Sausio viduryje žurnalistė N.Skrudupaitė grįžo iš Pietryčių Azijos – dvi savaites keliavo po Tailandą ir Kambodžą. Šiose šalyse moteris nesiskyrė su filmavimo kamera ne tik dėl profesinio įpratimo.
Užkietėjusiai keliautojai filmuoti siužetus televizijos laidai buvo pomėgis, todėl ir netekusi darbo ji nepaliauja keliauti su filmavimo kamera.
„Kelionės – mano gyvenimo būdas, kuriam skiriu daug laiko ir visas savo santaupas”, – neslėpė Neringa.
2004 metais N.Skrudupaitė ir jos penkeriais metais vyresnė sesuo Jūratė gavo po nemenką sumą iš savo tėvo.
Jis dukterims po lygiai padalijo už parduotą žemę gautus pinigus.
Vyresnėlė savo dalį investavo į verslą, o jaunėlė išvyko į kelionę po Afrikos šalis: Ganą, Burkina Fasą, Togą ir Malį.
Tuo metu Neringa kelionei vidutiniškai skirdavo iki 3 tūkst. litų, o minėtajai išvykai po keturias Afrikos valstybes išleido 6 tūkst. litų.
N.Skrudupaitė nesigailėjo, kad tėvo duotus pinigus išleido ne automobiliui ar baldams įsigyti, o vienai brangiausių kelionių.
Juk įspūdžiai, kurie liko visam gyvenimui, – neįkainojami.
„Niekada nesigraužiau nė dėl lito, išleisto kelionėje. Svarbu gauti tai, ko nori. Vieniems malonu gražiai apsirengti, todėl jie pinigus leidžia rūbams.
O tiems, kuriems išlaidauti kelionėms yra tas pats, kas pinigus išmesti į balą, neskirta pažinti pasaulio”, – įsitikinusi N.Skrudupaitė.
Keliautoja dėl savo pomėgio priversta taupyti – ji nevalgo restoranuose, neturi automobilio.
Žurnalistė pildo namų buhalterijos knygą, todėl pastebėjo, kad pietus ruošti namuose ar važinėti troleibusu yra pigiau.
„Jei matau, kad fotografijoms tą mėnesį išleidau daug pinigų, naujų spausdinimą atidedu vėlesniam laikui.
O jeigu pastebiu, kad nemažai išleidau taksi, nutariu kitą mėnesį važiuoti tik troleibusu”, – apie pastabas savo buhalterijos knygoje užsiminė televizijos žurnalistė.
Nors daugelis Neringos draugų savaitgaliais mėgsta pasilepinti grožio ir sveikatos procedūromis Druskininkų kurorte, keliautoja sau tokių malonumų neleidžia.
Ji apskaičiavo, kad dvi nakvynės šiame mieste, procedūros ir maistas kavinėse kainuos panašiai, kiek lėktuvo bilietas į Maroką.
N.Skrudupaitė šiuo metu kaip tik svajoja apie kelionę į šią Afrikos valstybę. Ji seka, kada bus paskelbta lėktuvo bilietų akcija.
„Kelionės – kontroliuojama liga. Nesu iš tų, kurie galėtų parduoti butą ir išvykti į kitą pasaulio kraštą.
Man kelionių reikia dėl to, kad pasikraučiau energijos ir įgyčiau daugiau patirties.
Grįžusi namo į daugelį problemų žiūriu paprasčiau”, – apie kelionių prasmę kalbėjo N.Skrudupaitė.
Žurnalistės kelionės – labai skirtingos. Ji gali keliauti ir su didele grupe, ir viena.
„Kaip susiklosto aplinkybės, taip ir keliauju.
Leisdamasi į kelionę viena turiu progą geriau pažinti save – juk noriu ar nenoriu, patiriu ekstremalių išbandymų, patenku į nenumatytas situacijas”, – tvirtino N.Skrudupaitė, viena vykusi į Meksiką, Iraną, Maltą.
