Jungtinių Amerikos Valstijų žemėlapis, pastaruoju metu visada esantis A.Vilčinskui po ranka, – vos dviejų sprindžių ilgio ir pusantro sprindžio pločio. Tačiau automobiliu įveikti jame pažymėtus tūkstančiais mylių skaičiuojamus atstumus – tikras iššūkis. Keliauti senoku automobiliu apledėjusiais ir snieguotais kalnų keliais, kai, atrodo, tuoj baigsis degalai.
Taip prasidėjo A.Vilčinsko atsisveikinimo su JAV lietuvių bendruomenėmis turas. Jis tęsis iki birželio pradžios – tiek laiko mes gyvensime ant ratų. Tai ne tik žavi, bet ir baugina.
Tokio ilgo koncertinio turo JAV nėra surengęs nė vienas lietuvis – numatyta apie 20 A.Vilčinsko koncertų.
Maždaug per tris savaites automobiliu jau įveikėme daugiau nei 5 tūkst. mylių (apie 8 tūkst. kilometrų), pajutome visus keturis metų laikus – nuo karštos vasaros iki žiemos speigo.
Naujoji Meksika, iš kurios išvykome į koncertinį turą ir kurioje nebebus mūsų namų, kvepėjo pavasariu. Saulė taip kaitindavo, jog galėdavome vaikščioti vilkėdami drabužius trumpomis rankovėmis.
Didingas kalnų vaizdas pro langus vos prabudus ryte liks tik nuotraukose. Mat po koncertų JAV A.Vilčinskas rengiasi grįžti gyventi į Lietuvą.
„Noriu mirti kaip muzikantas, o ne kaip sunkvežimio vairuotojas ar dažytojas. Po šešiolikos metų, kuriuos praleidau JAV, manęs laukia naujoji emigracija: taip vadinu savo pasiryžimą grįžti namo”, – sakė Arvydas man, pasišovusiai kartu keliauti po Ameriką ir tapti jo metraštininke.
Pirmasis koncertas – Los Andžele, Kalifornijoje, kur Ramiojo vandenyno pakrantes nuolat šildo vasara.
Nuo mūsų jau buvusių namų Naujojoje Meksikoje iki Angelų miesto – dvylika valandų kelio automobiliu.
Visa Amerika Arvydui – puikiai pažįstama. Mat tik prieš trejus metus jis metė vilkiko vairuotojo darbą.
„Sunkvežimį vairavau aštuonerius metus. Per tą laiką apvažiavau visas žemynines Amerikos valstijas.
Metęs šį darbą net nepagalvojau, kad tais pačiais keliais važiuosiu dar kartą, tik šįsyk – jau kaip muzikantas”, – džiaugėsi Arvydas, pasiryžęs dideliems gyvenimo pokyčiams.
Vasarą grįžęs į Lietuvą A.Vilčinskas ketina įsikurti netoli Kauno su nauja gyvenimo moterimi.
Dviejų valandų koncertas Los Andželo lietuvių bendruomenei jam – tai ir atsisveikinimas su Kalifornija, kurioje trejus metus teko gyventi.
„Muzika man vėl užaugino sparnus. Po daugelio metų tylos atradau džiaugsmą kurti”, – neslėpė A.Vilčinskas.
Jau kitą dieną po koncerto pamojome Los Andželui ir pasukome į romantiškiausią pasaulio miestą San Fransiską – bemaž pačiu gražiausiu Amerikoje 1-uoju Kalifornijos keliu, besidriekiančiu palei Ramiojo vandenyno pakrantę.
Dievaž – jei pasaulyje yra rojus, jis greičiausiai yra čia. Gražesnių vaizdų dar neteko matyti.
„Bet taip bus tik iki vakaro, kol sutems. Paskui šis kelias neatrodys toks gražus”, – įspėjo Arvydas.
Sutemus it gyvatė vingiuojantis kelias tapo pavojingas. Sunkiai pastebimi posūkiai, o apačioje – skardžiai.
Maždaug šimtą mylių neprasilenkėme nė su vienu automobiliu. „Šiuo keliu tamsiu paros metu važiuoja tik kvailiai”, – šyptelėjo Arvydas.
Diena buvo sunki. Pasiekę vieną pakelės miestelių sustojome nakvynės.
