Gyvenimo žaizdos jau beveik užgijo. Jie – laimingi, nes niekam nebereikia meluoti.
O anuomet, daugiau nei prieš trisdešimt metų, devyniolikametė kaunietė Dormantė Jurgį sutiko M.K.Čiurlionio muziejuje.
Abu dirbo tame pačiame skyriuje. Tačiau jų laimė truko vos metus.
Ketveriais metais už Dormantę vyresnio žydo Jurgio šeima po ilgų laukimo metų gavo leidimą emigruoti į Izraelį.
„Mano šeima leidimo išvykti laukė dešimtmetį, todėl gavę jį tėvai ėmė ruoštis kelionei”, – prisiminė Jurgis.
Išlydėjusi Jurgį, Dormantė patyrė dar vieną netektį – mirė jos tėvas.
Bet ir tai dar buvo ne paskutinis išbandymas. Po kiek laiko iš Izraelio ją pasiekė žinia, kad Jurgis, tarnaudamas kariuomenėje, žuvo.
„Kartais būdavo taip nepakeliamai sunku, kad nesuvokdavau nei kur, nei kokiame laike esu.
Susitaikiusi su mintimi, kad Jurgio, kaip ir tėvo, daugiau niekada nebepamatysiu, bendraudavau su jais sapnuose arba mintyse ir taip kurį laiką yriausi per gyvenimą”, – pasakojo Dormantė.
Širdyje palaidojusi Jurgį, Dormantė po kurio laiko sukūrė šeimą. Viena po kitos gimė penkios dukterys. Moteris sugebėjo baigti ir tuometį Vilniaus dailės institutą.
Kūrė įdomius keramikos darbus. Buvo vertinama ir pripažinta.
Tuo tarpu Jurgis, kuris iš tikrųjų nebuvo žuvęs (Dormantę pasiekė klaidinga žinia), Izraelyje išėjo vyriškumo mokyklą kariuomenėje.
Gyvendamas kibuce, puikiai išmoko hebrajų kalbą, baigė meno koledžą, taip pat sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų ir dukters.
„Nebuvo dienos, kad negaudyčiau žinių apie Lietuvą. Man visada rūpėjo, kas ten vyksta.
Sovietmečiu klausydavausi radijo „Svoboda”, o vėliau – naršydavau internete”, – prisipažino Jurgis.
Gyvendamas Izraelyje jis nepamiršo lietuvių kalbos.
Laiškų Dormantei vyras nerašė, nenorėjo skaudinti. Manė, kad izraelietiška aplinka, šeima, nauji draugai leis jam pamiršti jaunystės meilę.
Be to, apie tai, kad kada nors žlugs Sovietų Sąjunga ir Lietuva atgaus nepriklausomybę, niekas dar nekalbėjo.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Dormantė per bendrus draugus sužinojo, kad Jurgis gyvas ir ketina atvykti į Lietuvą.
„Nors net slapčiausių minčių apie susitikimą su Jurgiu nepuoselėjau, ta žinia įžiebė viltį, kad mano gyvenime dar bus ir šviesesnių dienų.
Tuo metu mano santykiai su vyru buvo beveik nutrūkę. Mus siejo tik bendri namai ir rūpinimasis vaikais”, – neslėpė Dormantė.
Jos pasąmonėje mintis, kad kada nors į Lietuvą atvyks Jurgis, pasėjo savotišką nerimą: vaikščiodama Kauno gatvėmis, ėmė įdėmiau stebėti vyrų veidus, bandydama atpažinti savo tolimą mylimąjį.
Taip pamažu ėmė grįžti per dešimtmečius neužgesusi meilė. Tik, ko gero, Dormantė to pati nesuprato.
„Kartais atrodydavo, kad gal Jurgis praėjo gatvėje pro šalį, o aš jo nepažinau”, – atviravo moteris.
Vieną vakarą, kai Dormantė su vaikais jau ruošėsi miegoti, paskambino kaimynė ir pakvietė kuo skubiau ateiti.
Pamaniusi, kad draugei vėl reikia paguodos, Dormantė pakilo iš lovos, apsisiautė chalatą ir nuėjo. Tik šį kartą jai teko klausytis ne kaimynės nuoskaudų, o apkabinti iš Izraelio atvykusį Jurgį.
Jis atvažiavo nepranešęs, bet paprašė bendros jųdviejų draugės, Dormantės kaimynės, padėti susitikti.
