Toskanoje gimusi roko muzikos atlikėja tapo pasauline įžymybe 1979-aisiais, sudainavusi dainą apie masturbaciją „America” ir atvirai prisipažinusi: „Mylėjausi, su kuo norėjau.”
Tačiau, tapusi motina, atlikėja pradėjo nevengti atskleisti ir švelniųjų savo būdo bruožų.
„Jos plaukai – kaip roko dainininkės!” – šūktelėjo Gianna, išdidžiai rodydama į dukterį.
Penelope miega. G.Nannini pirmagimė – dar tik poros mėnesių amžiaus, bet jau turi tankius, tamsius plaukučius, kurie draikosi į visas puses.
– Dukteriai gimus virkštelę užkasėte po rože. Kodėl?
– Tai labai sena Toskanos gyventojų tradicija. Manoma, jog vaikas, kurio virkštelė užkasama po rože, turės gražų balsą.
O Penelope turi nuostabų balsą. Net tuomet, kai ji verkia, man patinka jo skambesys.
– Dabar jums – 54 metai. Ar nebuvo sunku pastoti?
– Ne, bet šįkart pavyko. Tai įvyko darbų įkarštyje, statant operą „Trečiasis rojus”, kurią sukūriau kartu su menininku Michelangelo Pistoletto ir režisieriumi Ermanno Olmi.
Šiame kūrinyje atlikau dainą „Mama”. Ir staiga, įpusėjus darbams, pastojau. To neplanavau.
– Taigi tapote nėščia per neapsižiūrėjimą?
– Daug metų mėginau, bet visuomet nepavykdavo – mat patirdavau daug streso. Per daug koncertų!
Buvau pastojusi ir kiek anksčiau, tačiau praradau trijų mėnesių vaisių. Po tokių įvykių žemė gali išslysti iš po kojų, bet aš nepasidaviau.
Kitą kūdikį praradau dalyvaudama taikos žygyje į Asyžių. Tuomet sukoriau 25 kilometrus. Turėjau ten būti, tai buvo svarbu. Bet gal dar nebuvo atėjusi akimirka Penelope’i gimti.
– Ar dažnai mėginote pastoti?
– Dažnokai, bet tarp pastangų pastoti visuomet įsiterpdavo muzika. Susilaukti vaiko ne taip paprasta.
– Kaip susipažinote su Penelope tėvu?
– Tai mano asmeninis reikalas. Jis nėra toks žymus kaip aš.
– Ar jūsų sėkmė buvo narkotikas, taip ilgai užkirtęs nėštumui kelią?
– Visada skubėjau gyventi, be to, mano gyvenimo tempas buvo toks pragariškai pašėlęs, kad galvodavau tik apie save: dar vienas kompaktinis diskas, dar vienas.
Pamažu ir visiškai to nepastebėdama tampi tokio ritmo verge.
Jei leidiesi į koncertų turnė, turi būti stipri, visą dėmesį sukaupti tik į save, įsitempti. Kūnas niekada nepailsi, nuolat jauti įtampą.
Jei šioje srityje nori padaryti karjerą, privalai būti egoistė.
Bet jei nori turėti vaiką, egoistė negali būti.
– Jums reikėjo vaiko, kad vėl nusileistumėte ant žemės?
– Taip, kitaip būčiau dar kartą mirusi.
– Kodėl dar kartą?
– Kartą jau miriau, 1983-iaisiais Kelne.
– Kas tuomet atsitiko? Narkotikai?
– Jokių narkotikų. Buvau nugrimzdusi į tokią gilią depresiją, kad nebegalėjau dainuoti.
Tuomet Kelne įrašinėjome dainą „Fotoromanza”, bet aš nebesugebėjau atskirti dienos ir nakties, nebeatpažinau draugų, šeimos, net nebežinojau, kas aš.
Visiškai išsitrynė dabartis, kūnas nebeklausė manęs – buvau mirusi. Višta nebedėjo kiaušinių.
– Jums buvo 27-eri – geriausias roko muzikos atlikėjo amžius.
– Ar žinote 27 metų atlikėjų klubą? Dainininkai Kurtas Cobainas, Jimi Hendrixas, Jimas Morrisonas, Janis Joplin – visi buvo 27-erių, kai mirė.
Tai toks amžius, kai žmogus neretai pasiklysta savo gyvenimo kelyje ir atsiduria gūdžiame miške.
– Koks žmogus mirė tuomet, kai jums buvo 27-eri?
– Gianna, kuri jau nebebuvo Gianna. Tapau pasigailėjimo verta sielvartinga būtybe.
Žiūrėdamas į mane, tėvas verkė.