Vietos prekybininkai iškart pasinaudoja tokia situacija. Žinodami, kad sutemus keliautojai baiminsis važiuoti, parduotuvėlėse padidina kainas.
Tarkim, duona didžiuosiuose prekybos centruose kainuoja apie 2 JAV dolerius, o čia – 4–5 dolerius, pakuotė dešrelių – irgi 5 dolerius, nors prekybos centre – vos 1–2 dolerius.
Bet prie vandenyno pasirinkimo nėra – arba moki, arba lieki alkanas.
Rytą mus pribloškė Ramiojo vandenyno vaizdai, į uolas besidaužančios bangos, o netrukus ir raudonmedžiai. Įvažiavome į gūdžią girią, kurioje vienas medis – it pusė Stelmužės ąžuolo.
Beje, visos kelionės metu judėjome ne visai įprastu greičiu, kiek lėčiau. Mat automobilis prikrautas koncertinės aparatūros.
Tie, kurie vėliau pamatė scenoje išdėliotas visas konstrukcijas, garso ir vaizdo aparatūrą, niekaip negalėjo patikėti, kaip visa tai tilpo į lengvąjį automobilį.
Nors šiuolaikinės technologijos leidžia keliauti naudojant GPS, mūsų kelionės draugas – ir paprastas popierinis žemėlapis. Jame patogu pasižymėti jau nuvažiuotą kelią.
„Grįžęs į Lietuvą šį žemėlapį įrėminsiu ir pasikabinsiu ant sienos”, – apie gimtinę svajojo Arvydas.
Kitas sustojimas – Oregone. Ši valstija yra į šiaurę nuo Kalifornijos, todėl čia vasara po truputį traukiasi.
Lietus ir rūkas, debesys ir daug miškų: toks yra Oregonas, valstija, primenanti rudeninę Lietuvą.
Netrukus teko pamiršti vasarinius drabužius ir traukti rudeninius.
Oregone auga vynuogės ir obelys, upėse turškiasi iš vandenyno atplaukę ruoniai, kalnuose vaikštinėja meškos, o nuo uolų krinta kriokliai.
Mums teko pervažiuoti kone visą valstiją – iki pat didžiausio jos miesto Portlando, esančio prie pat Vašingtono sienos.
Portlande sklandė laisvės dvasia, kvepėjo lietumi, žavėjo tiltai.
Šis miestas mums su Arvydu įsiminė ir svetingais lietuviais. Arvydo koncerte lietuviai taip linksminosi, kad paskutinę dainą teko kartoti net kelis kartus.
Kitas mūsų sustojimas – labai toli. Dalaso miestas Teksase, esantis maždaug už dviejų tūkstančių mylių (daugiau nei 3 tūkst. kilometrų).
Nukakti iki jo turėjome penkias dienas – iki suplanuoto koncerto penktadienio vakarą. Tačiau šios kelionės, regis, nepamiršime ilgai.
Iš spalvoto ir jaukaus rudens patekome į žvarbią žiemą.
Iš Oregono per bulvių augintojų kraštą Aidaho valstiją pasukome į Jutą.
„Sakoma, kad Juta – viena gražiausių valstijų, o į ten esantį Nacionalinį arkų parką užsukti tiesiog būtina”, – kalbėjo Arvydas.
Juta nustebino ne tik dykumomis ir spalvotais kalnais. Tai valstija, kurioje labai mažai degalinių.
Kitose valstijose, jei šalia kelio nėra degalinių, gerokai anksčiau apie tai įspėja ženklai. Bet tik ne Jutoje.
Čia gali nuvažiuoti 100 mylių (apie 160 km) ir nerasti degalinės.
Vakarėjo, lauke spaudė šaltukas (juk Jutoje dabar žiema), aplinkui driekėsi dykumos ir kalnai, o degalų rodyklė sparčiai slinko žemyn.
Automobilis naudojo kur kas daugiau degalų nei įprastai, nes pūtė stiprus priešpriešinis vėjas. Užsidegus geltonai degalų lemputei, GPS ėmėme ieškoti artimiausios degalinės.
Tačiau ji – tik už 50 mylių (apie 80 km). Darėsi nejauku – ar tiek nuriedės automobilis? Aplinkui – jokių namų, kur galėtume sušilti.
Tektų arba stabdyti pakeleivingus automobilius, kurių čia nėra daug, arba skambinti pagalbos telefonu 911.
