Filosofai, su kuriais iki šiol man teko susidurti, paliko stereotipinį įspūdį – susirūpinę būties prasmės paieškomis ir visiškai užmiršę savo išvaizdą, negalvojantys apie aprangą, vengiantys kasdienybės.
Kaip nutiko, kad dviejų filosofų šeimoje gimė mados kūrėja? Toks klausimas sukosi galvoje prieš susitikimą su A.Kuzmickaite.
Jos motina Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė buvo filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė. Tėvas taip pat yra pasiekęs filosofijos mokslo aukštumų.
„Mano tėvai neapsiribojo vien teorija, vertino tas idėjas, kurios gyvenime įgaudavo pavidalą. Juk estetika pasireiškia gražiais rūbais, aplinka”, – A.Kuzmickaitei nereikėjo ilgai ieškoti atsakymo.
Drabužiai ją domino nuo mažens, nes su motina ir vyresnėmis seserimis sklaidydavo siuvimo žurnalą „Burda Moden”. Vienus modelius jos įgyvendindavo pačios, kitus patikėdavo siuvėjai.
„Norėčiau, kad būtum rūbų modeliuotoja”, – dar mokyklos nelankančiai, tačiau išradingai lėles puošiančiai Agnei kartą ištarė motina.
Mergaitė negalėdavo atplėšti akių nuo televizoriaus ekrano, kai rodydavo Paryžiaus mados namų pristatymus. Juos gaubė nepaprasto grožio, nuostabaus gyvenimo aureolė.
A.Kuzmickaitė svajojo vieną dieną pati dalyvauti tokioje šventėje. Vilniaus dailės akademiją, ruošiančią drabužių modeliuotojus, Agnė vadino meno šventove.
Būdama trylikos ji dalyvavo žurnalo „Burda” surengtame jaunųjų siuvėjų konkurse. Vilnietės kostiumėlis buvo įvertintas kaip kruopščiausiai pasiūtas ir elegantiškiausias.
Agnei sekėsi ne tik piešti. Vilniaus S.Nėries gimnazijos auklėtinei sunkumų nekėlė ir tikslieji mokslai.
Artėjant metui apsispręsti dėl studijų, aplinkiniai ragino rinktis aiškesnes perspektyvas turinčias architektūros ar tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas, o ne drabužių konstravimą.
Agnės seserys iš pirmųjų jos tėvų santuokų tapo gydytoja ir vokiečių kalbos specialiste.
A.Kuzmickaitė įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą mokytis architektūros. Bet matydama, kaip aistra architektūrai dega bendramoksliai, Agnė jautė, kad jos vieta – kitur.
Ramybę ji pajuto po metų, architektūrą iškeitusi į savo svajonę.
Daugiau vilnietė nebesiblaškė – baigusi bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje ji siekė magistro laipsnio, pagal studentų mainų programą studijavo Olandijoje, Utrechto menų mokykloje.
Dizainerės kūryba ne kartą įvertinta festivalyje „Mados infekcija”.
2008 metais pripažinta geriausia Europos jaunąja dizainere, ji laimėjo galimybę metus gyventi ir kurti Berlyne.
Pasilikti Vokietijoje ir ieškoti laimės svetur lietuvė nenorėjo.
„Reikia stengtis gyvenant gimtinėje padaryti ką nors, kas būtų pamatyta ir įvertinta profesionalų už Lietuvos ribų”, – tokį iššūkį sau meta kūrėja, šiuo metu – ir Vilniaus dailės akademijos doktorantė.
A.Kuzmickaitė geba nustebinti – ir išgaudama neįprastas, netikėtas drabužių formas, ir idėjomis.
Nuomonei, kad menas gimsta iš kančios, dizainerė nepritaria. Ji ne iš tų kūrėjų, kurie sėdi nieko neveikdami ir laukia įkvėpimo.
Vilnietė jo semiasi iš kitų kūrybos – knygų, paveikslų, mados pristatymų, muzikos, tiksliau – įtaigos ir jėgos, kurie ją skleidžia.
„Paskęsti buityje labai lengva. Visi turi rūpesčių, bet reikia skirti laiko menui.
