Buvusi geografijos mokytoja S.Bukauskienė nenustoja keliauti net ir augindama mažylę.
Du vyresnieji vilniečių Vytauto ir Sedos Bukauskų vaikai nuo mažens įpratę keliauti. Pirmieji keliautojų šeimos maršrutai driekėsi per Lietuvą.
Todėl ir Mėta auginama taip pat, kaip vaikystėje augo vyresnėlis jos brolis dabar devyniolikametis Mykolas bei šešiolikametė sesuo Miglė.
„Kelionė į Jemeną – pirmasis tolimas Mėtos maršrutas. Pirmąją kelionę ji patyrė penktą gyvenimo dieną – nešiausi ją į dešimties kilometrų žygį palei Nerį.
Būdama pusantro mėnesio, Mėta jau plaukė baidare Lakajos upe! Kiti iškylautojai, sužinoję apie kūdikį baidarėje, yrėsi iš paskos jo pažiūrėti.
Vėliau su Mėta, snaudžiančia nešyklėje, keliavau dviračiu po Trakų apylinkes, slidinėjau”, – šypsodamasi pasakojo S.Bukauskienė.
Nutarusi vykti į Jemeną, S.Bukauskienė nė nedvejojo, ką daryti su jauniausiuoju vaiku – jos neišskiriamos, nes motina vis dar maitina Mėtą savo pienu.
Nors Užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja vykti į Jemeną, S.Bukauskienė pasikliovė sutuoktiniu – žinomu keliautoju.
V.Bukauskas prieš keletą metų lankėsi šioje arabų valstybėje, todėl vykti į ją paakino ir žmoną.
Jemenas keliautojui nepasirodė labai pavojingas, tačiau sutuoktinei ir jos bičiuliams patarė keliauti su apsaugininkais.
V.Bukausko pažintys Jemene padėjo keliautojams gauti šios šalies vizą.
Per Dubajų (Jungtiniai Arabų Emyratai) Jemeno sostinę Saną pasiekusių lietuvių dokumentai oro uostuose buvo tikrinami įdėmiau nei kitų keliautojų.
O muitinės pareigūnai po kelis kartus perklausdavo, ar penki suaugusieji ir vaikas tikrai keliauja į Jemeną – turistai šioje valstybėje lankosi labai retai.
Motinai, keliavusiai su dukterimi, pakako vieno lagamino. Į jį sugulė ploni vasariški drabužiai, nes Jemene tvyrojo apie 30 laipsnių karštis.
S.Bukauskienės nevargino ir tai, kad kartkartėmis Mėta pasiprašydavo ant rankų. Mažylė greitai pelnė kitų keliautojų simpatijas, todėl jie mielai pasisiūlydavo panešti dešimt kilogramų sveriančią mergaitę.
„Kelionėje Mėta jautėsi labai gerai, nors iš pradžių baiminausi, kad jai bus per sunku: pavargs, zirs. Duktė norėjo su visais draugauti, todėl keliavo iš vienų rankų į kitas”, – mažąja keliauninke džiaugėsi motina.
Baltaplaukė mergaitė kaipmat patraukė vietos gyventojų dėmesį. Ir suaugusieji, ir vaikai ją kalbindavo.
Visų myluojamai keliautojai labai patiko besikeičiantys vaizdai.
Ji pirmąkart išvydo kalnus, jūrą, senovinius miestus, kaimuose besiganančių avių bandas, vežimus traukiančius asilus, skėčius primenančius medžius – cinoberines dracenas, kurias vietiniai vadina drakono medžiais.
„Keliaudamas vaikas greičiau vystosi. Ir tai pasitvirtino: praturtėjo Mėtos žodynas, ji tapo judresnė”, – sakė motina.
Tačiau į kelionę S.Bukauskienė leidosi ne vien tam, kad duktė nuo mažens pažintų pasaulį.
Augindama vaiką motina nenorėjo išsižadėti vieno didžiausių savo pomėgių – egzotiškų kelionių, kurios praturtina dvasią, užgrūdina kūną.
Lietuvių maršrutas Jemene driekėsi iš sostinės Sanos Sokotros salos link.
Keliautojus 12 dienų lydėjo gidas ir ginkluotas apsaugininkas. Ši palyda turistų neglumino – po kelių dienų vieni kitus perprato ir susidraugavo.
„Iš pradžių stebėjomės, kai, stabtelėjus pavalgyti, mūsų palydovai užeigoje ne sėsdavo prie stalo, bet eidavo į kitą patalpą pasimelsti.
Jemene lankėmės per ramadaną. Tai – musulmonų pasninko mėnuo. Tuo metu jie penkiskart per dieną meldžiasi”, – pasakojo Seda.
Pasninko besilaikantys lietuvių palydovai dažnai kramtydavo arabinio dusūno lapus, kurie sukelia euforiją ir slopina apetitą.
„Pakramtę dusūno lapų mūsų palydovai tapdavo truputį apsvaigę, šnekesni ir šmaikštesni”, – sakė S.Bukauskienė.
Pakramtę šio augalo lapų gidas ir ginkluotas apsaugininkas jausdavosi sotūs. O lietuviai užeigose rinkosi vištienos, ėrienos kepsnius, žuvį. Šis maistas tiko ir mažylei.
„Maitindama ir migdydama vaiką nepaisau valandų – kada ji nori valgyti, tada ir duodu. Tuo labiau kad dar gauna ir mano pieno.
O per pietus Mėta miegodavo ant visureigio, kuriuo keliavome iš vienos Jemeno vietovės į kitą, sėdynės”, – pasakojo motina.
