Televizorių N.Sandizellis įsijungia tik tuomet, kai nori sužinoti dienos naujienas. Žiūrėti visa kita jam atrodo laiko švaistymas.
„Dažnas tiesiog nesusimąsto, kiek laiko per gyvenimą praleidžia žiūrėdamas televizorių, užuot tuo metu nuveikęs daugybę puikių darbų”, – savo filosofiją dėstė lobių ieškotojas.
Tokio požiūrio jis laikosi nuo paauglystės. Nenorėdamas po pamokų kiurksoti namuose, Nikolausas įsidarbino padavėju restorane, vėliau – barmenu viešbučio bare.
„Buvau labai laimingas baigęs mokyklą. Man, pilnamečiui, tėvai leido elgtis taip, kaip išmanau.
Nusprendžiau metams atidėti studijas ir leidausi į kelionę – troškau ištrūkti iš Vokietijos.
Per metus apsukau pasaulį”, – ramiai, tarsi apie kelionę nuo Vilniaus iki Kauno pasakojo N.Sandizellis, pirmajai savarankiškai gyvenimo kelionei skyręs visas savo santaupas.
Kompanijos jam nereikėjo. Iš vienos šalies į kitą Nikolausas keliavo vienas, įvairiomis transporto priemonėmis, neprabangiai, turėdamas tikslą pažinti svetimas kultūras.
Labiausiai vokiečiui patiko Brazilijoje. Vyrą sužavėjo nevaržomas vietinių gyventojų požiūris į gyvenimą, atviras ir nuoširdus bendravimas su nepažįstamaisiais.
Į Vokietiją Nikolausas grįžo aiškiai žinodamas, koks darbo pasiūlymas jį suviliotų. Toks, kuris suteiktų galimybę keliauti.
Darbą ryžtingam, atkaklumo nestokojančiam tarptautinio verslo studijas Vokietijoje pradėjusiam jaunam vyrui pasiūlė vokiečių koncernas „Mannesmann”.
Jis ieškojo atstovo Venesueloje, Malaizijoje ir Indonezijoje.
Po trejų metų jaunas specialistas patraukė vienos didžiausių pasaulio kompanijų MAN atstovų dėmesį ir gavo pasiūlymą atstovauti jai Pietryčių Azijoje, vėliau – Ispanijoje ir Portugalijoje.
Indonezijoje Nikolausas sutiko savo būsimąją žmoną, trejais metais jaunesnę indonezietę Cindy, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Tassilo ir Maximiliano.
„Nuolat turėjau rinktis – būti su šeima ar keliauti. Mano santuoka baigėsi skyrybomis.
Kartais turi priimti tokius sprendimus”, – sakė N.Sandizellis, savo patirtimi patvirtinęs posakį, kad gyvenimas – nenuspėjamas ir banguotas.
Per penkiolika metų jis jautėsi pasiekęs viską, kas įmanoma jo darbe, o grįžti į Vokietiją ir dirbti sėsliai, kaip siūlė kompanijos vadovai, N.Sandizellis nenorėjo.
Jam patiko gyventi užsienyje, keliauti po pasaulį. Tuomet 36-erių vyras susimąstė, kad subrendo esminėms permainoms, ir pasiryžo nerti į naujus vandenis – imtis jūrų archeologijos.
„Kodėl jūrų archeologija? Seniai jaučiau aistrą nardyti, domiuosi istorija ir matau prasmę išsaugoti jūrų dugne atsidūrusį paveldą”, – priežastis vardijo N.Sandizellis.
Jo apsisprendimą paspartino ir pažintis su bene garsiausia pasaulyje šios srities specialiste mokslų daktare Margaret Rule (82 m.).
Ji vadovavo Lamanšo sąsiauryje nuskendusio anglų karo laivo „Mary Rose” iškėlimui.
Mokslininkę pirmiausia pažinęs iš knygų, Nikolausas galiausiai gavo jos telefono numerį ir paskambino: „Sveiki, daktare Rule. Esu Niki Sandizellis. Labai domiuosi jūsų darbais. Ar priimtumėte mane, jei atvykčiau pas jus pasikalbėti?”
Taip juodu susitiko. Dabar N.Sandizellis jūrų archeologę drąsiai vadina savo drauge ir mokytoja.
„Kartais būname pernelyg drovūs, manome, kad nevalia trukdyti garsenybių, savo srities profesionalų, rašančių knygas.