Gali manyti, kad sukūrei kažką itin originalaus. Bet atidžiau pasižvalgius neretai paaiškėja, kad tai – jokia naujiena. Reikia žinoti kontekstą.
Jokia knyga nėra parašyta nesiremiant kitomis knygomis. Tas pats galioja ir kitoms sritims”, – įsitikinusi dizainerė.
Agnei kelia šypseną kartkartėmis į viešumą prasprūstantys pasvarstymai, kodėl lietuvių kūrėjai nedalyvauja, pavyzdžiui, Paryžiaus mados savaitėse.
Norint ten pakliūti, vien geros idėjos nepakanka – reikia ir šimtų tūkstančių litų investicijų.
„Vieną kartą pasirodyti nepakanka, turi būti tęstinumas. Paryžiuje mada – vienas vyriausybės prioritetų, o Lietuvoje dizaineriai turi patys savimi pasirūpinti”, – apgailestavo A.Kuzmickaitė.
Honorarus už kostiumų dailininkės darbą teatre ji investuodavo į savo kolekcijų kūrimą.
Teatras, kaip ir podiumas, A.Kuzmickaitei atrodė svajonių išsipildymo vieta. Pamatyti jo virtuvę iš arti dizainerė troško nuo mažens, kai su tėvais eidavo žiūrėti spektaklių.
„Turiu tau užsakymą”, – išgirdo pirmą kursą baigusi Agnė, kai susipažino su garsiu teatro ir kino režisieriumi Jonu Vaitkumi.
Su studentų grupe jis statė spektaklį „Gagarino gatvė”.
Pradedančią kostiumų dailininkę netrukus pastebėjo ir pasiūlė bendradarbiauti režisierius Oskaras Koršunovas.
A.Kuzmickaitės kurti kostiumai padėjo įsijausti į savo vaidmenis spektaklio „Nesibaigianti vienatvė dviese”, vėliau – „Kelionė į Damaską” ir dar dešimties kitų spektaklių aktoriams.
Bendras darbas suartino kostiumų dailininkę ir dvylika metų vyresnį režisierių O.Koršunovą – artimai jie draugavo trejus metus.
Apie savo jausmus vienas kitam menininkai viešumoje mažai kalbėdavo, nors ši meilės istorija Agnę galėjo žaibiškai išgarsinti Lietuvoje. Taip išgarsėjo ne viena žinomo politiko, krepšininko, dainininko mylimoji.
„Nežinau... Man būtų truputį gėda taip daryti. Visai kitas jausmas, kai esi žinomas dėl to, ką veiki, o ne todėl, kad esi su kažkuo.
Aš nesijaučiau esanti nieko verta. Nesiekiau žmogaus tik tam, kad būdama šalia sulaukčiau dėmesio”, – savo nuomonę dėstė A.Kuzmickaitė.
Nors bendras Agnės ir Oskaro gyvenimas nesusiklostė, vienas kitam priešiškumo jie nejaučia. Toliau kartu dirba, susitinka renginiuose.
Profesionaliai į kūrybą A.Kuzmickaitė žiūri ir tuomet, kai dėl drabužių į ją kreipiasi dabartinė O.Koršunovo širdies draugė Agnė Jagelavičiūtė.
Neseniai viename renginyje ši pasirodė vilkėdama A.Kuzmickaitės kurtą kūno spalvos triko su tamsiai mėlynu drugiu ant krūtinės.
„Su Agne nesame draugės, tačiau susitikusios bendraujame. Man malonu, kad jai patinka mano kurti drabužiai. Tas triko – ne pirmasis mano drabužis Agnės spintoje.
Kiekvienam dizaineriui malonu matyti, kad jo drabužiai vilkimi ir gerai atrodo. O Agnė – labai puikus modelis”, – klientei gerų žodžių nešykštėjo drabužių kūrėja.
Gyvenimas kupinas netikėtumų – tokią pamoką A.Kuzmickaitė gavo prieš trejus metus netekusi motinos.
Jos buvo labai artimos. Tik dabar Agnė jaučiasi grįžtanti į senas vėžes.
62 metų L.Jekentaitė-Kuzmickienė nesiskųsdavo negalavimais, atrodydavo puikiai, ne tik nestokojo geros nuotaikos, bet ja užkrėsdavo ir aplinkinius.