„Kai mes apsikabinome, supratau, kad jausmai, gimę prieš trisdešimt metų, vis dar gyvi ir tokie pat tikri.
Tą naktį ilgai kalbėjomės. Grįžusi namo negalėjau miegoti. Raudojau labiau nei tada, kai klaidingai pranešė, kad Jurgis žuvo”, – nesigėdijo savo jausmų Dormantė.
Antrą kartą Jurgio į Izraelį ji nebelydėjo. Nenorėjo išsiskirti dar trisdešimčiai metų.
Išvažiuodamas jis Dormantei pasakė tik kelis, bet labai reikšmingus žodžius: „Tu privalai būti laiminga.”
„Anksčiau apie tai negalvodavau, nes maniau, kad, būdama motina, turiu tik įvairiausių pareigų ir darbų.
Jurgiui išvažiavus, pradėjau galvoti, kad laiminga galėčiau būti tik su juo. O jeigu būsiu laiminga, tai bus gerai ir mano vaikams”, – prisipažino Dormantė.
Sugrįžęs į Tel Avivą, Jurgis suprato, kad visa tai, ką jis kūrė Izraelyje, gyveno su iš Pietų Afrikos kilusia žyde žmona – netikra, kad nėra meilės.
Nebenorėdamas gyventi dvilypio gyvenimo, Jurgis žmonai prisipažino jos nebemylįs ir pareiškė norą skirtis.
„Su manimi jis nesitarė. Man buvo netikėtas toks staigus jo sprendimas. Maniau, kad skyrybos galbūt įvyks vėliau”, – neslėpė Dormantė.
Netrukus po Jurgio skyrybų iširo ir jos šeima. Dormantė su vyru išsiskyrė ramiai.
Ji paliko savo tėvų namus Kaune, kuriuose kūrė šeimos gyvenimą, ir, pasiėmusi asmeninius daiktus, su trimis dukterimis apsigyveno pas draugus Vilniuje.
„Daug kas į mane žiūrėjo kaip į beprotę, nes aš buvau šeimos žmogus, norėjau daug vaikų. Tačiau man buvo ramu.
Jaučiau, kad prasideda naujas gyvenimo etapas, kad jis bus gražesnis, laimingesnis nei iki tol”, – šypsojosi Dormantė.
Tačiau laimingesnio gyvenimo su Jurgiu jų bendruose namuose Lietuvoje Dormantei dar teko laukti – Mozė žydus vedžiojo po dykumą keturiasdešimt metų, o Izraelio įstatymai Jurgiui pas mylimąją neleido išvažiuoti septynerius metus.
Po skyrybų buvusi Jurgio žmona pasinaudojo visomis įmanomomis Izraelio teisinėmis aplinkybėmis, ir vyrui buvo užkirstas kelias išvykti ne tik į Lietuvą, bet ir apskritai į užsienį.
Be to, Jurgis prarado teisę į turto dalybas, net į pensijai kauptus piniginius indėlius specialiuose fonduose.
Galiausiai po ilgų laukimo metų buvusi Jurgio žmona atlyžo ir pasirašė sutikimą, kad ji, kaip Jurgio vaikų motina, nebeturi jam pretenzijų.
Per tuos septynerius metus Dormantė su Jurgiu galėdavo pasimatyti tik Izraelyje.
Lietuvė nuvažiuodavo pas jį mėnesiui, o sugrįžusi į Lietuvą taupydavo, kad po metų vėl galėtų aplankyti mylimąjį.
„Kai girdėdavau draugų kalbas, esą Jurgis Izraelyje gali susirasti kitą, būdavau rami. Žinojau, kad jis taip tikrai nepasielgs”, – sklaidė dabar jau laimingus prisiminimus Dormantė.
Jurgis iš Izraelio pas Dormantę atvyko su kuklia manta – lagaminu, gitara ir benzininiu pjūklu medžiams pjauti.
– Daug kas galėtų stebėtis, kodėl jūs iš šiltos, saulėtos žydų valstybės viską metęs po daugiau nei trisdešimties metų grįžote į Lietuvą, – pradėjau pokalbį su Jurgiu.
– Kai iš tikrųjų myli ir tave myli, kelias į meilę – nenusakomas. Viskas įmanoma.
Žinoma, mano kelias buvo labai sudėtingas ir skausmingas.
Tačiau jausmai mane sprogdino, todėl visi sprendimai tarsi išplaukė savaime.