Moters dažnoms kelionėms neprieštarauja ir sutuoktinis viešųjų ryšių specialistas Darius Gudelis.
„Vyras mane išleidžia, nes tai yra mūsų susitarimo reikalas”, – tvirtino Neringa, spontaniškai susiruošianti į įdomias keliones.
N.Skrudupaitė mėgsta ekstremalius išbandymus – nardyti, kopti į kalnus, leistis į žygius pėsčiomis.
Atostogoms su sutuoktiniu ji dažniausiai renkasi paprastesnes keliones – pažintines arba poilsines.
Bendraamžiai Baranauskai visada atostogauja kartu. Dažniausiai – dviese.
„Rasti kompaniją, su kuria kelionėje sutaptų poreikiai ir norai, – sunku. Mudviejų su Raimondu panašus skonis, mus domina tie patys dalykai”, – sakė S.Baranauskienė.
Jei Baranauskams atostogaujant ir kyla nesusipratimų, tai tik dėl Sigitos aktyvumo ir įspūdžių godulio.
„Kiekvieną atostogų dieną leisčiausi į ekskursijas. Kai viešint Las Vegase (JAV) reikėjo rinktis – ar eiti ilsinti nutrintų kojų, ar toliau apžiūrinėti įspūdingus viešbučius bei kazino, nusipirkau pirmus po ranka pasitaikiusius sportinius batus”, – šyptelėjo moteris.
Ilgiau nei porą valandų gulėti paplūdimyje Sigitai kančia. Nuobodžios ir kruizinės kelionės.
S.Baranauskienė trokšta kuo daugiau pamatyti, tačiau kartais pagalvoja, kad gyvendama geriausiuose pasaulio viešbučiuose taip ir neišbandė visų jų teikiamų privalumų.
Net ir su savo atžalomis – sūnumi Edgaru bei dukterimi Ieva – Baranauskai atostogauja labai retai.
„Kol vaikai buvo maži, visur veždavomės kartu. Bet dabar jie suaugę, jų kitokie poreikiai. Vaikams sakau – jei važiuosite su mumis, atostogausite prabangiau. Jei vieni, važiuokite kaip visi”, – šyptelėjo S.Baranauskienė.
27 metų Edgaras dabar dažniausiai keliauja su žmona Karolina. O 23-ejų Ievai kompaniją palaiko draugai.
Komfortas kelionėse S.Baranauskienei – svarbu. Bet ji nėra kaprizinga ir prisitaiko prie esamos situacijos.
„Jeigu vykstu į safarį, galiu miegoti ir palapinėje, jeigu į Niujorką – noriu geriausio viešbučio”, – nusijuokė geriausiuose pasaulio viešbučiuose viešėjusi Sigita.
Tačiau jai ne gėda prisipažinti, kad kelionėse išbando ir gatvės prekeivių pardavinėjamus vietinius gardėsius.
„Norisi viską paragauti, išuostyti. Viešėdami svečioje šalyje prisitaikome prie to, ką ten galime gauti.
Pavyzdžiui, Kenijoje neieškome geros espreso kavos ir nesipiktiname, kad tokios nėra.
Jeigu ten gyvenantiems žmonėms gerai, kodėl mane, svetimšalę, tai turėtų piktinti?” – klausė S.Baranauskienė.
Kelionės – viena didžiausių abiejų Baranauskų aistrų. Vakarais namuose jie dažniausiai žiūri „Travel” kanalu rodomus kelionių reportažus.
Šalia šeimos keliones organizuojančios Sigitos lovos visuomet guli žemėlapis.
S.Baranauskienė nesupranta tų, kurie metų metus atostogas leidžia toje pačioje šalyje, toje pačioje vietoje.
„Gyvenimas per trumpas, o pasaulyje per daug vietų, kurias įdomu pamatyti, kad keliautum vis į tą pačią”, – aiškino pašnekovė.
