Nors žmonės, kamuojami didesnės ar mažesnės psichikos negalios, ne visada jaučiasi mylimi ir gali pasirūpinti savimi, kūrybiškumo jiems nestinga.
Tai įrodė aštuoniolika neįgaliųjų iš skirtingų šalies globos namų, dalyvavusių šauniausios poros konkurse. Jiems reikėjo atspindėti kurios nors pasaulio šalies kultūrą.
Dalyvių akys krypo tiek į Rytus, tiek į Vakarus.
Vieni jų puošėsi baltarusių, ukrainiečių ar ispanų tautiniais kostiumais, kiti – juodais dažais išsitepę veidus ir rankas vaidino pusiaujo ar kitų tolimųjų kraštų gyventojus.
Prieš konkursą daugelis jautėsi tvirtai ir tikėjo savo jėgomis. Tik lipant į sceną ir pamačius konkurso komisijos narius daugeliui džiūvo burna ir mušė prakaitas.
Be L.Kalpokaitės, komisijoje buvo choreografas Jurijus Smoriginas, televizijos laidų vedėjas Vitalijus Cololo, aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis, TV laidų vedėja ir žurnalistė Ligita Juknevičiūtė.
Dalyvių nerimas atlėgo išgirdus plojimus.
„Konkursas kasdienybei suteikia naujų vėjų. Išvažiuoji į kitą vietą, pabendrauji su žmonėmis, prasiplečia akiratis”, – šypsojosi vienas globos namų auklėtinių.
Ruošdami užduotis neįgalieji ne vieną mėnesį repetavo, kartais po kelis kartus per dieną, domėjosi pasirinktos šalies istorija, tradicijomis, jos nacionalinės virtuvės patiekalais.
Šauniausios poros konkursas, į kurį kviečiami psichikos negalią turintys žmonės iš įvairių globos namų, pradėtas rengti prieš aštuonerius metus.
Jo laukdami įvairaus amžiaus globos namų auklėtiniai pradeda puoštis, dažniau dirsčioti į veidrodį, mokosi dainuoti, šokti, deklamuoti.
Strūnos socialinės globos namų direktoriaus Petro Veličkos nuomone, tokie renginiai padeda neįgaliems žmonėms užmiršti savo bėdas.
Ruošdamiesi renginiui jie mokosi bendrauti, reikšti emocijas, rodyti pagarbą ir dėmesingumą vieni kitiems.
Skurdžios emocijos – daugelio neįgalių žmonių bėda. Dėl sunkios ligos neretai sumažėja interesų ratas, pasikeičia temperamentas, netgi asmenybė.
Net ir jauni žmonės dažnai atrodo susikaustę, sutrikę, juos sunku išjudinti. Nėra stebuklingos tabletės, kuri grąžintų gyvenimo džiaugsmą. Tokią dovaną suteikia bendravimas.
„Meilės nepatyręs žmogus yra dvasiškai skurdus. Atstumtas tėvų, artimųjų ar bendraamžių, jis kankinasi.
Konkursai naudingi tuo, kad kiekviena pora gali pamiršti skaudulius. Mūsų globotiniai jiems ruošiasi labai atsakingai – vyksta repeticijos, globos namuose organizuojami vietiniai konkursai”, – tikino P.Velička.
Dar viena bėda – visuomenė irgi nėra atvira neįgaliesiems. Šie pasijunta atstumtaisiais, nors iš prigimties yra ir gabūs, ir talentingi.
„Ūmios psichikos ligos nereikia bijoti. Tokia būsena ne visada persekioja mūsų globotinius. Ūmių periodų būna, bet daugiau būna ligos atoslūgių, kai žmonės ilgisi atvirumo ir bendravimo”, – pasakojo P.Velička.
Kasmet Strūnoje vyksta ir šeimos šventė, tačiau čia apsilanko vos dešimtadalio iš 210 globotinių artimieji ar giminaičiai.
Laimingųjų džiaugsmo ašaros liejasi upeliais. O svečių nesulaukę globotiniai liūdi – jie neturi kam pasigirti, ką naujo išmoko.
