Ne kartą mirčiai į akis žvelgęs lakūnas E.Malinauskas nugalėjo ir žaibišką sepsio infekciją. V.Petrauskienės nuotr.
Visą mėnesį ligoninėje praleidęs E.Malinauskas šios savaitės pradžioje grįžo į namus. Patyręs dvi kojos operacijas, po to – šešis sudėtingus perrišimus, kuriems prireikė bendrosios nejautros.
Ligoninėje ekstremalui teko pasivėžinti ir dar nebandyta transporto priemone – invalido vežimėliu.
Patirtas kančias pasvaliečiui primins ant dešiniosios kojos po dvylikos pjūvių likę randai.
Viskas prasidėjo dar prieš gerą pusmetį. Po stuburo traumos, patirtos prieš ketverius metus, Eugenijui kartais suskausdavo dešiniąją koją.
Ji tapo nebe tokia jautri, dažnai tirpdavo.
Ant kojos nykščio atsiradusi nuospauda nuolat šlapiuodavo, negydavo.
Į draugų ir pažįstamų raginimus rimtai gydytis Eugenijus numodavo ranka. Jei smarkiau suskausdavo koją, vyriškis išgerdavo skausmą malšinančių tablečių.
Prieš pat Naujųjų metų sutiktuves E.Malinauskas peršalo. Vieną naktį vyras pajuto stiprų dešiniosios kojos skausmą.
Išrausęs stalčių, vyras nerado nė vienos tabletės. Tad sėdo į automobilį ir nulėkė į vaistinę. Ten iškart išgėrė nuskausminamųjų. Tačiau piliulė nenumalšino nepakeliamo skausmo.
Supratęs, kad be medikų pagalbos nebeišsivers, E.Malinauskas dar tą pačią naktį nuvažiavo į Pasvalio ligoninės priėmimo skyrių.
Budintys medikai suleido vaistų, ir skausmas atlėgo. Eugenijus grįžo namo ir ramiai praleido likusią nakties dalį.
Kitą dieną atrodė, kad nemalonūs pojūčiai atsitraukė.
Tačiau vakare skausmas vėl surakino dešiniąją koją. Be to, pasvaliečiui pakilo temperatūra. Jam teko vėl kreiptis į ligoninę.
Tačiau vietos specialistai nutarė pasiųsti E.Malinauską pasikonsultuoti su Panevėžio medikais.
„Panevėžyje nusimovęs kojinę pamačiau, kad visas nykštys – raudonas. Maniau, nieko baisaus. Buvo Naujųjų metų išvakarės, tikėjausi, kad po apžiūros būsiu išleistas švęsti”, – prisiminė Eugenijus.
Tačiau skubiai atlikto kraujo tyrimo rezultatai kėlė daug nerimo. E.Malinauskas buvo paguldytas į vidaus ligų skyrių.
Susitaikęs su mintimi, kad naujamečius fejerverkus teks stebėti pro ligoninės langą, Eugenijus guodėsi: liga greitai pasitrauks. Tačiau per tris šventines dienas kojos skausmas neatlėgo.
Tik po švenčių susirinkę skyriaus specialistai nusprendė operuoti pūliuojantį pirštą – pašalinti infekcijos šaltinį.
Tačiau po pirmadienį atliktos operacijos ligonio sveikata nepagerėjo. Per antradienį ir trečiadienį koja paraudo iki kelio, paskui paraudimas išsiplėtė iki kirkšnies. Pakilo aukšta temperatūra. Prasidėjo kraujo užkrėtimas.
„Man gydytojai tiesiai nesakė, bet girdėjau svarstymus, esą reikėtų pirštą amputuoti.
Kažkuris pasiūlė amputuoti koją, tuomet esą po savaitės viskas susitvarkys, galėsiu važiuoti namo. O jeigu ne, tėra penkiasdešimties procentų tikimybė, kad liksiu gyvas”, – gydytojų kalbas prisiminė E.Malinauskas.
Tomis dienomis Eugenijus neabejojo: jį pasivijo giminės vyrų lemtis. Ir E.Malinausko tėvas, ir senelis mirė patyrę kojos traumą.
„Seneliui koją įtraukė kuliamoji. Ir mirtinai sužalojo. Aš senelio neprisimenu, tačiau jo mirties istoriją žinau iš tėvo pasakojimų.
