Jeigu Vytautas Sakalauskas su žmona Vida jau suneša į rūsį rudens gėrybes – moliūgus, cukinijas ir patisonus, lauk šalčių.
Kai Rimšėje, Ignalinos rajone, gyvenantis ir 15 hektarų žemės iš savo senelio paveldėjęs meteorologas susiruošia šienauti, visas miestelis žino – ilgai nebus lietaus.
O kai pavasarį jis susiruošia lopyti šiltnamį, vadinasi, jau galima sėti agurkus.
Rimšės gyventojai, užmiršę, kokie rytoj bus orai, gali to pasiklausti savo kaimyno V.Sakalausko.
Gimęs Kazitiškyje, Ignalinos rajone, V.Sakalauskas trejų metų su tėvais persikėlė į Rimšę. Po studijų Vilniaus universitete mieste jis ištvėrė vos trejus metus ir sugrįžo į Rytų Aukštaitiją, kur praleido vaikystę ir paauglystę.
Čia, Rimšės vidurinėje mokykloje, pradėjo dėstyti geografiją ir daugiau nei 20 metų mokytojo pašaukimą derino su sinoptiko darbu Vilniuje.
Dabar ši mokykla, sumažėjus moksleivių skaičiui, uždaryta.
Nuo 1989-ųjų „alytnamiu” vadinamame būste apsigyvenęs su žmona Vida, Vytautas nesitikėjo, kad „pagal popierius” taps ūkininku.
„Viskas laikosi ant žmonos pečių. Tik kai esu namie, tvarkau mėšlą, girdau gyvulius, grįžęs iš mokyklos dar padeda sūnus Jovitas.
Nei avių, nei kiaulių, nei ožkų nelaikome”, – pasakojo sinoptikas.
Tai, kad Sakalauskų ūkis nėra didelis, išduoda šieno kaugė lauke.
Dalį šieno tenka sukrauti į pastogę virš tvarto. Naujos daržinės statyti nėra kur.
Rimšės gyvenvietėje – namas prie namo, siauras takelis, o už jo – jau kito savininko nuosavybė.
Todėl Sakalauskų kieme nėra vietos, kur pūdyti mėšlą. Netgi vištas tenka laikyti aptvare, kad jos neiškapstytų kaimyno sklypo. Laisvę jos gauna tik tada, kai iš darbo grįžta Vytauto žmona Vida.
Plėsti ūkio vyras neketina, kaip ir išsižadėti savo mėgstamo darbo sostinėje.
Važinėti į Vilnių, kur laukia darbas, V.Sakalauskui dar neatsibodo. Beveik 150 kilometrų vyras įveikia traukiniu, autobusu, o prie automobilio vairo sėda nebent tada, kai reikia ką nors parsivežti iš Vilniaus.
Namo grįžta su lauktuvėmis, kurios būna skirtos penkeriais metais jaunesnei žmonai Vidai.
Be Vidos Vytautas kaip be rankų.
Ruošdamasis į Vilnių, Vytautas žadina ir žmoną. Abudu keliasi pusę penkių, nes autobusas iš Visagino į Vilnių išvyksta 5 val. ryto, o truputį po 7 val. Vytautas jau būna Vilniuje, prie Antakalnio žiedo.
Po paros jis skambina žmonai, kad pasitiktų. Vida juokauja, kad vyras ją samdo kaip taksi vairuotoją.
Susisiekimas tarp Visagino ir Vilniaus yra patogus, beveik kas pusvalandį kursuoja tarpmiestinis autobusas, bet didžiausias vargas, kaip iš Rimšės pasiekti Visaginą.
Todėl Vytautui reikia prašyti žmonos, kad pavėžėtų 15 kilometrų.
„Visą parą budėjęs galiu prie vairo užmigti. Man labiau patinka, kai mane veža”, – šmaikštavo vyras.
* * *
Atsiėmęs senelio žemę, V.Sakalauskas vis mąstė, ką reikės daryti. Gimus jaunėliui sūnui Jovitui, kuris dabar yra dvyliktokas, Vytauto žmona Vida ėmė svajoti apie ekologinį ūkį, nors darbo pašte niekada neišsižadėjo.
Šeima dabar laiko 20 vištų, keturias karves, todėl jiems pieno, sviesto, sūrio netrūksta, užsiaugina bulvių, daržovių, agurkų.
V.Sakalausko ūkyje pernai viskas gerai derėjo. Nors Ignalinos apylinkėse bulvės daug kur liko apsemtos, Sakalauskai negali skųstis bulvių derliumi, nes sodino jas ant kalvos.
Netrūko šeimai ir agurkų, moliūgų. Tik javų V.Sakalauskas nesėja, nes nelaiko kiaulių.
„Meluoti gali tiktai sinoptikas ir astrologas – šių dviejų profesijų atstovams leidžiama klysti”, – juokavo V.Sakalauskas, paklaustas, koks ateis pavasaris.
Kadaise Vytautas rinko liaudies posakius apie orus ir juos užsirašydavo, vėliau nusivylė.
Paaiškėjo, kad netgi medžiotojų spėlionės apie žiemos orus nieko vertos.
Vienas medžiotojas kartą gyrėsi V.Sakalauskui, kad nušovė riebų šerną, vadinasi, bus šalta žiema.
Po kelių savaičių sinoptikas sutiko kitą medžiotoją, nušovusį liesą šerną, todėl šis vyras tikino – tų metų žiema bus šilta.
V.Sakalauskas pripažįsta, kad anksčiau pasitaikydavo daugiau sinoptikų klaidų, orų prognozės nebuvo tokios tikslios. Dabar mažiau klystama.
