Iniciatyva pasižymintys žmonės mėgstami ir draugų kompanijose – su jais nebūna nuobodu. Tik ar kiekvienas gali toks būti?
– Kaip apibūdintumėte žmones, kurie linkę imtis iniciatyvos? – pasiteiravau psichologės Genovaitės Petronienės.
– Iniciatyvumas būdingas sveikoms, energingoms, atsakingoms, karingoms, tvirto charakterio asmenybėms. Jo stokoja savimi nepasitikintys, bailūs pesimistai.
Daugiau paskatos veikti atsiranda ir tuomet, kai žmogus yra laimingas. Jam norisi daryti gera, dalintis džiaugsmu.
Pyktis irgi skatina veikti, tik tuomet iniciatyva labiau kovinė.
– Kokio atlygio sulaukia iniciatyvą parodęs žmogus?
– Įgyvendinę savo sumanymus jie patiria tokį pat pasitenkinimą, kokį sukuria kūrybiškumas: žmogus jaučiasi idėjos sumanytoju, ir tai jį džiugina.
– Ar iniciatyvumą lemia lytis, amžius, išsilavinimas?
– Vyrai paprastai būna aktyvesni darbe, visuomeninėje veikloje, moterys – šeimoje.
Savanorių veikla dažniausiai sudomina jaunus žmones, norinčius bendrauti, susipažinti, pasisemti patirties, ištrūkti iš tėvų glėbio.
O 30–40 metų žmonės patenka į tokią karjeros ir vaikų auginimo mėsmalę, kad neturi nei laiko, nei jėgų imtis veiklos, nesusijusios su šeima ar darbu. Vyresni žmonės jau neretai skundžiasi jėgų stoka.
Išskirtine grupe galima laikyti turtingų vyrų žmonas, kurių neslegia rūpesčiai dėl darbo. Jos turi pakankamai laiko, todėl gali realizuoti save užsiimdamos labdaringa, savanoriška veikla.
– Kokio amžiaus žmogui pasireiškia iniciatyvumas ir ar jį galima ugdyti?
– Iniciatyviausi yra dvejų metų vaikai. Jie nori viską daryti patys.
Iniciatyvumą reikėtų puoselėti, tačiau paprastai tėvai, nieko blogo nenorėdami, jį žlugdo.
Pavyzdžiui, jei vaikas ką nors paruošė pietums, reikia jį pagirti, pasidžiaugti net tuomet, kai jam nelabai pasisekė.