Tačiau už degalų atvežimą, sako, tektų sumokėti kosminę sumą. Be to, laukti automobilyje būtų šaltoka.
Maždaug pusvalandį važiavome beveik tylėdami. Mus buvo apėmusi panika. Pagaliau pervažiavome Jutą ir atsidūrėme Kolorado valstijoje.
Leisdamasis nuokalne Arvydas nespausdavo greičio pedalo – kad sutaupytų degalų. Pagaliau pamatėme degalinę. Džiaugėmės lyg vaikai.
Viena Kolorado dalis – tikras slidininkų rojus. Čia daug jaukių kurortinių miestelių. Kitoje – lygumos.
Mums teko važiuoti aukštai kalnuose esančiais keliais. Snigo. Iš anksto buvome nusipirkę specialias ratų grandines – kitaip į kalną nepakiltume. Važiuoti be grandinių neleistų ir keliuose budintys pareigūnai.
Sparčiai temo. Kylant į kalną, daugėjo ir sniego. Labiausiai nerimavome, kaip pervažiuosime aukščiausioje kalno vietoje – daugiau nei 3 kilometrai virš jūros lygio esantį Eizenhauerio tunelį.
„Tokiose vietose kalnai yra išsprogdinti ir padaryti tuneliai – kad nereikėtų tiesti kelių dar aukščiau kalnuose”, – pasakojo Arvydas.
Likus kelioms dešimtims kilometrų iki tunelio, šviečiančiuose stenduose nuolat skelbiama informacija apie orų ir eismo sąlygas.
Dieną grožiu stebinantys kalnai sutemus tampa priešais, ypač žiemą.
Su jais nepasigalynėsi. Turi paklusti gamtos valiai ir tikėtis, kad kalnai bus draugiški.
Žinoma, čia – pasakiškai gražu, tačiau labiau už viską norėjome kuo greičiau pervažiuoti tunelį ir leistis žemyn, kur mažiau sniego ir kalnai ne tokie pavojingi.
Kylant aukštyn vis labiau šalo. Vienoje aukščiausių kalnų vietų termometras rodė 25 laipsnius šalčio.
Tunelį pasiekėme tylėdami. Atrodo, keliaudami išmokome neaimanuoti ir nekelti nerimo, o nuo įtampos suprakaitavusius delnus nusišluostyti nematomis. Po to – garsiai pasidžiaugti įveikus pavojingą kelio ruožą.
Suskambo mobilusis telefonas. Skambino draugai iš Kolorado valstijos, pas kuriuos ketinome nakvoti.
„Keliai neuždaryti?” – pasiteiravo bičiulis Romas.
Blogiausia lieka praeityje. Išvažiavus iš tunelio kalnų keliai driekiasi žemyn. Palengvėja.
Kai pasiekėme draugų namus netoli Denverio, apskaičiavome, kad Arvydas prie vairo praleido 13 valandų.
„Iš Kolorado vyksime į Naująją Meksiką, kur tokių žiemų nebūna”, – sakė Arvydas.
Naujoji Meksika – pakeliui į Teksasą. Reikėjo pasiimti likusius daiktus.
Kelias buvo dar prastesnis – kokius 300 kilometrų ne važiavome, o čiuožėme. Buvo matyti į pakelės griovius nuslydusių automobilių.
„Atiduočiau paskutinę karštą arbatą už tai, kad nebūtų slidu”, – kartojau mintyse tarsi mantrą.
Žiema būna ir Lietuvoje, tačiau gimtinėje nėra tekę įveikti tokių atstumų kaip Amerikoje.
Čia likus 100 mylių (160 km) iki kelionės tikslo atrodo, kad jas galėtum įveikti ir pėstute.
Naujoji Meksika – buvę mūsų namai. Čia liko tik daiktai. Sumetę juos į automobilį ir pernakvoję pas bičiulę, ruošėmės keliauti toliau.
Bet rytą Naujosios Meksikos mieste Espanjoloje buvome priversti aikčioti. Lauke – 28 laipsniai šalčio. To nėra buvę per pastaruosius 39 metus.
Tačiau be galo gražu. Jokio vėjo, tik indėnų rezervatus užklojęs sniegas.
Automobilyje nebeveikė šildymas. Taisyti nebebuvo laiko. Būtinai turėjome pasiekti Teksasą, o iki jo – dvi dienos kelio.