Dažnai S.Baranauskienės rankose – ir knygos apie keliones. Aistringa skaitytoja neretai sudaro kelionės maršrutą, remdamasi aprašytais keliais, užsuka į rašytojų paminėtas, dažnai tik vietiniams žinomas vietas.
Pavyzdžiui, perskaičiusi Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk. Melskis. Mylėk” S.Baranauskienė užsidegė aplankyti ten aprašytą Neapolio piceriją.
Įspūdį paliko Algirdo Knystauto knyga „Kelionių virusas”. Moteris neabejoja, kad kada nors leisis į kelionę šio rašytojo aprašytais keliais.
Į Europos miestus Baranauskai dažniausiai vyksta per vadinamuosius ilguosius savaitgalius. Į ilgesnes, dviejų savaičių, atostogas leidžiasi du kartus per metus. Sausį ir lapkritį.
„Tuomet neprailgsta lietuviška žiema”, – paaiškino S.Baranauskienė.
Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas keliauja taip, kaip gyvena. Ji pastebi, kaip keitėsi jos pačios kelionės keičiantis gyvenimo sąlygoms.
Pirmoji kelionė į užsienį – tuometę Jugoslaviją – 1988-aisiais dabar S.Baranauskienei kelia šypsnį. Tąkart svečioje šalyje jai labiausiai rūpėjo materialūs dalykai.
„Kai užėjusi į vieną bižuterijos parduotuvę pamačiau gausybę blizgučių, kurį laiką mačiau tik vitrinas”, – nebijo prisipažinti Sigita.
Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė sienos, Baranauskai veržėsi aplankyti kuo daugiau tolimų ir egzotiškų kraštų.
„Tuomet, rodos, buvo svarbiausia, kad kuo toliau nuo Lietuvos.
Buvome tarsi paklaikę. Tik vėliau pamatėme, kad visai nepažįstame Europos”, – sakė pašnekovė.
Turtinga moteris neslepia, kad buvo etapas, kai jiedviem su vyru labiausiai magėjo paviešėti pačiuose prabangiausiuose pasaulio viešbučiuose.
Ten, kur lankosi turtingiausi pasaulio žmonės, galioja senos nerašytos taisyklės.
Prireikė šiek tiek laiko, kol Baranauskai jas perprato.
„Kiekviena kelionė išmoko kažko nauja.
Todėl dažnai sakau, kad keliaudama baigiau keletą universitetų.
Dabar galiu diskutuoti su architektais, dizaineriais, mados atstovais. Mokomasi ne tiktai iš knygų, bet ir viską patiriant savo kailiu.
Žmonės sako: vieną dieną pinigų yra, o kitą gali nebebūti. Bet to, ką pamačiau kitose šalyse, niekas negali atimti. Tai – didžiausias turtas”, – įsitikinusi moteris.
S.Baranauskienė jau seniai išmoko į keliones leistis vien su rankiniu bagažu.
„Jei atostogauji su savo vyru, kuriam visada esi graži, didelių lagaminų temptis nereikia”, – šypsojosi S.Baranauskienė.
Menininkas T.Gutauskas jau septynerius metus su ta pačia bičiulių kompanija keliauja į lašišų žūklę Šiaurėje. Tenka kęsti šaltį, nepatogumus, miegoti palapinėse ir kartais drebėti dėl savo gyvybės.
Bet tokių atostogų skulptūrų „Lietuvos krepšiniui”, „Laisvės kelias”, „Vienybės medis” sumanytojas ir autorius nė už ką neatsisakytų.
„Tai – sielos atostogos”, – sakė T.Gutauskas.
Žūklė Šiaurėje su bičiuliais jam geriausias būdas pailsėti nuo kasdienybės rutinos, pabodusių žmonių, veiklos. Laukinė gamta Tadą įkvepia darbams ir netgi padeda atsikratyti sveikatos problemų.
