Daugiau nei 6500 kilometrų per mažiau nei tris savaites. Tiek automobiliu sukorėme pietinės Afrikos keliais.
Buvo visko – begalinio susižavėjimo, nesusipratimų, baimės, pykčio, bemiegių naktų, nuovargio. Kai kurių akimirkų mielai neprisiminčiau.
Pavyzdžiui, ilgo laukimo muitinėje prie PAR ir Zimbabvės sienos, siaubingų vaizdų keliaujant Zimbabvės keliais, dažnų policijos tikrinimų, ar automobilyje nevežame ginklų, neslepiant užuominų apie laukiamą kyšį.
Bet grįžusi į Lietuvą iškart pradėjau svajoti apie dieną, kai sugrįšiu į tuos kraštus.
Juoduoju žemynu vadinama Afrika iki tol manęs per daug neviliojo. Nemaniau esanti ir didelė laukinių žvėrių ar gamtos mėgėja.
Nors, skaitydama amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway’aus aprašytas mežiokles Afrikos savanose, svajojau patirti bent dalį tų nuotykių.
Saugumas kelionėse man visuomet buvo bene svarbiausias dalykas. Šalių, kuriose nusikalstamumas ir sergamumas AIDS – vienas didžiausių pasaulyje, saugiomis nepavadinsi.
Tačiau rizikuoti buvo verta, nors ir grįžau užsikrėtusi Afrikos virusu.
Bet teisūs tie, kurie sako, jog kartą pamilęs Afriką, iš širdies jos nebeiškrapštysi.
„It’s time for Africa” („Laikas Afrikai”). Su šiuo šūkiu pradėjau kelionę PAR mieste Johanesburge, apsilankiau sostinėje Pretorijoje ir Durbane. Bet ne miestai paliko didžiausią įspūdį.
Krugerio nacionalinis parkas – viena garsiausių pasaulyje saugomų teritorijų. Norėdami iš arti pamatyti laukinius gyvūnus, čia kasmet suvažiuoja tūkstančiai turistų.
Ilgo ir siauro parko plotas prilygsta trečdaliui Lietuvos. Nuo ryto iki vakaro važinėdamas parko keliais ir keliukais, daugiau automobilių sutinki tik ten, kur pastebimi reti gyvūnai.
Daugiausia dėmesio sulaukia didysis penketas: dramblys, buivolas, liūtas, raganosis ir leopardas.
Jeigu pamatei nors vieną iš didžiojo penketo žvėrių, manyk, kad kelionė buvo nebloga. O jei visus penkis – esi vienas iš nedaugelio laimingųjų. Pamatyti leopardą – didelė retenybė.
Aš nepatekau į laimingųjų sąrašą. Tačiau skųstis negaliu.
Nuo pirmųjų viešnagės akimirkų parke susijaudinusi rėkiau: „bembiai”, impalos, kudu, drambliai, zebrai, žirafos, babuinai, beždžionės, gnu.
Kelionės pabaigoje man kompaniją palaikę užsieniečiai be jokių klaidų lietuviškai vardijo regėtus gyvūnus.
Nepamatėme nei leopardo, nei raganosio, bet galime girtis sutikę daugybę dramblių – vienas jų taip supyko, kad užtvėrėme jam kelią, jog milžino baubimas skambėjo griausmingai.
Išvysti buivolus – irgi retenybė. Tačiau mums pasisekė – ištisi laukai tiesiog juodavo nuo grėsmingų buivolų kaimenių.
Ankstyvą rytą pamatėme ir žvėrių karalius liūtus. Karalių šeima gulėjo šalia kelio. Vienas jų apėjo visus automobilius, pariaumojo ir gracingai pasiraivęs atsigulė vidury kelio.
Tądien pasisekė išvysti ir ant upės kranto išsiropštusių hipopotamų šeimą. Paprastai jie tūno vandenyje, nes krante būna per karšta.
Geriausia į Krugerio parką keliauti spalį, lapkritį, kai PAR – pavasaris. Tada nėra per karšta – gyvūnai nesulenda į savanos tankmes. Kol augalai nesužaliavę, žvėris lengva pastebėti.
Už kiekvieno krūmo gali slėptis besiporuojantys, besipykstantys ar vienas kitą puolantys žvėrys.
Parko taisyklės riboja automobilio greitį, draudžia iš jo išlipti ar praverti langus ne stovyklavietėse. Išsigandę žvėrys žmonėms pavojingi.
Ne visos poilsiavietės yra aptvertos. Nors neramu, kad naktį į namelio langą straubliu gali pabelsti dramblys, be galo malonu pusryčiaujant lauke stebėti, kaip vos už kelių metrų šie milžinai skabo žolę ar specialiuose vandens telkiniuose malšina troškulį.