O tėvas visą gyvenimą dirbo saugumo technikos inžinieriumi. Kartą darbe šalia sprogo gesintuvas. Sprogimas taip sumaitojo tėvui koją, kad jis mirė”, – pasakojo pasvalietis.
Gulėdamas ligoninės palatoje, Eugenijus bandė susitaikyti su netrukus ateisiančia mirtimi. Mąstė apie tai, kad norėtų, jog po mirties jo kūnas būtų sudegintas, apsvarstė ir tai, kad nenorėtų kapo.
Ėmė planuoti, kaip surašyti testamentą: kam palikti senovinių automobilių kolekciją, prieš kelerius metus ant upės kranto pasistatytą namą.
„Prisiminiau ne vieną anapilin iškeliavusį draugą ir bendramintį: Vytautą Lapėną, kurio pilotuojamas orlaivis smigo žemėn ir sudegė, bičiulį, kurio automobilis greitkelyje susidūrė su briedžiu.
Pamaniau, kad jie jau buvo sulaukę savo penkiasdešimtmečio. O aš šio jubiliejaus turėčiau sulaukti vasarą”, – išgyvenimais dalinosi vyras.
Medikai nutarė padaryti viską, kad neprireiktų šalinti piršto ar dar blogiau – kojos.
Eugenijui buvo atlikta dar viena operacija. Po to dar šešis kartus teko patirti visišką nejautrą – tik taip buvo galima perrišti operuotą vietą.
Pamažu kojos paraudimas ėmė slūgti. Nukrito temperatūra. Pasvaliečiui atgijo viltis, kad dar pavyks pabūti šiame pasaulyje turint abi kojas.
O medikai ėmė aiškintis, ar paciento negalavimo priežastis negali būti iki šiol nediagnozuota cukraligė.
Eugenijui nebuvo ramu laukti tyrimų rezultatų. Tačiau įtarimai apie cukraligę nepasitvirtino.
E.Malinausko draugai ne tik lankė jį ligoninėje. Jie net užsakė bažnyčioje mišias už draugo sveikatą. Kažkuris atnešė į palatą maldaknygę, kad Eugenijus išmoktų poterius.
„Iki tol nebuvau meldęsis. O tada skaičiau tas maldas ir net keista – širdyje būdavo ramiau”, – prisiminė pasvalietis.
Nutrūktgalvišku elgesiu garsėjantis E.Malinauskas ir anksčiau ne kartą erzino likimą.
Lakūnas ir baikeris net kelis kartus apgavo mirtį.
Prieš gerą dešimtmetį pasvalietis patyrė motociklo avariją. Lėkdamas 140 kilometrų per valandą greičiu, Eugenijus nepastebėjo staiga išnirusio automobilio ir trenkėsi į jo šoną.
„Perskridau automobilį ir nukritau ant žemės. Motociklas lūžo pusiau, mašina buvo sumaitota. O aš pašokau ant kojų ir ėmiau vaikščioti. Skaudėjo tik rankas ir perskeltą kaktą”, – pasakojo baikeris.
Tąsyk gydytojai pasvaliečiui susiuvo kaktą, patikrino, ar neplyšo vidaus organai. Po avarijos pramuštgalviui dar kurį laiką skaudėjo sutrenktą stuburą.
Tačiau avarija nesustabdė polėkio. Mokydamasis valdyti motorizuotą skraidyklę E.Malinauskas žnektelėjo žemėn maždaug iš keturių metrų aukščio.
Skraidyklę teko remontuoti, o pilotas tik porą savaičių pašlubavo.
Antrą kartą nepasisekė atliekant ekstremalų skrydį. E.Malinauskas buvo paruošęs kraują stingdantį numerį – motorizuotam sklandytuvui pakilus į orą, vyras išlipdavo iš kabinos ant sparno ir stovėdamas ant jo išskleisdavo vėliavą.
Tuo tarpu sklandytuvą pilotuodavo kolega.
Vienos šventės metu, likus maždaug pusantro metro iki žemės, pilotas nesuvaldė sklandytuvo, ir šis krito. Eugenijus tuomet stovėjo ant sparno.
„Atsipeikėjau krūmuose tarp dūmų, sklandytuvo stiklų ir nuolaužų. Pirmiausia paklausiau sklandytuvą pilotavusio vaikino, ar jis sveikas. Pats irgi buvau nenukentėjęs.
Todėl suvaidinome, kad viskas vyksta pagal planą. Pasiėmėme vėliavą ir nubėgome pas žiūrovus”, – dabar jau juokdamasis pasakojo Eugenijus.
