Mažai žinomą S.Valiulio gyvenimo pusę po mirties atskleidė artimieji.
Skirmantas su žmona matematikos mokytoja Helena (69 m.) išaugino keturis vaikus, kurie jiems dovanojo penkis anūkus.
Per praėjusias Kūčias gausiai šeimai susėdus vakarienės, S.Valiulis pasidžiaugė, kad susirinko visi artimieji.
Šeimos galva paminėjo išėjusius anapilin ir apgailestavo, kad mirusiųjų kiekvienais metais Valiulių giminėje daugėja. Po to šeimynai palinkėjo sveikatos, būti drauge ir visiems susitikti per kitas Kūčias.
Tačiau pastarasis linkėjimas jam pačiam nebeišsipildys – garbaus amžiaus kino kritikas užgeso šių metų sausio 28-ąją, nors iki tol nesiskundė prasta sveikata.
Atvirkščiai, žvalumo jam galėjo pavydėti gerokai jaunesni, nors Skirmantas miegodavo tik po keturias penkias valandas. O jaunystėje jam pakakdavo ir trijų valandų miego.
Jis sugebėdavo pailsėti: autobuse važiuodamas snustelėdavo. S.Valiulis šeimos nariams atrodė unikalus tuo, kad vieni namiškiai – anksti besikeliantys vyturiai, kiti – vėlai gulančios pelėdos, o jis – du viename.
„Tėvas buvo labai stiprus žmogus – niekam nesakydavo „ne”. Nežinau, iš kur sėmėsi energijos, nes vėliausiai guldavosi iš visų namiškių ir anksčiausiai keldavosi.
Darbas buvo jo gyvenimo variklis. Todėl pažinojusių žmonių atmintyje jis liks skubantis, dirbantis, pasiruošęs kiekvienam pagelbėti.
Tėvas išėjo labai šviesiai, kaip ir norėjo. Matyt, jo tie norai buvo išklausyti Aukščiausiojo – užgeso savo namų bibliotekoje, kurioje buvo sukaupęs per 20 tūkstančių knygų”, – pasakojo kritiko duktė Nacionalinės filharmonijos muzikos redaktorė Skirmantė Valiulytė.
Kritikas niekuomet neafišavo esąs religingas. Tačiau dažną sekmadienį jis melsdavosi Naujosios Vilnios šv.Kazimiero bažnyčioje, esančioje netoli jo namų.
„Tėvo brolis neseniai mums prasitarė, kad vaikystėje Skirmantukas mėgdavo sakyti pamokslus kieme užsilipęs ant statinės.
Jeigu jis būtų pasirinkęs kunigo kelią, būtų buvęs labai nuoširdus sielų ganytojas”, – neabejojo keturiasdešimtmetė S.Valiulytė.
Artimieji juto, kad šeimos tėvas ir senelis buvo netgi giliai tikintis bei veiklus parapijietis.
„Mums pasisekė, kad turėjome tokį tėvą, kuris per katalikų šventes prie vieno stalo suburdavo visą šeimą. Manau, sugebėsime išlaikyti gražią tradiciją.
Neabejoju, kad jo labiausiai trūks anūkams. Jie būdavo laimingi, kai per Kūčias sulaukdavo Kalėdų Senelio, o ne laiškų ar pažadų.
Jį vaidindavęs tėvas ateidavo ne tik su dovanų maišu. Kalėdų Seneliui pasirodžius, pasipildavo užduotys ir žaidimai, skambėdavo dainos, linkėjimai”, – prisimena S.Valiulytė.
Šeimoje S.Valiulis buvo tradicinis vyras ir senelis. Tačiau viešumoje kritikas garsėjo originaliomis, netradicinėmis idėjomis. Jis fotografuodavosi aktams, buvo sumanęs įkurti erotikos muziejų.
Koks buvo artimųjų požiūris į S.Valiulio erotines fotosesijas?
„Tėvas buvo labai šmaikštus ir gerai išmanė viešumo žaidimus. Erotika buvo jo gyvenimo žaidimo dalis. Jis mokėjo provokuoti.
Po tėvo mirties praėjo mažai laiko, tad nenorėčiau plėtoti tos temos ir provokuoti žmonių”, – kalbėjo duktė.
S.Valiulis debiutavo ir kaip aktorius: vaidino keliuose filmuose, pasirodė Vilniaus universiteto studentų sukurtoje fantastinėje roko operetėje „Neformatas”.
Trijose sostinės aukštosiose mokyklose paskaitas skaitęs kino kritikas tryško jaunatvišku sąmoju. Studentai jį mėgo dėl humoro ir paprastumo.
Pamokslus vaikystėje sakęs S.Valiulis netapo kunigu, bet buvo gabus mokytojas. Vilniaus universitete įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, pedagogo kelią pradėjo Parudaminio pagrindinėje mokykloje.