– Atsigulėte į psichiatrijos ligoninę?
– Ne, nors šeima to norėjo – juk užtraukiau jai gėdą. Šeimai tai buvo siaubingas dalykas, bet aš jaučiausi dar siaubingiau dėl to, kad jie su manimi taip elgiasi.
Buvau netekusi vilties, nusiminusi, nuolat verkiau ir jaučiausi kaip nesava. Bet nenorėjau nė girdėti apie psichiatrijos ligoninę, nenorėjau ryti psichiką veikiančių vaistų.
– Kaip išlipote iš duobės?
– Jei žinočiau! Kas anuomet įvyko, ir dabar nežinau. Tai buvo kažko kito pradžia. Visiško nuovokos praradimo akimirką pajutau savyje jėgą, man nesuprantamą virpesį.
Supratau, jog tai – dovana. Privalau apsispręsti, ar mano gyvenime ir toliau bus muzika.
Išsiropštusi iš depresijos, galėjau vėl rašyti dainas ir turėjau šiokį tokį pasisekimą.
– Ar niekada nenorėjote atsisveikinti su pašėlusiu rokerės gyvenimu ir grįžti į Sieną, tapti verslininke, kaip tikėjosi jūsų tėvas?
– Nė akimirkos. Iš savo prodiuserio Conny Planko išmokau atskleisti tai, kas slypi manyje. Kai jis mirė, pasijutau taip, lyg būčiau netekusi tėvo.
Conny nebuvo iš tų prodiuserių, kurie nori įrodyti, kokie jie puikūs.
Jis stengėsi parodyti, kokia gera atlikėja esu aš.
– Keista: jūs, būdama italė, tapatybę atradote Vokietijos mieste Kelne.
– Taip. Dėkoju vokiečių prodiuseriui Conny, sugebėjusiam parodyti mano, roko muzikos atlikėjos, kultūrinę tapatybę. Tai buvo labai svarbu ne tik man, bet ir Annie Lennox, muzikos grupėms „Ultravox”, „Kraftwerk”.
– Kodėl anuomet išvykote į Vokietiją?
– Vokietijoje buvo eksperimentuojama, o ne imituojama amerikietiška muzika.
– Bet ar Amerika, ypač Kalifornija, nepadarė jums įtakos?
– Pabuvau ten, bet tai labiau buvo susiję su mano emocijomis. Muzikos požiūriu visuomet jaučiausi europietė. Amerikoje man patiko tik juodaodžių ir J.Joplin muzika. Janis visuomet buvo man pavyzdys – iš jos mokiausi dainuoti.
– Tačiau ji, skirtingai nei jūs, negimė antrą kartą.
– Norėjau ir už ją kažkaip atkeršyti, parodyti, jog moterys yra ne tik banalaus požiūrio – narkotikai, rokas, seksas – aukos.
J.Joplin indėlis į muziką labai svarbus, bet visuomet kalbama tik apie tuos kvailus narkotikus.
– Argi niekada jų nevartojote?
– Tik pabandžiau. Jie man greitai tapdavo šlykštūs ir bjaurūs.
– Ar ilgai tuomet truko jūsų atgimimas?
– Penkerius metus. Tiek metų bijojau būti viena. Baiminausi, kad vėl viskas neprasidėtų iš pradžių.
Privalėjau visko mokytis iš naujo: kalbėti, gerti pieną, judėti.
Buvau globojama, lydima į įrašų studiją ir ten dainavau.
– Jums – 54-eri. Ar sunkus buvo nėštumas?
– Tai buvo tarsi valsas su nemaloniais elementais. Kasdien dariau Pilateso mankštą, nevartojau hormonų ir man neprireikė daug medicininių apžiūrų.
– Italijoje kilo karštų diskusijų, ar nesate per sena gimdyti vaiką. Ar dėl to nesikrimtote?
– Stebėdama, koks vaidmuo skiriamas moteriai Italijoje, turiu pasakyti: žmonių mąstymas mažai pasikeitė. Vokietijos vyriausybės vadovė – moteris, o Italijoje moteris vis dar neturi balso.
Beje, mano naujojo kompaktinio disko „Io e Te” viršelyje bus mano nuotrauka – nusifotografavau būdama nėščia nepridengtu pilvu.
Tai dar labiau išjudins italus.
– Ar niekuomet nesuabejojote, kad motinystei galbūt esate per sena?
– Ne. Viena moteris blogai jaučiasi sulaukusi 50-ties, kita būdama 20 metų. Tai neturi nieko bendra su amžiumi. Mano fizinė forma dabar – pati geriausia.
Prieš penkerius metus mano mama viename interviu apgailestavo, kad aš neturėsiu vaikų. Tuomet jai pasakiau: „Bet aš dar turiu laiko!”