Ilgai jų ieškoti nereikėjo. Taip, kaip gyvenau iki susitikimo su Dormante 1999-aisiais Kaune, daugiau gyventi nebegalėjau.
Po viešnagės Lietuvoje manyje įvyko ilgai brendęs lūžis.
– Kodėl taip ilgai delsėte? Juk iš Lietuvos kilę žydai čia atvažiuodavo ir anksčiau?
– Pirmiausia visada daug dirbau, nes privalėjau išlaikyti šeimą. O norint Izraelyje neblogai gyventi, reikia iš tikrųjų daug dirbti.
– Ar nepatyrėte šoko, atvykęs į Lietuvą?
– Patyriau. Bet labiau pribloškė tai, kaip pasikeitė buvę mano draugai, o ne Lietuva.
– Kodėl anksčiau neieškojote ryšio su Dormante?
– Nuvykęs į Izraelį parašiau jai keletą laiškų. Vėliau mūsų susirašinėjimas nutrūko.
Emigravus į Izraelį, labai sunku būdavo išvažiuoti į užsienį, be to, po tarnybos kariuomenėje privalėjau rinktis gyvenimo kelią – mokytis, dirbti, kurtis, pagaliau pagalvoti apie savo šeimą.
– Jeigu vedėte, tai, ko gero, ir Izraelyje jus palietė meilė?
– Juk nebūtinai jūs šiuo metu gyvenate su tuo, ką mylėjote jaunystėje. Tokių žmonių yra daug.
– Dormantė po trisdešimties metų galėjo pasakyti, kad jūsų nebemyli.
– Ir man būtų tekę su tuo susitaikyti. Bet atsitiko atvirkščiai.
Važiuodamas į Lietuvą per daug nepuoselėjau vilties susitikti su Dormante. Žinojau, kad ir ji turi šeimą. Norėjau pamatyti Lietuvą, šalį, kurioje gimiau, draugus.
Bet įvyko sprogimas, kaupęsis trisdešimt metų. Draugai manė, kad aš išprotėjau.
Ir jie buvo teisūs. Buvau visiškai pamišęs.
Artimiausi draugai Izraelyje, sužinoję, kad nusprendžiau palikti šeimą, laikė mane bepročiu.
Tačiau mano sprendimas skirtis nepriklausė nuo to, ar skirsis su vyru Dormantė. Aš vis tiek būčiau išsiskyręs.
– Ar jums taip blogai buvo Izraelyje ir šeimoje?
– Viskas kaupėsi daug metų. Ir ne apie kokį nors komfortą Izraelyje reikėtų kalbėti. Juk Lietuvoje aš turėjau namus. Juos praradau.
Išvažiuodamas palikau ir neišsipildžiusias svajones, pasakas. Viso to Izraelyje neradau ir nesulaukiau.
– Po sprendimo skirtis ir grįžti į Lietuvą, ko gero, žydai ir šeima jus pasmerkė?
– Pirmiausia mane pasmerkė Izraelis. Tai, ką patyriau per skyrybas, lėmė žydų valstybės įstatymai.
Dar labiau visų buvau pasmerktas už tai, kad nusprendžiau išvažiuoti pas savo mylimą lietuvę. Jeigu Dormantė būtų buvusi žydė, tos neapykantos, ko gero, nebūtų buvę.
Nė vienas žmogus, net patys artimiausi draugai manęs nesuprato. Visi tik smerkė. Jei tėvai būtų buvę gyvi, manau, ir jie būtų pasmerkę.
– Kaip savo sprendimą skirtis paaiškinote žmonai?
– Paprastai. Atsisėdau su ja prie stalo ir pasakiau, jog noriu skirtis, nes nebemyliu jos. Taip pat atsiprašiau, kad nebegaliu gyventi šeimoje.
Šis apsisprendimas man buvo labai sunkus – juk augo trys vaikai. O žydų tikėjimo ir gyvenimo pačios svarbiausios vertybės – Tora ir šeima.
Bet negalėjau meluoti. Todėl išklojau dabar jau buvusiai žmonai viską, ką jaučiu ir galvoju apie mūsų galimybes gyventi kartu.
Meluoti, žinoma, galėjau. Juk visas pasaulis meluoja. Vyrai turi meilužes, žmonos – meilužius. Tačiau man toks gyvenimo būdas nepriimtinas.
Todėl ir pasakiau: „Po velnių, priimkite mane tokį, koks esu!”