Keliautojams Jemene atsivėrė pasakiški vaizdai: jie stebėjosi ir viršukalnėse stūksančiais iš molio drėbtais namais, ir sausomis upių vagomis, kuriomis riedėjo automobiliai.
Molio plytų daugiaaukščiais garsėja senovinis Šibamo miestas, įsikūręs dykumoje. Dėl architektūros jis įtrauktas į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą.
„Užsukti į šį miestą verta dėl įdomaus reginio – trisdešimties metrų aukščio moliniai dangoraižiai primena Manhataną Niujorke. Juose gyvena pasiturintys žmonės”, – pasakojo S.Bukauskienė.
Bet tai – paradinė Jemeno pusė.
Provincijoje statomi moliniai vienaaukščiai. Per karščius nemažai vietinių gyventojų persikelia ant stogų. O kad nekankintų mašalai, ant stogo pasistato palapinę.
Akmenimis grįstomis gatvėmis darda asilų tempiami vežimai. Kiemuose po šiukšlynus laksto basakojai vaikai ir vištos. Laukuose bliauna avys. Pakelėse ganosi kupranugariai.
Neparadinė šalies pusė mažajai Mėtai kone labiausiai patiko – jai dar nebuvo tekę lankytis zoologijos sode ir išvysti tokios gyvūnijos įvairovės. Mažylė netgi išmoko jų pavadinimus.
Jemeno sostinėje Sanoje – dar kitoks vaizdas. Mieste nemažai prabangos. Sanos pastatai – aukšti, elegantiški, su vitražiniais langais.
Kadangi šis miestas prieš kelis šimtmečius buvo svarbus islamo centras, jame išliko šimtai mečečių, tūkstančiai senovinių namų. Bet siauromis senamiesčio gatvėmis ir išdžiūvusiomis upių vagomis juda ne asilų vilkstinės, o šiuolaikiški automobiliai.
Vis dėlto Jemenas turistams neatvėrė gražiausių spalvų – lietuviai neišvydo saulėlydžio dykumoje, plytinčioje centrinėje šalies dalyje. Dėl saugumo turistams buvo uždrausta keliauti per dykumą.
Tad keliautojai, lėktuvu perskridę plačius smėlynus, pasiekė al Mukalos miestą Jemeno pietuose, Adeno įlankos pakrantėje.
Jūros dvelksmo prisotintas oras turistams suteikė romantikos. Juolab kad netrukus jie turėjo pasiekti Jemenui priklausančią Sokotros salą ir išsimaudyti Indijos vandenyne!
Paskutinis maršruto Jemene taškas – Sokotros sala – grožiu lietuviams gniaužė kvapą. Jie niekur nebuvo matę tokių įspūdingų formų medžių – šie priminė išskleistus skėčius, grybus ar pieno butelius.
Sokotros saloje vyraujantis karštis ir drėgmė – palankūs augti augalams, kurių kamienuose kaupiasi vanduo. Tiktai čia stiepiasi maždaug keturių metrų aukščio medžiai – dykumų rožės.
Jas aukščiu kone dvigubai pranoksta į skėčius panašūs medžiai – cinoberinės dracenos.
Šis vienas gražiausių salyno augalų viliojo moteris, nes gidas patarė nusiplėšti žievės.
Išvarvėjusios raudonos medžio sultys ant delno virto milteliais, primenančiais skaistalus. Moterys jais parausvino skruostus.
„Kelionės pabaigoje leidome sau pailsėti – kaitinomės balto smėlio paplūdimyje, nardėme, maudėmės. Mėtą lyg magnetas traukė šiltas vanduo ir jame knibždantys krabai”, – tikino S.Bukauskienė.
Plaukti Mėta išmoko dar kūdikystėje, kaip ir vyresni jos brolis ir sesuo. Visi trys S.Bukauskienės vaikai pasaulį išvydo ne ligoninėje, o namuose įrengtame baseine. Matyt, todėl vandenyje jie jaučiasi lyg žuvys.
Mėta, kaip ir brolis bei sesuo, nebuvo paskiepyta nuo užkrečiamųjų ligų. Tačiau trijulė niekuomet ir nesirgo vaikiškomis ligomis.
S.Bukauskienė nuo kūdikystės grūdina Mėtą: ne tik plaukioja su mažyle baseine, bet ir užsiima joga.
„Nuo mažens kelionių virusu užsikrėtę vaikai greičiau tampa savarankiškesni”, – neabejojo S.Bukauskienė, pavasarį su sutuoktiniu ir jaunėle Mėta keliausianti į Madagaskarą.
Gatvėse – masinių protestų banga
Šiemet nė kiek neslopstant protestams Tunise ir Egipte, neseniai demonstracijos kilo ir Jemene.
Tūkstančiai demonstrantų sostinėje Sanoje reikalavo, kad atsistatydintų prezidentas Ali Abdullah Salehas, vadovaujantis šaliai nuo 1978 metų.
Gatvėse girdėti šūkiai: „Šalin valdžią! Gana skurdo ir priespaudos!”
23 milijonus gyventojų turintis Jemenas yra skurdžiausia Pietvakarių Azijos valstybė, kurioje net 40 procentų gyventojų tenka verstis su mažiau nei dviem JAV doleriais (maždaug 5 litai) per dieną.
Šalyje klesti nedarbas (25 proc.), neraštingumas (daugiau nei 50 proc.).
Krašto naftos atsargos senka, pajamos iš jos – taip pat. Gėlojo vandens išteklių irgi visiems neužtenka.
Valstybei ramybės neduoda ir separatistų judėjimas pietuose bei šiitai maištininkai šiaurėje.