Bet daugybė jų yra lengvai sukalbami, negaili patarimų”, – įkvėpti ir kitus nori vokietis, prieš šešiolika metų subūręs profesionalių narų, archeologų ir gamtosaugos specialistų komandą.
Tokių kompanijų pasaulyje registruota apie dvidešimt, tačiau nuolat ir intensyviai dirbančių N.Sandizellis suskaičiuoja daugiausia aštuonias.
Prie Afrikos krantų jo vadovaujama bendrovė „Arqueonautas Worldwide” dirba be konkurencijos, neskaitant nelegalių lobių ieškotojų.
Kompanijos kraitis – apie trys šimtai sudužusių laivų, iš kurių penkiolika iškelta į paviršių.
Laivuose buvo apie 100 tūkstančių monetų, penkiolika kilogramų aukso, tūkstančiai kitokių archeologinių radinių.
Kompanijos pasididžiavimas – prieš šešerius metus iš jūros gelmių iškeltas portugalų laivas „So José”.
Jame rastas lobis pranoko lūkesčius – iš 24 tūkstančių monetų apie trečdalis buvo geros kokybės. Buvo galima įžiūrėti, kad jos nukaldintos Meksikoje, Bolivijoje, Peru ir Ispanijoje.
„Tik nuotykių filmuose apie lobių ieškotojus nuskendusių laivų paieškos neilgos.
Iš tiesų reikia nusiteikti bent dešimties metų darbui.
Laivo nuolaužų savo tinkluose aptinka žvejai, tačiau nebūna aišku, kurioje vietoje laivas nuskendo.
Jei jie kreipiasi į nelegalius lobių ieškotojus, paveldui kyla rimta grėsmė, nes nelegalai turi vieną tikslą – pralobti. Visa kita jie savo kelyje negailestingai sunaikina.
Už vertingą informaciją žvejams nelegalai sumoka greičiau nei mes.
Mes pirmiausia turime gauti valstybės, kurios vandenyse gali būti nuskendusių laivų, leidimą pradėti paieškas”, – darbo subtilumus paaiškino N.Sandizellis.
Kartais žvejai patys sunaikina vertybes, siekdami pasipelnyti. Pavyzdžiui, supjaustę ir pardavę bronzinę patranką, jie gali uždirbti tiek, kiek trejus metus žvejodami.
Nuskendę laivai nyksta ir dėl kitų priežasčių – naftotiekių ir dujotiekių tiesimo, taršos, todėl savo komandos darbą vokietis vadina lenktynėmis su laiku.
Toliau sudužusių laivų paieškos vyksta bibliotekose, muziejų archyvuose. Kelių šimtų metų senumo laiškai, įrašai knygose padeda tiksliau nustatyti laivo maršrutą, nuskendimo vietą, jo reikšmę, krovinio vertę.
„Pirmieji metai buvo labai sunkūs – kaip nuo žirgo persėdus ant asilo. Dirbdamas MAN labai gerai uždirbdavau, kompanija mokėjo už mano būstą, automobilį, kontorą, padengdavo dalį išlaidų.
Kai viso to nebeliko, buvo labai sunku. Pavyzdžiui, Kalėdų dovanoms turėjau vos 20 eurų (70 litų).
Tai – įdomi patirtis ir proga patikrinti draugus”, – sakė N.Sandizellis.
Jūrų archeologų komanda su įvairiais prietaisais, skirtais po vandeniu esantiems objektams aptikti, dugną naršo ištisus mėnesius.
Pavyzdžiui, aptikus laivo „So José” inkarą ir geležinę patranką, paieškos buvo tęsiamos.
Apieškojus aplink, po storu dumblo sluoksniu buvo atrasta dar viena patranka, kitų laivo liekanų.
Tik nubrėžus liniją per tas vietas, kuriose buvo rastos kelios patrankos, pavyko nustatyti laivo plaukimo kryptį ir sekant ja priartėti prie tikslo.
N.Sandizellis prie nuskendusio laivo būtinai leidžiasi du kartus: pirmiausia sprendžiama, ar verta imtis projekto ir investuoti į jį milijonus eurų, o po to leidžiamasi siekiant numatyti projekto pabaigą.
Sprendimams priimti kartais prireikia visos savaitės, kasdien po tris kartus leidžiantis į 60 metrų gylį.