Pasišildyti užsukdavome tik į degalines. Laimė, automobilyje buvo antklodė – ją Arvydas tiesia po scenos apšvietimo lemputėmis. Tačiau dabar ji gelbėjo mus – šiek tiek šildė kojas.
Sustirę nuo šalčio pasiekėme Teksaso miestą Amarilą. Nors buvo tik 10 laipsnių šalčio, teksasiečiams tai – išbandymas.
Keliai nevalyti ir apledėję – jais niekas nesirūpina, nes net neturi reikiamos technikos. Komunalininkų darbą čia atlieka saulė.
Ledas? Ištirps. Jei ne šiandien, tai rytoj. Viešbutis, kuriame norėjome apsistoti, buvo uždarytas – dėl šalčio trūko vamzdžiai.
Radome kitą nebrangų, tačiau jame mus įspėjo, kad dėl šalčio gali nebūti karšto vandens. Bet mums tai buvo ne taip svarbu.
Po koncerto Dalase pasprukome nuo žiemos. Dabar važiuosime į Floridą. Ten mūsų vėl lauks vasara.
Po to – dar trys mėnesiai kelionės po Ameriką. Ir pagaliau skrydis namo. Vien nuo šios minties Arvydui plyšta širdis.
Gyvenimo saulėlydį pasitiks gimtinėje
„Po 20 metų. Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido” – taip pavadinta A.Vilčinsko atsisveikinimo su JAV koncertinė programa.
JAV lietuvių bendruomenes A.Vilčinskas lankys iki birželio pradžios.
Turo po JAV metu teks įveikti apie 13 tūkst. mylių (per 20 tūkst. km).
Apvažiavęs vakarinę JAV pakrantę, A.Vilčinskas koncertus surengs Vidurio Amerikos ir rytinės pakrantės lietuviams.
Koncertuose skambės ir senos, ir naujos atlikėjo dainos.
Po to atlikėjas grįš į gimtinę. Spalį planuojamas jo koncertų turas po Lietuvą.
Į Lietuvą šaukia meilė moteriai ir muzikai
Skyrybos su antrąja žmona, įsiplieskusi meilė žurnalistei iš Lietuvos, o labiausiai – atgimęs noras kurti ir dainuoti A.Vilčinskui padėjo apsispręsti baigti patogų, bet ne itin kūrybingą gyvenimą JAV.
Kaune užaugęs muzikantas nebegrįš į Marvelės rajoną, kur gyveno prieš išvykdamas į JAV. Dainininkas sutiko moterį, su kuria ketina įsikurti Jonavoje.
Lietuvių širdis šlageriais virpinęs dainininkas 1995-aisiais išvyko į JAV ir ilgai nelietė gitaros. Kadaise Lietuvoje jis grodavo minioms, o dabar pasiryžęs koncertuoti net vestuvėse ir gimtadieniuose, kad galėtų vėl gyventi iš muzikos.
Ilgus metus JAV dirbęs vilkiko vairuotoju, prieš 5–6 metus A.Vilčinskas vėl pradėjo kurti dainas ir pastebėjo, kad tai jam labai įdomu. Vairuotojas vilkiko kabinoje turėjo aparatūrą, kuria galėdavo įrašinėti dainas: „Supratau, kad tolimieji reisai yra geriausias skyrybų receptas. Todėl mečiau tą darbą dėl šeimos, bet juokingiausia, kad su žmona išsiskyriau po to.”
Kai jis išvyko į JAV su savo dabar jau buvusia žmona Jūrate ir sūnumis, šeima bėgo nuo neramaus gyvenimo Kaune. Tuo metu Vilčinskai buvo įkūrę vaikų gimtadienių klubą „Krokodilo dantys”, bet tai nepatiko vietos banditams, šie reikalaudavo duoklės. Šeima nutarė keltis į Floridą, kur praleido dešimt metų. Vėliau jie išvyko į Kaliforniją, galų gale persikėlė į Naująją Meksiką.
Skaudi tema A.Vilčinskui yra tik prarastas ryšys su sūnumi Andriumi. Tėvas net nežino, kur jis gyvena, nes po skyrybų santykiai su Jūrate ir sūnumi visiškai nutrūko: „Šeima nuo manęs slepiasi. Neturiu jų adreso.”