilužė.
Meilužė turi būti išdidi ir įprasti būti nuošalyje, nes uždraustos meilės kaina – vienišumas.
Nuo šio jausmo meilužės kenčia labiau nei nuo pavydo.
Vieni jį vadino mano draugu – tai man atrodė pernelyg santūru.
Vadinti jį meilužiu būtų buvę dar nemaloniau.
O gal jis – mano gyvenimo draugas? Nekenčiau šių sterilių žodžių jau vien dėl to, kad iš jų pašalinta tai, kas būdinga meilės ryšiui, – erotika.
Supratau, kad nėra tinkamos sąvokos apibūdinti tai, kas man nutiko.
Meilužės egzistavimas dažniausiai paaiškinamas seksu. Neneigsiu – lytiniai santykiai man visada teikė didžiausią malonumą, niekuomet jų neatsisakydavau.
Man nieko nereiškė mylėtis ant kieto rašomojo stalo ar ant šiurkštaus kilimo.
Svarbiausia buvo žinoti, kad galiu jam dovanoti besąlygišką atsidavimą.
Vis dar matau save stovinčią sode, kai pasakiau savo sprendimą: „Aš noriu išsaugoti vaiką!” Savo sūnų, mūsų bendrą kūdikį. Dabar net neįsivaizduoju, kad jo galėtų nebūti.
Sunku apibūdinti, koks tuomet tapo mūsų gyvenimas. Visi laukė, kad pagaliau mudu būsime kartu. Bet kai nesiėmėme jokių žingsnių, pamažu pradėjo mus skirti.
Man tai buvo sunkus laikas, nes nebebuvau tikra meilužė. Veikiau moteris, gyvenanti dvilypį – vienišos motinos ir meilužės – gyvenimą.
Tai, ką padarėme po to, daugeliui atrodė lyg nusižengimas įprastai, nusistovėjusiai tvarkai.
Po sūnaus gimimo trise sudarėme taikos sutartį. Norą susipažinti su manimi, jos vyro sūnaus motina, pareiškė ji.
Aš tokiam žingsniui veikiausiai niekada nebūčiau sukaupusi drąsos. Bet kai susitikome, tapo aišku, kad nėra ko teisti, nėra ko atleisti.
Mus suvedė likimas. O gyvenimas juk ne visuomet yra teisingas.
Nors niekada neslėpiau mūsų istorijos, nemanau, kad svetimas žmogus turi teisę ją komentuoti. Neseniai kažkas ir vėl mėgino įgelti: „Atvirai sakant, nenorėčiau būti tavo vietoje.” Žinoma, užjaučiamu balsu.
Užuot atkirtusi tai moteriai, kad aš mažiausiai noriu būti jos vietoje, patylėjau – nenorėjau įžiebti ginčo.
Nejaugi visoms privalu ant savęs užsitempti mano neįprasto meilės gyvenimo antklodę?
Ir kodėl visi man jautė gailestį tik dėl to, kad niekada nereikalavau, jog meilužis paliktų žmoną?
„Nežinau, kaip tu visa tai ištveri”, – kartą pasakė draugė, bet atsakymo į tai aš nežinojau.
Kentėjau nuo nuolatinių išsiskyrimų, bet buvau laiminga. Tai buvo ir yra mūsų meilės tragiškumas – už savo laimę mokėjome kaltės jausmu. Bet būtent tai ir suteikė aistrai nepakartojamo karščio.
Per 25 mūsų meilės metus tapo aišku: man nereikia už nieką atsiprašinėti. Nepaisydama visų skausmų, komplikacijų ir neištesėtų pažadų, kurie, žinoma, buvo duoti, iš savo ilgos istorijos nenorėčiau išbraukti nė vienos su juo praleistos dienos.
Nors visuomenė meilužes smerkia, man svarbu tik viena – kaip gali būti neteisinga tai, kas teikia tiek daug laimės?
Kas yra meilė, jei ne didelis džiaugsmas, kuriuo norėtume dalytis su visu pasauliu!
* * *
Vieni mano gyvenimą laiko skandalu, kiti – akiplėšiškumu. Bet visi, kurie apie jį sužino, nelieka abejingi.
Prisimenu gana nemalonų susitikimą su dviem jo kolegomis parodos atidarymo metu.
„Kaip, tiesą sakant, jums trise sekasi?” – reikalavo parodyti jiems rakto skylutę, pro kurią galėtų pažvelgti į tai, kas buvo tik mūsų.
„Jokių problemų. Ačiū, kad pasiteiravote”, – atkirtau. Į tai jie atsakė gašliai nusivaipydami.
Meilužės dangaus karalystė paslėpta skrynioje po septyniais užraktais. Niekas negali išmatuoti, kiek daug gražių akimirkų ji patiria. Uždraustos meilės tragiškumas yra tas, kad ji privalo likti be žiūrovų.
Manau, esu per jauna, kad padaryčiau galutinę išvadą.
Bet kokiu atveju mūsų meilė gana stipri, nes ištvėrė daug išbandymų – likimo smūgių, išsiskyrimų, sūnaus gimimą.
Bet jeigu man dar kartą tektų rinktis, pakartočiau tą patį.
Parengė Ona KACĖNAITĖ