Prieš keletą metų Strūnos globos namų darbuotojus sukrėtė tragiška istorija. Daugiau kaip 20 metų niekas nelankė čia gyvenusio tylaus ir drovaus vyro, kurį vargino genetinė liga.
Kai vyras mirė, personalas rado globotinio byloje įrašytą jo tėvų telefono numerį.
Paskambinus atsiliepė jauna moteris. Kaip paaiškėjo, mirusiojo sesuo.
Vilnietė niekaip negalėjo atsitokėti sužinojusi, kad ji turėjo brolį. Tėvai apie tai nutylėjo.
Į laidotuves atvykusi mirusio globotinio motina jautėsi drąsiai. Į priekaištus, kodėl tiek metų nelankė sūnaus, ji atsakė: „O kodėl reikėjo man jį lankyti? Jis vis tiek nieko nesuprato ir nejautė.”
Moteris nutilo tik tada, kai jai buvo priminta, kad net ir šuo jaučia, kai šalia yra kas jį paglostytų.
Leistų dirbti tik nekvalifikuotą darbą
Dovilė Juodkaitė
Viešosios įstaigos „Globali iniciatyva psichiatrijoje” direktorė
„Apklausos rodo, kad Lietuvoje žmonės labiausiai netoleruoja asmenų, paleistų iš įkalinimo vietų, ir turinčių psichikos negalią.
Ypač diskriminuojami asmenys, kuriems nustatyta šizofrenija, pavyzdžiui, kai jie nori įsidarbinti, gauti sveikatos paslaugų, kai kalbama apie jų privatų gyvenimą.
Psichikos liga tampa kliūtimi siekti tam tikrų tikslų, todėl bandoma ją nuslėpti. Diagnozė nuslepiama ne siekiant ką nors suklaidinti, o norint išvengti skaudžių dalykų.
Šeimai priimant bendrus sprendimus, toks žmogus ignoruojamas, nepaisoma jo nuomonės, manoma, kad dėl psichikos sutrikimų jis nesugeba protauti.
Neretai proto ir psichikos negalią turintys žmonės iš anksto „nurašomi”, nesistengiama jiems padėti išmokti daugelio dalykų.
Atlikus tyrimą apie sutrikusios psichikos žmonių integraciją į darbo rinką paaiškėjo, kad darbdaviai juos priimtų, tačiau patikėtų tik nekvalifikuotą darbą.
Tik tuo atveju, kai darbdavys asmeniškai pažįsta bent vieną neįgalų asmenį, jis kur kas palankiau vertina tokių žmonių kvalifikaciją.”
Psichikos negalią turintys žmonės sveikuosius gali išmokyti pakantumo, nuoširdumo, pagarbos ir atlaidumo. Taip mano populiarūs šalies menininkai.
Aktorė Larisa Kalpokaitė: „Mes, sveikieji, retai susimąstome apie neįgaliųjų likimą, nes jie yra atskirti nuo mūsų.
Taip neturėtų būti.
Kai pamatai švytinčius tokių žmonių veidus, nuoširdžias akis, supranti, koks esi ribotas ir egoistiškas.
Viena vertus, laimingas, nes nežinai, kas yra negalia, kita vertus, dėl egoizmo praradęs galimybę būti geresnis.”
Choreografas, režisierius Jurijus Smoriginas: „Mes, žinodami, kad kas nors mus stebi, kontroliuojame save, pasitaisome plaukus, drabužį.
O psichikos negalią turintys žmonės yra tikri – jie neapsimetinėja, nepataikauja.
Ne veltui legendinis italų režisierius Federico Fellini mėgo dirbti su keistuoliais, kurių šypsena nėra tipiška.”
Televizijos laidų vedėjas Vitalijus Cololo: „Gailestis labiau reikalingas mums, sveikiesiems, o ne neįgaliesiems, kurie ilgisi bendravimo ir supratimo.
Manau, jei žmogus nori gyvenime padaryti ką nors gero, jis gali padėti labiau nuskriaustiems.
Šie žmonės užkrečia kitus gera energija.”