– Kaip į skyrybas reagavo jūsų vaikai?
– Tuo metu mano sūnūs buvo paaugliai, o dukteriai buvo tik septyneri. Vaikams stengiausi viską paaiškinti paprastai: sakiau, kad ir po skyrybų su jų motina liksiu tėvu, niekada neprarasiu ryšio, niekada jų neapleisiu.
Kai jau gyvenau atskirai, vaikais ir jų namais rūpinausi, kiek tik leido jėgos bei galimybės.
– Ar vaikai jau supranta, kad jūsų sprendimas skirtis nebuvo vėjavaikiškas?
– Jie, žinoma, turėjo teisę pykti ant manęs. Dukra iki šiol pyksta, o sūnūs jau ne. Kelis kartus buvo atvažiavę į Lietuvą.
Tačiau ir mano, ir Dormantės vaikams sunku iš širdies išstumti pyktį. Juk vaikai dažniausiai vadovaujasi jausmais.
– Kaip jaučiatės jau trejus metus vėl gyvendamas Lietuvoje?
– Vis dar esu Izraelio pilietis, o Lietuvoje – turistas, nors mano tėvai, seneliai ir proseneliai buvo Lietuvos piliečiai.
Tačiau man pakanka to, kad gyvenu su Dormante, ir mes darome tai, ką norime.
Sunku būtų paneigti tai, jog per trisdešimt metų nepasikeitėme, tačiau mums gera.
Svarbiausia, kad žmonės mokėtų vienas kitą gerbti ir toleruoti net tas kito žmogaus ydas, kurios atrodo nepriimtinos.
Dormantė negailėjo vyrui gražių žodžių: „Jurgis – ypatingas žmogus. Juk nedažnas sugeba pats sau pasakyti tiesą ir po to daryti atitinkamus sprendimus.”
Laukdama, kol Jurgis atvažiuos iš Izraelio, moteris Gojaus kaime, Trakų rajone, pastatė namą prie miško. Pati. Sienas lipdė dvi vasaras, o stogą padėjo užkelti draugai.
Dormantė namą nulipdė iš molio ir šiaudų. Saulei pašvietus, namo sienose žybteli inkrustuoti buteliai ir stiklo šukės.
Viduje – keletas senovinių baldų, nedidelė krosnelė, o pastogėje – lova.
„Apie tai, kad lipdau namą, Jurgiui nepasakojau. Draugai jam tik prasitarė matę kažkokią pastogę.
Todėl jis buvo viskam pasirengęs – atsivežė pjūklą ir net šilumą sulaikančių treningų”, – juokėsi Dormantė.
Prieš trejus metus, lapkričio pabaigoje, Gojuje Jurgis rado ir pastogę, ir Dormantės nulipdytą kaminą bei besikūrenančią nedidelę krosnį.
Moteris pasirūpino ir tuo, kad ji, keramikė, neliktų be darbo.
Kartu su bičiuliu iš Japonijos pasistatė vienintelę Lietuvoje japonišką anagamos krosnį ir ėmė rengti keramikos seminarus.
Dabar jie kartu su Jurgiu lipdo įvairius indus, žvakides ir žiedžia japoniškoje krosnyje, kurią būtina kūrenti bent savaitę.
Tam prireikia net dešimties kubinių metrų medienos. Todėl Jurgio iš Izraelio atsivežtas pjūklas labai praverčia.
„Didelė laimė, kad mes norime čia būti kartu, nes jeigu Jurgis norėtų gyventi mieste, jau būtų kančia”, – ramiai svarstė Dormantė.
Tačiau moteris neslėpė, kad atvažiavus Jurgiui teko gludinti ne tik dar ne visai baigto namo kampus, bet ir abiejų charakterius.
„Jurgis gimęs po Liūto ženklu ir nori visur vadovauti. Iš pradžių jam būdavo nesuprantama, kodėl kažkoks akmuo padėtas mano surastoje, o ne jo numatytoje vietoje.
Bet ne aš tą Liūtą nusodinau, o jis – mane. Viskas stojo į savo vietas.
Aš lipdau krosnį, jis daro laiptus ir vienas kitam nesukame galvos. Mėgstu gamtą, tačiau kartais man sunku Jurgį prikalbinti eiti pasivaikščioti.
Išėjus jis dažnai pradeda vadovauti, kur reikia grybų ieškoti. Žinau, kad ten, kur jis veda, grybų tikrai nebūna, bet einu.”