Ši Vilniaus rajono mokykla lituanistui tapo lemtingos pažinties su būsima žmona vieta.
1963 metais S.Valiulis buvo paskirtas į Parudaminio mokyklą dėstyti lietuvių kalbos ir fizinio lavinimo. Vykdamas apžiūrėti būsimos darbovietės, S.Valiulis autobuse susipažino su tos mokyklos matematikos mokytoja Helena.
Ji kolegai patarė nuomotis kambarį pas šeimininką, kurio namuose pati buvo įsikūrusi.
Jaunuolius suartino pomėgis skaityti knygas.
Helena, kaip ir Skirmantas, mėgo grožinę literatūrą, bet vis dėlto ji labiau domėjosi savo specialybės knygomis. Ji garsėjo kaip gabi matematikė, tačiau sukūrusi šeimą H.Valiulienė pasirinko ne karjerą, o rūpinimąsi vaikais.
Sutuoktiniai 1970 metais paliko Parudaminį. Tuo metu šeima įsigijo sodybą Naujojoje Vilnioje, sostinės pašonėje.
Keitėsi ir S.Valiulio gyvenimo būdas – vyras pasinėrė į kiną. 1973-iaisiais jis tapo žurnalo „Kinas” vyriausiuoju redaktoriumi.
S.Valiuliui kinas, o vėliau fotografija ir televizija tapo tarsi liga.
„Tėvas buvo veiklos, kūrybos žmogus. Iš vaikystės jį atsimenu tokį: prie televizoriaus su knyga rankose arba apžiūrinėjantis nuotraukas”, – pasakojo S.Valiulytė.
Sykį žurnalistų paklaustas, kiek per savaitę pažiūri filmų, S.Valiulis atsakė: „Visus, kokius tik įmanoma.”
Kai kino kritikas būdavo namuose, televizorius beveik nuolat veikdavo.
Netgi per šeimos šventes S.Valiulis nuvogdavo nors kiek laiko nuo bendravimo su artimaisiais ir pasižiūrėdavo rūpimą laidą, filmą ar atsakydavo į skubų laišką.
Šeimoje tris kampus laikė H.Valiulienė – ji ne tik rūpinosi vaikais, dirbo mokykloje, bet dar turėdavo papildomai mokinių, kuriuos ruošdavo stojamiesiems matematikos egzaminams.
Dėl to, kad vyras buvo labai atsidavęs mėgstamam darbui, žmona nesijautė nuskriausta.
Kino kritikas kiekvienam šeimos nariui ar giminaičiui surasdavo tinkamą laiką pasakyti gerą žodį, palaikyti sunkią akimirką ar pasidžiaugti net menku jų laimėjimu.
„Šeima mums, keturiems vaikams, buvo užuovėja, nes tėvas kiekvienam skirdavo laiko. Jis mėgo rašyti laiškus. Juos gaudavome kas trečią dieną – nesvarbu, ar būdavome stovykloje, ar studijavome užsienyje, ar brolis tarnavo sovietų armijoje.
Tuose laiškuose nebūdavo aprašoma vien buitis. Juose sutilpdavo daug kas: šeimos gyvenimo ir politinės aktualijos, giminaičių nuotykiai, meno srities atspindžiai”, – pasakojo S.Valiulytė, iki šiol išsaugojusi tėvo ranka rašytus laiškus.
Gimtadienio proga vaikai iš tėvo dažniausiai dovanų gaudavo knygų. Kino kritikas jas parinkdavo pagal kiekvienos atžalos domėjimosi sritį, įrašydavo savitus palinkėjimus.
Net ir tokia proga kaip Valentino diena S.Valiulis vaikams įteikdavo po knygą, kurioje būdavo įrašyti šilti žodžiai. Taip kino kritikas išmokė savo dukteris ir sūnų pamėgti literatūrą.
„Esame dėkingi tėčiui, kad įskiepijo skaitymo malonumą ir pagarbą knygai. Jeigu imdavome skaityti knygą, turėdavome ją aplenkti, kad nesidėvėtų. Jei ji įplyšdavo, reikėdavo pagydyti – suklijuoti.
Vasarą savaitė būdavo skiriama namų bibliotekos priežiūrai: visų knygų registravimui ir gydymo procesui”, – pasakojo S.Valiulytė.
Namų bibliotekoje yra sukaupta įvairių sričių leidinių, kurie labai pravertė S.Valiulio vaikams renkantis studijas.
Lentynose apstu ne tiktai kino, fotografijos, filosofijos, istorijos knygų, bet ir muzikos literatūros, tradicinės medicinos, geometrijos, algebros vadovėlių.
S.Valiulis rinko ir senąją spaudą, kurios atsiveždavo iš kaimo sodybų, senų palėpių. Jo bibliotekoje yra ir retų religinių leidinių egzempliorių.
Tėvo vardą paveldėjusi duktė Skirmantė kartą paklausė, kodėl jai davė tokį vardą.
