Birštone, „Versmės” sanatorijoje, dabar besigydantis kunigas A.Dauknys žiemos peizažu grožisi tik pro langą.
Eiti pasivaikščioti jis vis dar nedrįsta – visą savaitę kamavo aukšta temperatūra, sausas kosulys. Dėl peršalimo netgi teko atidėti kai kurias procedūras.
Tai jau ne pirmas kartas, kai ugningus pamokslus rėžiančiam kunigui prireikė ilgesnio atokvėpio ir medikų priežiūros.
Pastaruosius pusantrų metų Panevėžio rajono Naujamiesčio Šv.apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas daug neplanuoja ir neįsipareigoja.
Pažadėjęs sutuokti jaunavedžius, krikštyti kūdikius ir neištesėjęs žodžio, jis jaučiasi prastai, nerimauja, kad vėl nuvylė tikinčiuosius.
Kunigą viena po kitos puola bjaurios ligos, nes organizmo imunitetą nualino gripo virusas.
Klebonas suskaičiavo, kad per pusantrų metų jis penkiskart gydėsi įvairiose Lietuvos ir Vokietijos ligoninėse, dukart – sanatorijoje.
„Po tiek ligų jaučiuosi taip, lyg man kas nors būtų dovanojęs antrąjį gyvenimą”, – prisipažino kunigas.
A.Dauknys juokauja, kad jeigu reikėtų surašyti savo ligos istoriją, išeitų kelių tomų veikalas.
Tačiau, jo manymu, su ligomis, rodančiomis organizmo netobulumą, reikia susitaikyti, nes Dievas nėra žmogaus asmens sargybinis.
– 2009-ųjų lapkritį, kai Lietuvoje įsisiautėjo pandeminis gripas, sklido gandai, esą jūsų gyvybei gresia rimtas pavojus. Kas tada atsitiko?
– Taip baisu nebuvo, tačiau sirgau sunkiai. Apie pandeminį gripą mažai žinojau, neįvertinau jo žiaurumo.
Maniau, kad man bronchitas. Panevėžio infekcinėje ligonininėje padaryta rentgeno nuotrauka parodė, kad plaučiai švarūs, todėl gydytojas skyrė vaistų ir išleido į namus.
Tačiau savijauta blogėjo. Po trijų dienų vėl susiruošiau į ligoninę. Tada nustatė abiejų plaučių uždegimą.
Ligoninė buvo perpildyta, tad mane pirmiausia paguldė į odos ligų skyrių, tik vėliau – į infekcijų.
Mano palata buvo netoli slaugytojų posto. Šią palatą medikai juokais vadina reanimacijos palata. Gal todėl ir pasklido gandai, esą gydausi reanimacijoje?
Buvo tokių, kurie skambino man ir stebėjosi, kad keliu telefono ragelį, kad esu gyvas.
Praėjus dešimčiai dienų mane perkėlė į Panevėžio apskrities ligoninę, nes vis dar prastai jaučiausi.
Atvirai kalbant, galėjau nusibaigti vien nuo pandeminio gripo ir jo komplikacijų.
– Kada vėl patekote į gydytojų rankas?
– Vieną 2010-ųjų birželio vakarą laikiau mišias. Pamenu, meldžiuosi ir jaučiu – linksta kojos, darosi silpna.
Staiga šovė mintis – nualpsiu, o bažnyčioje susirinkę pagyvenę žmonės nesugebės manęs išnešti į lauką.
Nusimečiau liturginius drabužius, išėjau į lauką, atsiguliau ant grindinio ir ėmiau kalbėti rožinį.
Drauge svarsčiau: turbūt mane ištiko infarktas, vadinasi, man liko gyventi penkios minutės.
Mačiau mane apspitusių žmonių išgąstį. Jų žvilgsniai buvo klaikūs, visi manė, kad aš mirštu. Reikėjo ką nors daryti, tad prašiau jų melstis.
Kol atvyko greitosios pagalbos medikai, ištvėriau 15 minučių. Jie paguldė mane ant neštuvų ir nugabeno į Panevėžio apskrities ligoninę.
Pasirodo, klydau. Infarkto nebuvo, tik labai padidėjo kraujospūdis.
Net ligoninėje suleidus vaistų viršutinė riba siekė 160 milimetrų gyvsidabrio stulpelio, o apatinė – 100.
Gydytojai įtarė, kad kažkas negerai su inkstais. Jie neapsiriko. Ultragarso tyrimas parodė, kad viename inkste – cista.
– Ar tuomet įtarėte, kad tai gali būti pavojinga?
– Po priepuolio keletą mėnesių buvo ramu.
Bet kai atėjo 2010-ųjų lapkritis, žiūriu, vėl nesugebu susitvarkyti su kraujospūdžiu. Išsikviečiau greitosios pagalbos medikus, o jie sako: „Vežame į kardiologijos skyrių, išsiaiškinsime.”
Ligoninėje dar kartą ultragarsu ištyrė inkstus. Gydytojas Darius Kriukas juose aptiko darinį, turintį nepriklausomą maitinimo struktūrą.
Auglys buvo įsitaisęs inkste netoli pagrindinės kraujagyslės. Tai – blogas ženklas, nes taip elgiasi vėžys.
Auglio skersmuo jau siekė 5 centimetrus. Gydytojai ieškojo organizme ir metastazių, bet nerado. Tačiau sakė, kad reikia skubios operacijos.
– Dėl šios operacijos vykote į Vokietiją, Eseno klinikas. Ar nepasitikėjote lietuvių medikais?
– Esene stažuojasi mano draugas panevėžietis gydytojas urologas Virginijus Klevečka. Jis ir įkalbėjo mane atvykti.