„Visą laiką leidi gamtoje, valgai žuvienę, dėl nieko nesinervini. Išnyksta skrandžio skausmai, rankų odos alergija”, – pasakojo menininkas.
Kad pavyktų atostogos Šiaurėje, reikia gerai suplanuoti kelionę, taip pat būtina laiko ir sunkumų patikrinta kompanija.
„Kai keliauja didesnė kompanija, ir pigiau, ir saugiau. Rusijoje sutikęs ginkluotus patrulius ir girdėdamas apie žvejų užpuolimus jauti įtampą.
Tad į tokias keliones reikia važiuoti tik su patikimais ir neišlepusiais žmonėmis”, – patirtimi dalijosi T.Gutauskas.
Į lašišų žūklę jis dažniausiai vyksta su 4–6 bičiuliais.
Dauguma jų – verslininkai. Visi užsiėmę. Tačiau svajonių atostogoms – žūklei toli nuo namų – laiko randa kasmet.
„Moterys laukia kokio koncerto ar pasimatymo manydamos, kad po to apsivers pasaulis, o mes, vyrai, svajojame apie žvejybą”, – šyptelėjo menininkas.
Jis jau seniai planuoja, kaip po poros metų važiuos į žūklę Aliaskoje. Dar vėliau gaudys upėtakius Čilėje.
T.Gutauskas neslepia: pasiruošimas ir kelionės laukimas kartais suteikia daugiau džiaugsmo nei pati kelionė.
Dažniausiai vyrai vyksta į Rusiją, į Kolos pusiasalį Užpoliarėje. Tik prieš trejus metus 12 vyrų kompanija septyniolika dienų žvejojo Danijai priklausančiame salyne Šiaurės Amerikoje – Grenlandijoje.
Žūklę didžiausioje pasaulio saloje menininkas vadina įspūdingiausia savo gyvenime. Po jos žvejoti Lietuvos upėse – menkas malonumas.
Menininkas tikina nesulaukiantis antrosios pusės priekaištų dėl brangių kelionių. Tado mylimoji žino – jei kartą per metus vyro neišleis į žūklę su draugais, jis bus piktas.
„Pailsėjęs naujai pažvelgiu į darbus, gyvenimą, šeimą. Pasiilgstu artimųjų, įvertinu tai, ką turiu.
Žvejodamas per baltąsias naktis matau kiekvieną gamtos virptelėjimą.
Susilieju su gamta, atitrūkstu nuo kasdienių problemėlių, mobiliojo telefono. Ten jis neveikia.
Su šeima ir taip būnu nuolat. Vasaros atostogas leidžiame prie jūros”, – šyptelėjo T.Gutauskas.
Atostogaudamas su bičiuliais Tadas visiškai atsipalaiduoja – jis nesijaudina, kaip atrodo kitų akyse, drąsiai juokauja ir nebijo, kad kiti jo nesupras.
Kelias savaites gamtoje praleidžiantys vyrai pasidalina ir bėdomis, dvejonėmis, gyvenimo patirtimi.
Pomėgis žvejoti T.Gutauskui – įgimtas. Žvejojo ir Tado tėvas – garsus dailininkas bei rašytojas Leonardas Gutauskas, senelis Aleksandras. Užkietėjęs žvejys ir Tado brolis vitražistas bei tapytojas Simonas.
„Esu trečios kartos menininkas ir žvejys. Mano tėvukas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje už parduotus paveikslus žydams, išvykstantiems į Izraelį ar Ameriką, imdavo ne pinigus, o prašydavo atsiųsti muselinių meškerių.
Sovietų Sąjungoje tokių prekių nebuvo”, – pasakojo Dzūkijos kaime museline meškere žvejo karjerą prieš 25 metus pradėjęs T.Gutauskas.
Vilniuje įsikūrusio restorano „Amatininkų užeiga” savininkei I.Marozienei nesunku rasti nei laiko, nei bendraminčių keliautojų.