Tuomet juokas neėmė – motorizuotas sklandytuvas, apie kurį svajojo visą gyvenimą, sudužo nepataisomai.
Trečioji avarija turėjo liūdniausių pasekmių. Maždaug prieš ketverius metus Panevėžyje vyko aviacijos šventė. Joje Eugenijus neplanavo kilti.
Tačiau renginiui baigiantis prie jo priėjo mergina ir paprašė paskraidinti. Priminė, kad baikeris buvo jai žadėjęs vieną skrydį.
Eugenijus visus metus buvo nekilęs į orą, tačiau pasiskolino kitam žmogui priklausantį lėktuvą ir įsisodino keleivę.
Pirmąkart lėktuvu skrendančiai merginai pasvalietis norėjo parodyti įspūdingiausią skrydį, todėl pakilęs išjungė variklį.
Kai variklį vėl reikėjo paleisti, nepavyko. Tuomet pilotas bandė nutupdyti lėktuvą, tačiau netikėtai pajuto, kad šis jau krinta.
„Supratau, kad patekome į suktuką, o tai reiškė, kad nieko nebepadarysi, teks kristi.
Tąsyk kritome iš kokių aštuonių metrų aukščio. Jaučiau smūgį, girdėjau lūžtančio lėktuvo sparno garsą.
Pirmiausia pamaniau, kad man labai nepasisekė, nes likau gyvas, o aš nejaučiu dešiniosios kojos. Maniau, kad nutraukė, todėl draugų paprašiau, kad paimtų iš nuolaužų ir mano koją”, – baisius prisiminimus atgaivino E.Malinauskas.
Tuomet jam dviejose vietose lūžo stuburas. Keleivė patyrė lengvesnę traumą – lūžo vienas stuburo slankstelis.
Mergina pasveiko gerokai greičiau. O Eugenijus geriau pasijuto tik praėjus daugiau nei pusmečiui.
Tačiau buvusi sveikata nebesugrįžo. Dėl pažeistų slankstelių tirpdavo koja, retsykiais ją apimdavo skausmas. O galiausiai atsirado pūlinys, dėl kurio E.Malinauskas ir vėl pateko į gydytojų rankas.
Vyras neslepia: sveikti jam būtų lengviau, jei namuose jo lauktų mylima moteris.
Tačiau pasvalietis iš ligoninės grįžo į tuščius namus.
Eugenijaus ir jo žmonos keliai jau senokai išsiskyrę. Pasvalietis liko Lietuvoje, o žmona ir dvi dukterys gyvena Anglijoje. Per šventes į gimtinę grįžusios merginos aplankė tėvą ligoninėje.
Prieš kelerius metus jaunatviškos sielos vyras į namus buvo parsivedęs beveik dvidešimčia metų jaunesnę merginą. Ši pagimdė dar vieną dukterį. Dabar mažylei – šešeri.
Bet neliko ir antrosios, tiesa, neoficialios šeimos. Mažoji E.Malinausko duktė su motina įsikūrė Norvegijoje.
„Aš visą gyvenimą esu įsimylėjęs”, – prisipažino Eugenijus. Dabartinė jo mylimoji gyvena kitame mieste, kur turi savo verslą.
Vyras pusiau juokais tvirtina, kad ši meilė jam atnešė daugiau skausmo nei laimės. Bet mylėti nepaliauja.
Grėsmę kelia ir nedidelė žaizdelė
Vitalijus Panava, Panevėžio ligoninės bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas:
„E.Malinauskui išsivystė žaibiška sepsio forma. Tokiomis aplinkybėmis padariniai gali būti labai liūdni.
Infekcijos plitimą pavyko sustabdyti laiku atlikus operaciją.
Kartais ir nedidelė žaizdelė, į kurią patenka infekcija, gali sukelti grėsmę žmogaus sveikatai ir gyvybei.
Žaibišką sepsio formą gali nulemti susilpnėjęs ligonio imunitetas. Rizika smarkiai padidėja, jeigu žmogus serga cukriniu diabetu.
Panašūs atvejai, kai dėl uždelsto nedidelės žaizdelės gydymo iškyla grėsmė žmogaus gyvybei, gana reti. Mūsų ligoninėje kasmet būna keletas tokių ligonių. Dažniausiai taip nutinka savimi visai nesirūpinantiems asmenims.”