– Ar ir kitoms moterims patartumėte susilaukti vaiko tokiame amžiuje?
– Jei moteris nėra geros fizinės formos, nepatarčiau. Bet moters kūno galių negalima įsprausti į ribas.
Pietų Italijos moterys dar ir dabar susilaukia vaikų perkopusios 50 metų, bet apie tai niekas nekalba, nes jos nėra tokios žinomos kaip aš.
– Kai jūsų dukteriai bus 16, jums sukaks 70 metų. Ar nebūsite per sena motina?
– Norite nustatyti gyvenimo ribas? Anksčiau keturiasdešimtmečiai buvo laikomi senais, dabar – aštuoniasdešimtmečiai.
O kodėl apie vyrus niekas nekalba? Dainininkas Rodas Stewartas vaiko susilaukė būdamas beveik 70 metų, bet niekas iš jo neėmė interviu apie sūnų.
– Kaip elgsitės, jei Penelope taps tokia pat maištininke, kaip jūs?
– Labai tikiuosi, kad tokia ir bus! Na, kol kas dar nesusisuko cigaretės su marihuana! (Juokiasi.) Bet jei tai norės daryti – leisiu.
Reikia būti budriai, bet būtina leisti jai pačiai pažinti pasaulį.
– Kaip anūkę sutiko jūsų tėvai?
– Mano tėvas miręs, bet esu įsitikinusi, jog Penelope jam patiktų.
Jam buvo visiškai nesvarbu, ar aš ištekėsiu. Tėvas tik visada norėjo, kad dirbčiau jo įmonėje.
Apgailestauju, kad negalėjau padaryti jo laimingo, bet juk negali visko turėti gyvenime.
– O motina?
– Ji per gimdymą buvo ligoninėje. Ir dabar dažnai aplanko Penelope.
Beje, kai šalia yra mama, aš pati visuomet jaučiuosi vaiku.
Jai vis atrodo, kad esu nesusišukavusi, netinkamai rengiuosi. Bet dabar esu tvarkinga ir kasdien šukuoju savo mažylę.
Lopšį supa ne viena brandaus amžiaus garsenybė
Reikia tik norėti, o amžius – ne kliūtis susilaukti kūdikio. Tai ne kartą įrodė pasaulyje žinomos moterys, kurios susilaukė atžalų įpusėjusios penktąją dešimtį.
Pernai lapkritį sūnaus Benjamino susilaukė Holivudo aktorių pora Johnas Travolta ir Kelly Preston (nuotr.). K.Preston tuo metu buvo 48-eri. J.Travoltai kitą penktadienį sukaks 57 metai. Naujagimis turėtų padėti aktoriams pamiršti širdgėlą, kuri juos užklupo pernai sausį staiga mirus 16-mečiam sūnui Jettui. Pora augina ir 10 metų dukterį Ellą Bleu.
2000-ųjų gegužę ketvirto vaiko susilaukė tuometis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Tony Blairas su žmona Cherie. Kai gimė jauniausioji šeimos atžala sūnus Leo, sūnus Euaną, Nicholą ir dukterį Kathryn auginančiai moteriai buvo 45-eri.
Garsi Holivudo aktorė Susan Sarandon savo trečiosios atžalos – sūnaus Mileso susilaukė būdama 46-erių. Dabar jauniausiajam „Oskaro” statulėlės laimėtojos sūnui – aštuoniolika. Beje, kadaise medikai aktorei buvo paskelbę žiaurų nuosprendį – esą ji yra nevaisinga. Pirmojo vaiko S.Sarandon susilaukė būdama 39-erių. Antrą kartą nėščia pasijuto sulaukusi 43-ejų. Atrodo, kad vėlyva motinystė S.Sarandon patiko.
Vėlyvos motinystės šalininkė – ir Holivudo aktorė Jane Kaczmarek. Moteris, kuriai dabar – 55-eri, visų trijų vaikų susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį.
Motina neskubėjo tapti ir dabar jau 59-erių amerikiečių aktorė ir dainininkė Beverly D’Angelo. Būdama 49 metų ji pagimdė dvynukus. Jų tėvas – kino legenda Alas Pacino.
Serialo „Nusivylusios namų šeimininkės” žvaigždė Marcia Cross, kuriai dabar 48-eri, prieš ketverius metus taip pat pagimdė dvynukes. Raudonplaukė aktorė yra prisipažinusi, kad baiminosi vėlyvo nėštumo, todėl svarstė apie įsivaikinimą ir surogatinės motinos paslaugas. M.Cross džiaugiasi pati pagimdžiusi dukteris.