* * *
Tačiau mažai kas tikėjosi, kad praėjusi vasara atneš tokių rekordinių karščių. Rimšėje vienu laipsniu gal buvo netgi karščiau nei visoje Lietuvoje, nes apylinkėse yra daug kalvų.
Sinoptikams tuomet nepavyko perspėti šalies gyventojų ir apie artėjantį škvalą.
Pernai rugpjūčio 8-ąją viesulas Rytų Aukštaitijoje nepridarė daug žalos. Tą savaitgalį prie Ignalinos Sakalauskai šventė 23 metų dukters Sandros jungtuves.
Praėjo debesėlis, palynojo – Rimšėje nieko baisaus nenutiko, o už 10 kilometrų škvalas ant kelio buvo suguldęs medžius.
Gamtoje – daug paslapčių. Kai kas nors nepatenkintas lietumi kaltę suverčia sinoptikams, V.Sakalauskas nesileidžia į kalbas.
Daugiamečiai stebėjimai rodo – daugiausia per metus saulėtų dienų šalyje būna Suvalkijoje ir Kuršių nerijoje.
Lietingiausia beveik visada būna Žemaičių aukštumoje, ypač jos vakariniuose šlaituose, pavyzdžiui, Šilalės rajone, Laukuvoje.
Už pusantro mėnesio penkiasdešimtmetį švęsiantis V.Sakalauskas nelaiko savęs miestiečiu, labiau linkęs gyventi kaime.
Jam būtų kančia gyventi sostinėje: „Jei reikia dirbti, dar galiu ištverti, o ką veikti po darbo? Grįžęs namo išeičiau ir sėdėčiau ant suoliuko.”
Rimšėje kur kas daugiau galimybių: jei karšta, galima maudytis, nes nuo Sakalauskų namų iki ežero tik penkios minutės kelio, apylinkėse ežerų – daugybė.
Kai Vytautas buvo mažas, tėvas jam patardavo užlipti ant kalvos, nuo kurios matyti 6–7 ežerai. Dabar pro krūmų brūzgynus ežerų mėlynes sunkiau įžiūrėti.
Trys kilometrai nuo Rimšės telkšo Dysnų ežeras. Jame brisk nors iki vidurio, nėra gilu, tačiau vanduo nėra skaidrus.
15 kilometrų nuo Rimšės – Drūkšių ežeras.
„Gal kultūriniu požiūriu esame labiau nuskriausti? – svarstė V.Sakalauskas ir pridūrė: – nėra bėdos, į operą, teatrą ar koncertą galima atvažiuoti ir iš kaimo.”
* * *
Rimšėje nėra daug vietos gyventojų. Miestelis darosi panašus į kurortą, čia vis daugiau sodybų perka Visagino gyventojai ir statosi pirtis prie ežero.
Rimšė – miestelis, kuriame istorija paliko savo pėdsaką. Kai Rimšėje keitėsi valdžia, keitėsi ir pavardžių rašyba.
Tai rodo antkapiai. Ant jų žmonės rašė pavardes įvairiai – lenkų arba lietuvių kalba.
„Mano senelis ir tėvas turėjo pavardę Sokolowski. Netoli Rimšės, Nagėnų kaime, gyvenanti mano motina – Genovaitė Sokolovskienė.
Kai man reikėjo atsiimti senelio žemę, maniau, negausiu, nes aš esu Vytautas Sakalauskas”, – pasakojo pašnekovas.
Didžiausia Vytauto padėjėja – žmona Vida, dirbanti Rimšės pašte. Anksčiau darbo laikas baigdavosi pusę dviejų dienos, o dabar dviem valandomis anksčiau.
Tačiau moteris nelabai džiaugiasi galėdama apie vidurdienį jau grįžti į namus.
Jei Sakalauskams reikėtų pragyventi vien iš žemės ūkio, tektų turėti daugiau karvių, nes šiose dirvose daug kas prastai dera. Bet kas tuomet melžtų karves?
„Vytautui reikėtų mesti darbą Vilniuje. O jis to niekada nepadarys”, – svarstė V.Sakalauskienė.
* * *
Moteris juokavo, kad karvių melžimas – jos pomėgis.
Kasdien V.Sakalauskienė melžia po tris karves. Jeigu jų būtų daugiau, moteris fiziškai nepajėgtų atlikti šio darbo.
Per daugiau nei 20 santuokos metų Sakalauskai tik keletą kartų su vaikais vasarą atostogavo Nidoje.
„Kuo Dysnų ežeras nepanašus į jūrą? Sutvarkytas paplūdimys, gali keletą valandų pasilepinti, užkąsti namuose pasidarytų sumuštinių”, – kalbėjo Vida.
Moteris nepyksta, kad vyras dažnai vyksta dirbti į Vilnių. Pasiilgęs jis parveža saldainių.
Atpildas moteriai už vargus kaime – sveiki užaugę vaikai: duktė Sandra ir sūnus Jovitas. Šeimoje niekas neserga, nes yra užsigrūdinę.
Kai vaikai augo, net žiemą Sakalauskų namuose kambario temperatūra siekdavo ne daugiau kaip 15 laipsnių šilumos.
Perstačius krosnį, kambariuose oras dabar įšyla iki 18 laipsnių. Bet kai į Rimšę iš Vilniaus atvažiuoja duktė Sandra, skundžiasi, kad pas tėvus jai vėsu.
„Augindamas karves, turtingas nebūsi, kad ir ką sodintum – daržovių, bulvių, reikia pirkti trąšų, samdyti traktorių, viskas kainuoja.
Bet pavasarį rankos tiesiog pasiilgsta žemės”, – prisipažino V.Sakalauskienė.
Moteris nemėgsta dirvonuojančios pievos, todėl plečia gėlynus prie namų, vis sukasa po naują lysvę, bet su pincetu piktžolių neravi.