Patekau į specializuotą kliniką ir 2010-ųjų gruodžio 13-ąją auglys buvo pašalintas.
Prieš operaciją buvau ramus, jaučiau tikinčiųjų paramą – jie meldėsi už mane. Tokios ramybės pats negali susikurti. Gali daug kartų įsakyti protui nurimti, bet nieko neišeina.
Operacija praėjo sėkmingai, chirurgas dirbo kaip juvelyras. Prisiminimui ant šono liko nemažas randas, nes pjūvis buvo padarytas puslankiu – nuo stuburo iki pilvo.
– Vokietijoje įsiminėte daug medicinos terminų. Ar ėmėte daugiau domėtis medicina?
– Vokiečių medikai – itin pedantiški. Jie man daug pasakojo apie būsimą operaciją, todėl sirgdamas neleidau veltui laiko. Patobulinau savo vokiečių kalbą.
Chirurgui nelengva pasiekti inkstą. Ne veltui sakoma – vartosi kaip inkstas taukuose.
Užspaudus gnybtais kraujagysles, šlapimtakį, pašalinus taukus, inkstas paimamas į rankas ir žiūrima, ką su juo daryti.
Kol atliekami histologiniai tyrimai, inkstas apdedamas ledais ir šaldomas. Paaiškėjus, kokios kilmės auglys – gerybinis ar piktybinis, operacija tęsiama.
Mane pradžiugino tai, kad operacija buvo atlikta pačiu laiku, – buvo pati onkologinio proceso pradžia.
Į Lietuvą grįžau prieš pat Kalėdas – gruodžio 22-ąją.
– Per devynias dienas žaizdos nespėja sugyti. Ar tąsyk nebijojote, kad lėktuve dėl oro slėgio pokyčio gali plyšti siūlės, pajudėti kur nors įstrigę krešuliai ar prasidėti kraujavimas?
– Ne, jaučiausi tvirtai. Tris paras po operacijos nejutau skausmo. Buvau prijungtas prie specialaus nuskausminamojo aparato.
Kas rytą septintą valandą į palatą ateidavo profesorius ir manęs paklausdavo, ar dar naudoti šį aparatą.
Jis nustebo, kai ketvirtą dieną paprašiau išjungti aparatą – norėjau, kad gydytojas pamažu mažintų vaistų dozę ir organizmas prisitaikytų nejausti skausmo.
Tačiau namo grįžau su nuotykiais – kaip tyčia tą dieną oro uoste, įtarus terorizmo pavojų, trims valandoms buvo atidėtas skrydis. Neleidau sau panikuoti – ėmiau melstis.
– Prieš operaciją jums buvo nustatyta dar viena liga – hepatitas C. Ar nekilo minties išsiaiškinti, kaip užkratas galėjo patekti į organizmą?
– Visos ligos yra dovana.
Niekada nepatyriau kraujo perpylimo, vienintelė chirurginė intervencija – prieš šešerius metus iš poodžio buvo pašalinta lipoma (riebalinės kilmės darinys), susidariusi petyje.
Manau, kad virusas į mano organizmą pateko atsitiktinai.
Žinau, kad hepatito C gydymo sėkmė priklauso nuo to, koks šio viruso genotipas. Maždaug pusė pacientų neištveria terapijos, nes skiriami stiprūs medikamentai, kaip ir sergant onkologine liga.
O kitiems ši liga tampa lėtine kontroliuojama infekcija.
– Kaip dabar jaučiatės? Kas padeda atgauti jėgas?
– Turiu išmokti daug ko atsisakyti. Negaliu valgyti riebių patiekalų, nieko kepto, aštraus, sūraus.
Kad pacientas pasveiks, 70–80 proc. sėkmės garantuoja medicinos technologijos, o likusią dalį lemia nemedicininiai dalykai. Krikščionys tai pavadintų malda, budistai – meditacija, kiti – energiniais dalykais.
Daug skaičiau apie tai, kad religinė pasaulėžiūra padeda greičiau įveikti ar pristabdyti lėtines neurologines ligas, pavyzdžiui, Alzheimerio ligą.
Malda teigiamai veikia psichiką, skatina tam tikrų medžiagų gamybą smegenyse.
– Ko žmogų išmoko akistata su liga? Juk kančia priverčia ligonį pasijusti bejėgį. Ar nesijaučiate nuskriaustas?
– Ne, už viską reikia dėkoti, už ligas – taip pat. Tai nauja patirtis, gyvenimo dalis. Ligą reikia išmokti nešti ant savo pečių.
Ligoninėje daug kas gali žeisti – palatoje nėra erdvės, nėra kur pabūti vienam su savo mintimis, turi laikytis dienotvarkės. O dvasininko darbas – melstis.
Tačiau po 2007-aisiais kilusio gaisro, kai sudegė Naujamiesčio bažnyčia, buvau įsikinkęs į darbus.
Juokaudavau, kad tapau finansų direktoriumi, statybininku, brigadininku. Ne visada rasdavau laiko katalikų kunigų maldų knygai.
Ilgainiui supratau, kad mano svarbiausia pareiga – dėkoti Dievui už tai, jog gyvenu.
Mane supa nuostabūs žmonės, be kurių paramos nebūčiau išvykęs į Vokietiją. Jie man padėjo, nes už viską užsienio klinikoje reikėjo mokėti.
– Domitės psichologija, filosofija. Ar niekada nesigailėjote, kad tapote kunigu?
– Kai esi savo vietoje, tada viskas limpa. Kai taip nėra, keisk vieną specialybę po kitos, važiuok, kur nori, – būsi tik šašas. O labiausiai svajoju vėl kibti į teologiją.