Po išvykos į šį parką manęs nebenuvarytų į jokį zoologijos sodą.
Vienuolika milijonų gyventojų turinti Zimbabvė – viena vargingiausių pasaulio valstybių. Čia trūksta ne tik maisto, bet ir vandens.
Dėl AIDS ir skurdo vidutinė žmonių gyvenimo trukmė tesiekia 47 metus.
Net ir didžiuosiuose miestuose – sostinėje Hararėje ir Bulavajyje, sutemus lempos šviečia tik degalinėse.
Šalikelėse sutikti vietiniai, rodos, nieko neveikia – tik dairosi į pravažiuojančius automobilius.
Kone kas kilometrą ant taburečių sėdintys žmonės renka kelių mokestį – 1 JAV dolerį. Į klausimą, kodėl už tokius duobėtus kelius turime mokėti, vietiniai atsako šypsniu.
Policija stabdo visus baltaodžių vairuojamus automobilius.
Nors dulkėtuose Zimbabvės keliuose patyrėme nemalonių akimirkų, jas atpirko šios šalies perlai – Viktorijos kriokliai ir Karibos ežeras.
Šis Zambezės slėnyje dirbtinai sukurtas ežeras – vienas didžiausių Afrikoje. Zimbabvės ir Zambijos pasienyje pastatyta milžiniška užtvanka, čia gaminama elektros energija.
Prie ežero įkurtas žuvininkystės centras ir populiarus kurortas. Turistams siūloma įsikurti pakrančių lodžijose arba gyventi pritaikytose didžiulėse valtyse.
Išsinuomoję vieną tokį namą ant vandens su kapitonu, virėju ir žvejybos gidu, praleidome vienas šauniausių dienų Afrikoje.
Tokių gražių saulėtekių ir saulėlydžių nemačiau niekur kitur. Saulei leidžiantis vanduo nusidažo purpurine spalva, kurios nepakartotų net geriausias pasaulio dailininkas.
Ežero pakrantėje dieną naktį knibžda žvėrys ir paukščiai.
Vandenyje bangas kelia ne tik Zambezės upės žuvys, bet ir hipopotamai. Jie kalti dėl bemiegės nakties, kai sumanėme miegoti ne tvankiose kajutėse, o nedidelėje žvejoti skirtoje valtyje po atviru dangumi.
Hipopotamų riaumojimas gerokai išgąsdino. Iš pažiūros mieli storuliai yra pagarsėję žudikai.
Įpykę hipopotamai Afrikoje nužudo kur kas daugiau žmonių nei kiti didieji gyvūnai. Sunku patikėti, kad jie gali būti labai greiti.
Laimė, jie neįsiropštė į mūsų valtį. O ankstyvą rytą už baimę buvo atsilyginta. Pagavau didžiausią savo gyvenime žuvį – afrikinę tigrinę tetrą.
Žvejai žino, kad šią grobuonišką dideliais aštriais dantimis žuvį pagauti nelengva – jos tikros kovotojos.
Paplaukioję po Karibos ežerą išvykome į Viktoria Folso miestą, kur mūsų laukė ir Viktorijos krioklys, ir pavojingas nuotykis – pasivaikščiojimas su liūtais bei safaris ant dramblių.
Iki paskutinės minutės abejojau, ar išdrįsiu valandą vaikštinėti šalia liūtų jauniklių ir juos paglostyti.
Apsispręsti padėjo draugo klausimas: „Kas blogiau – būti visiems kartu suvalgytiems liūto ar vienai likti Zimbabvėje – šalyje, kurioje retas džiaugiasi elektra ir vandeniu?”
Turistams prieš pasivaikščiojimą duodamos lazdelės. Ne tam, kad muštų gyvūnus. Reikalui esant, lazdele galima nukreipti nuo savęs žvėries dėmesį.
Rytinis pasivaikščiojimas po brūzgynus su dideles kates primenančiais liūtais – viena šauniausių gyvenimo patirčių. Jokios baimės ne tik žvelgiant, bet ir liečiant švelniakailius gyvūnus.
Po pusryčių – safaris ant dramblių. Sėdint ant šių milžiniškų gyvūnų nugaros atsiveria plati panorama.
Jeigu esi atidus, ant žemės gali pamatyti besirangančias gyvates. Dauguma jų, pavyzdžiui, juodoji mamba, – mirtinai pavojingos.
Ėdrūnas dramblys eidamas žiaumoja nulaužtą medelį, įbridęs į upę godžiai atsigeria, o baigęs kelionę atsiklaupia ant vieno kelio.