Paaiškėjo, kad vardą išrinko vyresnis brolis Erdvilas. Jam buvo penkeri metai, kai sesuo atėjo į šį pasaulį.
Brolis pasiūlė naujagimei duoti Skirmantės vardą. Tėvui pasiūlymas patiko.
„Esu patenkinta savo vardu, tačiau dabar jaučiu dvigubą atsakomybę. Juk nori nenori tas vardas kelia asociaciją su anapilin išėjusiu tėvu.
Paveldėtas vardas turbūt darė įtaką – buvau labai artima tėčiui. Nors nepasirinkau jo veiklos sričių, bet, būdama muzikos redaktorė, daug bendrauju su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryšių turėjo ir tėvas”, – sakė S.Valiulytė.
Be gausios knygų bibliotekos, S.Valiulis namiškiams paliko ir pluoštą rašinių kino tema.
Kritikas tuos rašinius rengėsi sudėti į knygą, tačiau nespėjo.
Užbaigti tėvo pradėtą darbą pasiryžo vaikai – jie išleis esė rinktinę.
Anūkams S.Valiulis davė nemažai kulinarijos pamokų. Sukdamasis prie viryklės, į pagalbą pasikviesdavo vaikaičius – ką nors gardaus ruošdamas turėdavo progą su jais ir smagiai pasišnekėti.
Nors kino kritikas išmaišė nemažai užsienio šalių ir ragavo gurmaniškų patiekalų, savo namuose buvo lietuvių virtuvės gerbėjas.
Kartais S.Valiulis sekmadienio pietums šeimą sukviesdavo valgyti virtinių su bulvių įdaru.
„Juos tėvas ruošdavo pagal pakruojietišką receptą, todėl vienintelis iš namiškių sugebėdavo tokius skanius išvirti.
Virtiniai jam keldavo vaikystės prisiminimus, nes šį valgį išmoko gaminti iš motinos”, – pasakojo S.Valiulytė.
Skirmantas su anūkais gamindavo ir virtinius su varške, kurių receptą taip pat atsinešė iš vaikystės. Šie virtiniai būdavo kepami.
Nors S.Valiulis kilęs iš Aukštaitijos, labai mėgo žemaitišką kastinį. Vyras kartą bandė pats kastinį paruošti, bet įsitikinęs, jog tai užima daug laiko, šio patiekalo gaminimą perdavė žmonai.
„Jeigu nuvažiuodavo į tėviškę Gražaičių kaime Pakruojo rajone, ieškodavo, kur nusipirkti varškės sūrio. Jis mokėjo mėgautis kaimo skanėstais, todėl pagirdavo šeimininkę, pardavusią namuose suslėgtą karvės pieno sūrį”, – prisiminimais apie tėvą dalijosi duktė.
Nors S.Valiulio gimtinėje tėvų namai jau priklauso svetimiems, kino kritikas kiekvieną vasarą aplankydavo gimtąsias vietas, kur būdamas vaikas bėgiojo basas.
Kritikas kaime užeidavo į tris vietas: biblioteką, bažnyčią ir parduotuvę. Čia jį kartą per metus išvydę senbuviai plačiai nusišypsodavo: „Atrodo, Skirmantuk, kad niekada ir nebuvai iš mūsų kaimo išvykęs.”
S.Valiuliui Gražaičiai buvo mieliausias pasaulio kampelis. Vyras vietiniams prisipažindavo: „Kiek tik būčiau šalių apkeliavęs, būdamas čia galiu pasakyti: akiai mieliausias lygumų peizažas.”
Supo gausi šeima
Vilniečių Skirmanto ir Helenos Valiulių santuoka truko beveik 48 metus. Juodu užaugino sūnų ir tris dukteris.
Vyriausias Erdvilas (45 m.) Vilniaus universitete baigė istorijos ir archeologijos studijas, bet šiuo metu dirba užuolaidų dizaino studijoje. S.Valiulis apie sūnų sakydavo, kad jis paveldėjo gabias senelio rankas, todėl jos pritiko su menu susijusiam fiziniam darbui. Erdvilas su žmona Antanina augina dukterį Mildą ir sūnų Norbertą – garsios pavardės paveldėtoją.
Antra S.Valiulio šeimoje gimė Skirmantė (40 m.). Ji Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo etnomuzikologijos ir muzikos redaktoriaus specialybę. S.Valiulytė šeimos nesukūrė.
Trečia žinomos šeimos atžala – duktė Rimantė (31 m.). Ji šiuo metu turi gausiausią šeimyną – tris vaikus. Pediatrė R.Venclovienė su vyru Arūnu augina dukteris Korneliją ir Patriciją, sūnų Dovydą.
Jauniausia Valiulių šeimoje – Agnė (28 m.). Ji Vilniaus „Ąžuoliuko” muzikos mokykloje dirba fortepijono mokytoja. Netekėjusi.