„Po vandeniu patyriau daug jaudinančių akimirkų. Visos jos skirtingos. Kartą, kai prieš akis išniro šešių metrų aukščio balta ir mėlyna spalvomis dekoruota kinų porceliano siena, pamaniau, kad sapnuoju.
Arba kai labai giliai aptikau vaikišką odinį batą, pasiūtą XVI amžiuje ir nesunykusį iki mūsų laikų. Jis dabar muziejuje, o aš užsisakiau jo kopiją.
Nepamiršiu ir popietės, kai netikėtai aptikome 15 kilogramų aukso.
Išgyvenau ir kitokių jausmų, kai, pavyzdžiui, pusę valandos su nerimu laukėme ilgiau nei įprastai užtrukusio naro.
Saulė jau buvo beveik nusileidusi. Kai pagaliau jis pasirodė, pajutau palaimą”, – išgyvenimais dalinosi lobių ieškotojas.
Didžiulį džiaugsmą jam teikia ir dienos, kai istoriškai bei kultūriškai svarbūs radiniai pasiekia muziejus. N.Sandizellis jaučiasi tarsi grąžinantis skolą tas vertybes praradusiai bendruomenei.
Skirtingai nei prieš dvi dešimtis metų, kai blaškėsi tarp šeimos ir darbo, dabar lobių ieškotojas jaučia ramybę.
Per pastaruosius šešerius metus Nikolausas su aštuoniolika metų jaunesne mylimąja Filipa susilaukė trijų dukterų ir džiaugiasi, kad šeima mielai keliauja kartu, supranta jo darbo svarbą ir palaiko.
Jūrai neabejingi ir abu N.Sandizellio sūnūs: vyresnėlis turi nuosavą laivą ir siūlo pramogas banglentininkams, o jaunėlis dirba kartu su tėvu.
Lobių ieškotojas tikisi, kad vieną dieną perleis jam savo pareigas.
„Dabar esu laimingas – meluočiau sakydamas kitaip.
Jaučiuosi, lyg per vieną gyvenimą man būtų skirta nugyventi du”, – sakė N.Sandizellis.
Laivas „Sao Jose” jūros dugne išgulėjo beveik 400 metų
1622 m. kovą laivų flotilė išplaukė iš Lisabonos (Portugalija) į Goa (Indiją). Legendinio atradėjo Vasco da Gamos anūkas Francisco da Gama tikėjosi pasiekti Goa, kurią 1498 m. atrado jo senelis, ir tapti oficialiuoju karaliaus atstovu.
Maža flotilė Portugaliją paliko skubėdama, nes sužinojo apie britų ketinimus užimti Hormuzą – portugalų okupuotą salą sąsiauryje tarp Persijos ir Omano įlankos. Šis vandens kelias buvo vartai prekiauti su arabų šalimis ir vienintelis jūrų kelias per Persijos įlanką į Indiją.
Portugalų flotilė siekė sustabdyti britų puolimą. Didžiulis burinis laivas „Sao Jose” milžinišku laivagaliu, iškilusiu aukštai virš vandens, buvo apginkluotas varinėmis patrankomis. Jis į Indiją gabeno įspūdingą krovinį: devynias Portugalijos ir Ispanijos karaliaus Pilypo III iždo skrynias, pilnas sidabro monetų – Ispanijos realų.
Apiplaukusi Gerosios Vilties kyšulį, flotilė tęsė kelionę palei Rytų Afrikos krantą Mozambiko sąsiauriu. 1622 metų liepos 22-osios vakarą, kai laivas praplaukė sąsiaurį, jungtinės britų ir olandų flotilės užpuolė portugalų laivus. Gale plaukusį „Sao Jose” apsupo priešai. Laivas buvo stipriai apšaudytas.
„Sao Jose” iškart nenuskendo – stengėsi ištrūkti. Kad būtų lengviau suvaldyti laivą, įgula išmetė inkarą, patrankas. Tačiau, nuplaukęs vos kelis kilometrus, „Sao Jose” savo lemtį sutiko prie Mozambiko krantų. Tik maža dalis laive buvusio lobio – 6 tūkst. Ispanijos realų – atsidūrė priešų rankose. Likęs turtas, 300–400 keleivių ir įgulos nugrimzdo į jūros dugną.
2005 metais „Arquenautas Worldwide” atrado laivo nuolaužas ir tarp jų slypėjusį lobį. Laivo „Sao Jose” atradimas tapo vienu didžiausių pastarųjų metų įvykių jūrų archeologijos istorijoje.