Nors ir baisu, be galo malonu dramblį pavaišinti jų „sausainiais” – specialiais pašarais, kurie dedami tiesiai į straublį.
Viktorijos krioklys – vienas didžiausių pasaulyje.
Zimbabvės ir Zambijos pasienyje esantis gamtos stebuklas paliko kur kas didesnį įspūdį nei milžiniškas Niagaros krioklys Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados pasienyje.
Griaudėjančiais purslais ir didžiausia krintančio vandens užuolaida vadinamas Viktorijos krioklys užburia.
Šį gamtos stebuklą sudaro 270 mažų krioklių. Per vandens šniokštimą sunku susikalbėti, o vandens purslai permerkia iki paskutinio siūlo.
Įėjimas į Viktorijos Krioklio nacionalinį parką, kuris įtrauktas į UNESCO gamtos paveldo sąrašą, nėra pigus. Tuo tarpu Niagaros krioklį visą dieną gali stebėti nemokamai.
PAR ir Zimbabvėje daug kur kainos vietiniams ir užsieniečiams skiriasi. Pastariesiems tenka mokėti daugiau.
Dar vienas Afrikos gamtos stebuklas – vandens suformuoti Berko laimės ežerėliai (Bourke’s Luck Potholes) istoriniame Džiaugsmo Upės Kanjono gamtos rezervate.
Šis nepakartojamas gamtos kūrinys užgniaužia kvapą.
Stovėdama ant uolėtos viršūnės ir žvelgdama į tolumoje tekančią upę, kalnus bei šlaitus, jaučiausi lyg stovėčiau ant pasaulio krašto. Tik negalima užsižiopsoti – galima nuslysti nuo stačios viršūnės.
Visa Mpumalangos provincija pietrytinėje PAR dalyje pakeri įstabiais gamtos reginiais.
Kvapą gniaužia kalnų peizažas žvelgiant nuo Dievo langu vadinamos aikštelės ar afrikiečių tradicines kūgio formos trobeles primenančios Trys viršukalnės (Three Rondavel’s).
Užburiantys vaizdai atsiveria tik esant geriems orams. Tad net ir sumokėję užmokestį, galite nieko nepamatyti.
Lankydamiesi šiose vietose, raskite laiko užsukti į linksmuolio Louiso Wentzellio Povo užeigą.
Jei negalite apsistoti jo paties rankomis ištapytuose Viktorijos ir Toskanos stiliumi įrengtuose nakvynės namuose, užsukite bent pavalgyti Louise keptų blynų.
Jie tokie skanūs, kad savaitgaliais jų valgyti susirenka daugybė aplinkinių miestelių gyventojų. Blynų neragavau, bet ir kiti buvusio bankininko Louiso patiekalai buvo skanūs.
Tiems, kuriems patinka senovė ir istorija, vertėtų užsukti į aukso ieškotojų miestelį Pilgrims Restą.
XIX amžiuje, aukso karštinės laikotarpiu, įkurtame miestelyje išlikę daug autentiškų pastatų. Miestelio centre iki šiol veikia karališkasis viešbutis.
Jame kambariai įrengti tų laikų stiliumi. Šio viešbučio restorano personalas vakarais ne tik pamaitina ir pagirdo, bet ir surengia šou.
Iš anksto neperspėję virtuvės darbuotojai ir padavėjai išeina į restorano salę ir užtraukia linksmas afrikiečių dainas. Turistams sunku atsispirti vilionei pašokti su vietiniais.
Pilgrims Reste – tiesiog atvirame muziejuje – jautiesi tarsi pats vaidintum filme apie senovę.
Dar vienas turistų traukos taškas – miestelio kapinės. Tiksliau – plėšiko kapas. Legenda pasakoja, kad čia palaidotas aukso vagišius.
Štai todėl jo paminklas stovi atsuktas į priešingą nei kiti pusę.
O prie Drakono kalnų virtinės Šampano slėnyje norėčiau praleisti senatvę. Čia net ir žiemą žydi gėlės, o kalno viršūnes vasarą dengia sniegas.
Prabudęs rytą menininko Stevo Bullo pastatytame namelyje pro langą matai kalnų šlaitus, panašius į Kalėdų eglutes.
Pravėręs terasos duris visą naktį gali girdėti dirbtinio krioklio šniokštimą, o paryčiais – paukščių čiulbesį.
„Čia – rojus Žemėje”, – sakė jau 14 metų šiame gražiame šlaite kartu su žmona gyvenantis Stevas.
Su juo negali nesutikti.