Kelionių virusu užsikrėtusi I.Marozienė tikino, kad jai sekasi pritapti ir sutarti su bendrakeleiviais. O tai – svarbiausia dvi ar tris savaites keliaujant po tolimas šalis.
„Nesu konfliktiškas žmogus, todėl keliauti su pažįstamais ar draugais man lengva. Kaskart susirandu naujų bičiulių.
Pasiūlymus dažniausiai priimu – nesu nusistačiusi, kad per metus reikia keliauti tik kartą arba du, o jeigu daugiau – reikia sau drausti”, – kvatodama patikino verslininkė.
Šį sausį I.Marozienė su trimis bendraminčiais keliavo po Meksiką. Tačiau jai yra tekę keliauti ir su didesnėmis grupėmis.
Pavyzdžiui, su penkiolika pažįstamų bendrakeleivių Irena lankėsi Vietname ir Kambodžoje, su dešimties žmonių grupe – Peru ir Bolivijoje.
„Nėra skirtumo, ar į kelionę susiruošiu su keliais, ar su keliolika bendraminčių.
Svarbiausia, kad sutaptų interesai – visus turi vienyti pasaulio pažinimo troškulys ir džiaugsmas”, – savo kelionių filosofiją dėstė I.Marozienė.
Nors keliautojų grupę į Peru ir Boliviją sudarė vien moterys, Irena neišgirdo nei apkalbų, nei intrigų.
Kelionės metu pamirštamos pareigos, turtas, lietuviški vakarėliai – visas dėmesys sutelkiamas į naujus objektus.
„Mėgstu keliones, kuriose galima pažinti vietinių žmonių buitį, paragauti jų ruošiamo maisto.
Bet man patinka užsukti ir į muziejus, pasigrožėti piramidėmis, senovine architektūra.
Labiausiai patinka keliauti vilkint laisvalaikio drabužius, apsiavus sportinius batelius ir ant pečių užsimetus kuprinę”, – pasakojo I.Marozienė, kurią aukštuomenės pobūviuose įprasta matyti vilkinčią prabangias sukneles ir avinčią aukštakulnius.
Verslininkei labiau patinka prisiderinti prie keliautojų grupės negu pačiai organizuoti išvyką. Kai gauna pasiūlymą keliauti, moteris pirmiausia nusprendžia, ar jai įdomi ta šalis. Jei joje dar nebuvo, sutinka apsilankyti.
Po to ji su bičiuliais derina kelionės datą.
„Organizacinių darbų imasi keli žmonės: vieni sudaro maršrutą, kiti užsako lėktuvo bilietus, viešbučius, gidų paslaugas. Internetu tai padaryti nesudėtinga, todėl sumanymai greitai būna įgyvendinami”, – tvirtino I.Marozienė.
Bet ar nepasitaiko nesklandumų, kurių kyla dėl vėluojančių ar mėgstančių bambėti žmonių?
„Save gerbiantis žmogus nevėluos valandą, kad priverstų kitus laukti.
Tie, kurie daug keliauja, žino, kaip dera elgtis.
Vieni kitiems stengiamės padėti, palaikyti morališkai”, – tikino I.Marozienė.
Tolimose kelionėse patikrinami bičiuliai, todėl jie ir buriasi į bendraminčių grupes. O tie, kurie sykį nepritapo, daugiau ir nekviečiami keliauti.
Po kelionių bendrakeleiviai rengia susitikimus: dalijasi nuotraukomis, įspūdžiais. Kalbantis atsiranda ir naujų idėjų.
„Kelionės – gyvenimo variklis, o keliavimas – liga. Būti vienoje vietoje nemėgstu. Bet tai nereiškia, kad aš nuolat keliauju po užsienį.
Man patinka keliauti ir po Lietuvą, nes ji – nuostabus kraštas”, – tikino I.Marozienė.
Verslininkė jau dabar svarsto du bičiulių pasiūlymus – vykti į Gruziją ir Armėniją arba keliauti po Afriką.