Ji stengdavosi sveikai maitintis, sportuodavo, neturėjo žalingų įpročių, rūpinosi savo sveikata.
Kai kartą moteris netikėtai nualpo, gydytojai nieko rimta neįtarė. Grėsmingą ligą – kraujo vėžį – jie iš pradžių painiojo su nuovargiu, vėliau – su radikulitu.
Tik po gero mėnesio, kai dėl blogėjančios sveikatos L.Jekentaitei-Kuzmickienei buvo atlikti įvairūs tyrimai, paaiškėjo, kad tikėtis ko nors gero jau per vėlu – nustatytas ketvirtos stadijos vėžys.
„Atrodė, kad kas iš po kojų būtų išmušęs pagrindą. Jei jautiesi gerai, nebūtinai reiškia, jog esi sveikas.
Supratau, koks laikinas ir trapus yra gyvenimas”, – išgyvenimais dalinosi jauna moteris.
Dieną naktį slaugiusi motiną Santariškių klinikose, apie ligoninės kasdienybę ji kalba su kartėliu: „Ten nepatekęs retas susimąsto, kiek daug yra ligonių.
Kai kurie dalykai tiesiog sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, kai nusilpusiam žmogui tenka įveikti daugybę aukštų laiptų iki savo palatos ar varstyti sunkias duris, kurias nelengva atverti net sveikam.”
Netekties akivaizdoje mados pasaulis Agnei atrodė nebesvarbus, buities rūpesčiai – nereikšmingi.
Tačiau likimas nenuspėjamas – po savaitės A.Kuzmickaitė buvo pripažinta geriausia Europos jaunąja mados kūrėja, o jos kolekcija „Shopoholic” pranoko maždaug tūkstantį kitų.
„Anksčiau man svarbiausia atrodė kūryba, o visa kita gali palaukti.
Tačiau ne vėliau, o dabar reikia skirti dėmesio artimiesiems, sau ir namams.
Negalima atidėlioti – reikia išnaudoti kiekvieną dieną”, – praėjus keletui metų po motinos mirties sakė A.Kuzmickaitė.
Karjerą ir asmeninį gyvenimą gebantis suderinti žmogus dizainerei atrodo visavertis.
Pavyzdys jai – tėvai, abu siekę karjeros, bet darbų sūkuryje nepamiršę ir vienas kito.
„Žiūrėdama į tėvus supratau, kad darniems santykiams kurti reikia laiko ir pastangų. Vien aplinkybėmis neverta pasikliauti, turi priimti sprendimus, planuoti, stengtis.
Norėčiau būti laiminga”, – ištarė A.Kuzmickaitė, trečius metus artimai draugaujanti su grupės „Happyendless” vokalistu 33 metų Sauliumi Prūsaičiu.
Jiedu vis dažniau pakalba apie vestuves, šeimą, vaikus.
Ar lengva dviem po vienu stogu gyvenantiems menininkams išlaikyti darnius santykius? To paprastai klausiu menininkų porų, tačiau A.Kuzmickaitei stereotipinės menininkės etiketė nelimpa.
Ji užburia ramybe, vertina pastovumą, tvarką, harmoniją.
„Blaškymasis mane išbalansuoja, chaosas nervina, trukdo susikaupti.
Pastebėjau, kad ne tik kuriant, bet ir buityje praverčia drausmė, organizuotumas. Turi nuolat tam skirti dėmesio, kad suvaldytum situaciją.
Nelabai mėgstu gaminti, tvarkytis namuose, bet stengiuosi.
Pastaruoju metu bandau atsikratyti nereikalingų daiktų: senų mados žurnalų, dovanų gautų žvakidžių, vazelių, kurios nepuošia namų, tik dulkes renka”, – šyptelėjo Agnė.
Motina ją mokė ne tik gražiai rengtis, tinkamai elgtis, bet ir gyventi taip, kad jaustum malonumą.
„Anksčiau nesuprasdavau mamos noro gerti arbatą ne iš bet kokių, o iš arbatai skirtų puodelių, ne prie bet kaip, o prie gražiai padengto stalo.
Ji pasistengdavo, kad šventės būtų ypatingos. Dabar pati jaučiu norą taip elgtis”, – pasakojo A.Kuzmickaitė.